Вирджиния Вулф - I svyturi

Tai Kem reikia užmigti (bet ji su didžiuliais ragais, tvirtino Kem), reikia užmigti ir sapnuoti pasakų rūmus, tarė ponia Ramsi ir atsisėdo ant lovos krašto. Bet ji mato tuos ragus, kur pažiūri kambary. Tiesa. Kai palikdavo lempą (Džeimsas be šviesos negalėdavo miegoti), kur nors vis tiek pasirodydavo šešėlis.

– Bet tu tik pagalvok, Kem, juk tai tik senas paršas, – aiškino ponia Ramsi, – paprasčiausias juodas paršelis, visai toks kokie fermoje.

– Bet Kem jis vis tiek atrodė tikra baisybė, išsišakojusi po visą kambarį.

– Na, tada, – ramino ponia Ramsi, – mes jį uždenkim. – Jiems visiems žiūrint, ji nuėjo prie komodos, greitai vieną po kito atidarė stalčius, tačiau nerasdama nieko, kas jai tiktų, čia pat nusiėmė šalį ir apmuturiavo juo kaukolę, apsuko ją šaliu kelis kartus, o tada sugrįžo prie Kem, padėjo galvą kone lygiai su mergaitės galvele ant pagalvės ir nusistebėjo, kaip gražiai dabar tas daiktas atrodo; kaip jis patiks fėjoms, jis visai kaip paukščio lizdas, tarsi koks gražuolis kalnas, toks, kokį matė svečioje šalyje, su slėniais ir gėlėmis, ir skambančiais varpeliais, ir čiulbančiais paukščiais, ir ožiukais, ir antilopėmis, ir… Matė, kaip Kem sąmonėje žodžiai aidi, jai ritmiškai juos kartojant, ir Kem kartojo paskui ją, kad pabaisa dabar kaip kalnas, kaip paukščio lizdas, kaip sodas, o jame jaunos antilopės, ir jos akys užsimerkdavo ir vėl atsimerkdavo, o ponia Ramsi kalbėjo vis monotoniškiau, vis ritmiškiau, vis didesnes beprasmybes, kaip jai reikia užsimerkti ir miegoti, ir sapnuoti kalnus ir slėnius, ir krintančias žvaigždes, ir papūgas, ir antilopes, ir sodus, ir visokias kitas grožybes, kartojo ji, lėtai keldama galvą ir kartodama jau visai mechaniškai, kol pagaliau pakilusi atsisėdo ir išvydo, kad Kem užmigo.

Dabar, sušnibždėjo, eidama prie kitos lovos, Džeimsui reikia užmigti, nes, juk jis mato, ji sakė, kad šerno kaukolė vis dar čia; jie nekliudė jos, viską padarė lygiai taip, kaip jis norėjo; ji vis dar čia, nė nepakliudyta. Jis tikrai žino, kad po šaliu kaukolė. Bet jis klausinėjo dar ir kito. Ar jie ryt plauks į švyturį?

Ne, rytoj neplauks, atsakė ji, tačiau jau greitai plauks, pažadėjo jam; iškart, kai tik bus graži diena. Jis buvo labai geras. Atsigulė. Ji vaiką užklojo. Tačiau jis niekada neužmirš, žinojo, pyko ant Čarlzo Tenslio, ant vyro, ant savęs, kam sužadino vaiko viltis. Tada apsigrabaliojo šalio, tačiau prisiminusi, kad apvyniojo juo šerno kaukolę, pakilo, truputėlį privėrė langą, išgirdo vėją, įkvėpė tobulai abejingos vėsios nakties oro ir, sumurmėjusi Mildredai „labanakt“, išėjo iš kambario, palaikydama duris, kol liežuvėlis lėtai pataikys į spyną. Vylėsi, kad tas netrankys knygų ant grindų jiems virš galvų, niekaip neatsikratė minties apie tai, kokia erzinanti būtybė tas Čarlzas Tenslis. Jos abu mažyliai miegodavo negiliai. Jie buvo jautrūs, ir kadangi jis jau prikalbėjo tokių dalykų apie tą švyturį, stačiai laukė, kad vos jiems užmigus, nerangiai užkabinęs alkūne, nutrenks nuo stalo ant grindų krūvą knygų. Spėjo, tikriausiai nuėjo į viršų dirbti. Matei, koks jis vienišas, bet jam nuėjus vis viena pajuto palengvėjimą; na, ryt pasirūpins, kad su juo elgtųsi geriau. Tačiau su jos vyru jis elgėsi pasakiškai, suprantama, jo manieras reikėtų padailinti, bet jai patiko juokas, – galvodama apie visa tai ir lipdama laiptais žemyn, pastebėjo, kad mėnulis dabar matyti pro laiptinės langą, – geltona pilnatis, – ir grįžtelėjo, ir jie išvydo ją, stovinčią viršuje ant laiptų. – Čia mano mama, – tarė Pru.

Taip, tegu žiūri į ją Minta, tegu žiūri į ją Polis Reilis. Juk šiame pasaulyje, juto ji, nėra kito tokio žmogaus kaip jos mama. Ir jau beveik iš suaugusios merginos, kokia prieš akimirką buvo, kalbėdamasi su kitais, ji vėl pavirto vaiku, o tai, ką jie darė, peraugo į vaikų žaidimą, ir kažin ar mama pritars žaidimui, o gal pasmerks jį, susijaudino. Galvodama, kokia nuostabi proga Mintai ir Poliui, ir Lilei ją pamatyti, jausdamasi esanti neapsakoma lemties numylėtinė, kad turi tokią motiną, pagalvojo, kaip gerai, kad ji niekada neužaugs, niekada nepaliks namų, tad paaiškino tarsi vaikas: „Ketinom nueiti į pajūrį pažiūrėti bangų.“

Staiga visai be jokios priežasties ponia Ramsi pralinksmėjo, tarsi kokia dvidešimtmetė mergaitė. Ją apėmė nepaprastas linksmumas. Suprantama, jiems reikia eiti, suprantama, jiems reikia eiti, šūktelėjo prajukdama; ir greitai nubėgdama paskutinius tris ar keturis laiptelius, ji gręžėsi nuo vieno prie kito, ir juokėsi, ir supstė Mintą į šios peleriną, tvirtindama, kad kažin ką atiduotų, kad ir pati galėtų eiti, ir ar jie ketina užtrukti iki labai vėlai, ir ar kuris nors iš jų turi laikrodį? – Taip, Polis turi laikrodį, – atsakė Minta. Polis ištraukė dailų auksinį laikrodį iš zomšos kapšelio ir jai parodė. Laikė ištiesęs jį delne ir jis juto: „Ji viską apie tai žino. Man nieko nereikia sakyti.“ Rodydamas jai laikrodį tarsi bylojo: „Aš tai padariau, ponia Ramsi. Už viską esu dėkingas jums.“ Išvydusi jo delne tą auksinį laikrodėlį ponia Ramsi galvojo, kaip neapsakomai pasisekė tai Mintai! Juk ji išteka už vyro, turinčio auksinį laikrodėlį zomšos kapšelyje. – O, kad aš galėčiau eiti su jumis! – sušuko ji.

Tačiau ją stabdė kažkas stipraus, kad jai nė nedingtelėjo paklausti savęs kas. Suprantama, eiti su jais visiškai neįmanoma. Tačiau būtų norėjusi eiti, jeigu ne tas kitas dalykas, ir pralinksmėjusi nuo šios kvailos minties (kokia sėkmė ištekėti už vyriškio su auksiniu laikrodžiu zomšos kapšelyje), šypsodamasi nuėjo į kitą kambarį, kur sėdėjo ir skaitė jos vyras.

XIX

Suprantama, tarė ji sau, įeidama į kambarį, jai reikėjo ateiti čia pasiimti to, ko norėjo. Pirmiausia norėjo atsisėsti į tą ypatingą krėslą po ypatinga lempa. Tačiau norėjo ir dar kažko, nors nežinojo, negalėjo prisiminti, kas buvo tai, ko norėjo. Pažiūrėjo į vyrą (paimdama kojinę ir pradėdama megzti) ir išvydo, jog nenori, kad jį pertrauktų, aiškiau negalėjai nė matyti. Jis skaitė kažką, kas jį be galo jaudino. Iš menkos šypsenėlės suprato, kad tramdo emocijas. Gausiai vertė puslapius, įsijautęs į skaitomą tekstą, gal įsivaizdavo net esąs knygos herojus. Kažin kokia čia knyga, nusistebėjo ji. A, čia viena iš tų sero Valterio, išvydo, pataisydama lempos gaubtą taip, kad apšviestų mezginį. Nes Čarlzas Tenslis juk kartojo (pasižiūrėjo į viršų, tarsi bijodama, kad viršuje ant grindų tuoj driokstelės knygų krūva), kad žmonės Skoto šiais laikais neskaito. Tad jos vyras pagalvojo, kad panašiai žmonės kalbės ir apie jį, todėl atėjo ir išsitraukė vieną iš jo knygų. Ir jei jis prieis prie išvados, kad Čarlzo Tenslio samprotavimai teisingi, tada ir sutiks, kad kalbant apie Skotą jam tenka pritarti (matė, kad skaitydamas sveria, svarsto, lygina viena su kitu). Tačiau sau jis šito netaikė. Savimi visuomet dvejojo, nuolat jaudinosi dėl savo knygų, ar jas skaitys, ar jos geros, kodėl ne geresnės, ką žmonės apie jį mano? Nepatenkinta, kad turi dėl šito sielotis, jaudintis, ar per vakarienę svečiai atspėjo, ko jis ūmai suirzo, kalbai pasisukus apie šlovę, apie tai, kiek kieno knygas skaitys; spėlioti, ar ne dėl to juokėsi vaikai, timptelėjo į ilgį kojinę, ir plieniniai virbalai išbraižė smulkias raukšleles jai aplink lūpas ir kaktoje, ir ji nuščiuvo it medis, virpantis nuo talžančio vėjo, o dabar štai vėjas nurimo, ir kiekvienas jo lapelis aprimsta.

Juk visa tai, mąstė, negalėtų turėti nė menkiausios svarbos. Didis vyras, didi knyga, garbė, – kas galėtų tai pasakyti? Ji nieko apie tai neišmano. Tik tai, kad jis toks nenuolaidus pats sau, jo teisingumas, o, kad jis prakalbėtų, instinktyviai griebėsi ji minties per vakarienę, kad jis prakalbėtų! Ji pasitiki juo be atodairos. Ir nubraukusi viską į šalį, kaip į vandenį nyrantis naras, kuris praplaukia čia žolelę, čia šiaudą, čia burbulą, vėl pajuto, kad grimzta gilyn, kaip jautėsi koridoriuje, žmonėms klegant. Kažko aš noriu, – man reikia nueiti to kažko pasiimti, ir grimzdo vis giliau ir giliau, nė nežinodama į ką, užmerktomis akimis. Dar palūkuriavo megzdama, svarstydama, ir pamažu tos eilutės, kurias deklamavo per vakarienę: „Ta rožė kiniška žieduos paskendus ir meduotam bičių dūzgesy…“, ritmiškai ėmė siūruoti nuo vieno jos sąmonės kranto prie kito, ir banguodami žodžiai, tie it prislopintos šviesos, viena raudona, kita mėlyna, trečia geltona, nušvietė jos sąmonės tamsą, jie, atrodė, atitrūko kiekvienas nuo savo laktos ir skridinėjo nardydami vienas pro kitą, o gal stengėsi šūktelėti ir išgirsti savo aidą; tad ji pasisuko ir ant stalo apčiuopė knygą.