Вирджиния Вулф - I svyturi

Kaip kvailai šį vakarą susodino juos vieną priešais kitą. Tačiau jau ryt gali šią klaidą ištaisyti. Jeigu bus gražu, reikėtų išvykti į iškylą su užkandžiais. Viskas atrodo įmanoma. Viskas atrodo teisinga. Tik dabar, tik dabar (tačiau tai ilgai netruks, svarstė išnirdama iš šios akimirkos, kai jie visi kalbėjo apie batus) ji pasijuto saugi; kyburiavo tarsi pakibęs virš jų vanagas, tarsi vėliava, išsiskleidusi iš džiaugsmo, kuris apima kiekvieną jos kūno nervą, sklidinai ir saldžiai, ne triukšmingai, o veikiau iškilniai, nes, svarstė, užplūdo šis džiaugsmas pažvelgus į juos visus valgančius, vyrą ir vaikus, ir draugus; ir šis nuščiuvusioj tyloj gimęs džiugesys (ji žvilgtelėjo į molinio indo gilumą, įdės Viljamui Banksui dar vieną gabalėlį), neaišku kodėl, vinguriavo aplink tarsi dūmas, it garas kilo į viršų, saugiai laikydamas juos visus sykiu. Nieko nereikia sakyti; o ir ką čia gali pasakyti. Štai, juk visa tai aplink juos. Juos palytėjo, juto ji, atsargiai įdėdama Viljamui Banksui ypač minkštą kąsnelį, amžinybė; gal mažumėlę kitaip, bet šią popietę ji jau buvo prie jos prisilietusi, taip, pasaulyje viskas susiję, jis pastovus; egzistuoja tai, neabejojo, kas nepavaldu kaitai, kas švyti (žvilgtelėjo į langą su atsispindinčių šviesų ratilais) visa me šiame tekančiame, prabėgančiame, vaiduokliškame tarsi rubinas; tad ir dar sykį šį vakarą apėmė ją tas pats jausmas, koks jau šiandien buvo aplankęs, taika ir ramybė. Tik iš tokių akimirkų, manė ji, ir atsiranda patirtis, kuri išlieka. – Taip, – ji užtikrino Viljamą Banksą, – tikrai visiems pakaks, yra iki soties.

– Andrau, – įspėjo, – nuleisk žemiau lėkštę, nes aš išpilsiu.

(Jautienos troškinys buvo tobulas.) Čia, juto ji, padėdama šaukštą, pagaliau ta rami vietelė, visų sūkurių vidury, kur gali pasitraukti ar pailsėti; dabar galės palaukti klausydama (jiems visiems patiekta); arba galės it iš aukštai ūmai krintantis vanagas laisvai vasnoti ir nusijuokti, skirti visą dėmesį tam, ką kitame stalo gale jos vyras kalba apie kvadratinę šaknį iš tūkstančio, dviejų šimtų ir penkiasdešimt trijų. Tokį skaičių, berods, rodo rankinis jo laikrodis.

Bet ką gi visa tai reiškia? Ji ir iki šiol neturi nė menkiausio supratimo. Kvadratinė šaknis? Kas gi tai? Jos sūnūs žino. Ji pasikliauja jais; ir tais kubais, ir kvadratinėmis šaknimis; kaip tik apie tai jie ir kalba. Apie Volterą ir madam de Stal [Anne Louise Germaine de Staël-Holstein (1766–1817) – įtakinga Prancūzijos revoliucijos figūra, rašiusi politikos ir literatūros klausimais.], apie Napoleono charakterį, apie prancūziškąją žemės valdymo sistemą, apie lordą Rauzberi [Britų politikas, 1894 m. karalienės Viktorijos paskirtas ministru pirmininku, bet po metų priverstas atsistatydinti dėl nesutarimų liberalų partijoje.], apie Tomo Krivio memuarus [Politiko liberalo Thomo Creevey (1768–1838) skandalingieji „Krivio memuarai“ („Creevey Papers“).]; ji leido šiam žaviam vyriškojo proto audiniui ją iškelti ir sūpuoti, siūlas keliaudavo aukštyn ir žemyn, susikirsdavo štai taip ir kitaip, tarsi plieninės sijos, ištempiančios siūruojantį audinį, palaikančios pasaulį taip, kad galima jam visai atsiduoti, net užsimerkti ar sumirksėti, kaip pakėlęs galvą nuo pagalvės vaikas mirksi, žiūrėdamas į daugybę medžio lapelių. Pasipurtė tarsi pabusdama. Audeklą tebeaudė. Viljamas Banksas gyrė romanus apie Veiverlių šeimą [Sero Valterio Skoto (Sir Walter Scott, 1771–1832) romanų serija apie Veiverlių šeimą („The Waverley Novels“).].

Po vieną iš šios serijos romanų jis perskaito kas pusmetį, tarė. Bet kodėl gi tai turėtų taip siutinti poną Tenslį? Įsiveržęs į pokalbį (čia viskas tik dėl to, kad Pru elgėsi su juo nemaloniai, pamanė ponia Ramsi), jis suniekino romanus apie Veiverlius, kai nieko apie juos nė nežino, visiškai nieko apie juos nežino, manė ji, jį veikiau stebėdama nei klausydama to, ką jis stengėsi pasakyti. Matė tai iš jo elgsenos, tenorėjo parodyti save, ir to jis visada norės, kol iškovos profesoriaus vardą, o gal kol ves ir turės žmoną, tada jam nebereikės nuolat kartoti: „Aš aš aš.“ Juk vargšo sero Valterio Skoto, o gal jau dabar Džeinės Osten kritika tik tuo ir paremta. Jis tegalvoja apie save, apie tai, kokį daro įspūdį, kaip suprato iš jo balso skambėjimo, prasmių akcentų, iš jo nesmagumo. Taip, sėkmė jam išeitų tik į sveikatą. Na, kad ir kaip ten yra, jų šneka nuvinguriavo toliau. Daugiau jai klausyti nereikia. Ilgai ši būsena, žinoma, netruks, bet dabar jos akys mato taip aiškiai, jog, rodėsi, keliaudamos aplink stalą atveria kiekvieno šių žmonių mintis ir jausmus, be menkiausios pastangėlės; panašiai šviesa, įsivogusi po vandeniu, apšviečia bangeles ir nendres, ir nardančias vandeny smulkias žuveles, ir netikėtai vėstelėjusį bežadį upėtakį, visi jie ūmai tampa apšviesti, pakimba ir virpa. Taip ir ji matė juos, taip girdėjo; tačiau tai, ką jie sakė, irgi tarytum virpčiojo, jų ištarti žodžiai šmėkščiojo tarsi upėtakis, kai aplink jį ir ribuliavimas vandens, ir smėlis, ir dar kažkas dešinėje, ir kažkas kairėje, ir viskas laikosi sykiu; nes jei veikliajame gyvenime ji būtų traukusi tinklus ir bandžiusi vieną nuo kito atskirti, būtų sakiusi, kad mėgsta Veiverlių romanus, o gal kad jų neskaitė, būtų raginusi save kapanotis į priekį, dabar ji nieko nepasakė. Šią akimirką ji tik tvyrojo pakibusi. – Na, bet kiek, kaip jūs manote, juos skaitys? – kažkas paklausė.

Ir sakytum, tarsi kokios virpančios antenos pagavo reikšmingus jai sakinius ir įsakmiai perdavė juos. Tai buvo vienas iš reikšmingųjų sakinių. Ji pajuto, kad vyrui kyla pavojus. Toks klausimas kone neišvengiamai paskatins kurį nors jų pasakyti tai, kas primins jam, kad jis pats nevykėlis. O kiek jį skaitys, jis iškart pagalvos. Ponas Banksas (šis tokios tuštybės visai neturėjo) nusijuokė, sakydamas, kad jis madų kaitai jokios reikšmės neteikia. Ir kas gali pasakyti, kiek kas tvers, ar literatūroje, ar bet kur kitur?

– Tad mėgaukimės tuo, ką mes mėgstame, – paragino jis.

Ponia Ramsi pasigėrėjo jo asmenybės vientisumu. Atrodė, kad niekada nė nepagalvoja, na, o kažin kaip tai susiję su manimi? Tačiau jei tavo temperamentas kitoks, jei tau reikia pagyrų, paskatinimo, savaime suprantama, pradedi (žinojo, kad ponas Ramsis jau pradeda) jaustis nesmagiai, imi norėti, kad kas nors pasakytų, ne, bet jūsų darbai tikrai bus skaitomi, pone Ramsi, ar ką nors panašaus. Jis jau kuo aiškiausiai ėmė nerimastauti, gerokai susierzinęs pareiškė, kad tegul ir kažin kaip ten būtų, Skoto (o gal Šekspyro) kūrinių jam gyvenime pakaks. Pasakė tai susierzinęs. Visi, pamanė ji, pasijuto šiek tiek nesmagiai, nė nežinodami kodėl. Tada Minta, paakinta savo sveiko instinkto, gana stačiokiškai, gana kvailai pareiškė netikinti, kad kas nors gali su tikru malonumu skaityti Šekspyrą. Ponas Ramsis niauriai pritarė (nors mintys jau buvo kitur), kad tik saujelei žmonių Šekspyras patinka taip, kaip jie tikina. Tačiau, pridūrė, kai kurios šio pjesės turi nenugin čijamą meninę vertę, ir ponia Ramsi pamanė, kad bent trumpam nusiramins; pasijuoks iš Mintos, o ta, matė ponia Ramsi, suprasdama, kad šis nerimauja dėl savęs, kaip mokėdama nuramins, gal pagirs, na, vienaip ar kitaip. Tačiau jai norėjosi, kad viso to nereikėtų; gal ji ir pati kalta dėl to, kad šito reikia. Na, bet dabar bent jau galėjo nesijaudindama pasiklausyti, ką Polis Reilis norėjo papasakoti apie vaikystėje skaitytas knygas. Tai neužmirštamos knygos, tarė jis. Dar mokykloje skaitė šiek tiek Tolstojaus. To vieno romano jis niekuomet neužmirš, neprisimena tik pavadinimo. Taip, tie rusiški vardai neįmanomi, tarė ponia Ramsi. „Vronskis“, – prisiminė Polis. Šį prisiminė dėl to, kad jam visada atrodė, jog niekšui toks vardas nepaprastai tinka. „Vronskis“, – pritarė ponia Ramsi, tačiau toliau jie beveik nepasistūmėjo; knygos nebuvo stiprioji jų vieta. Ne, Čarlzas Tenslis iškart juos nurungtų, kai kalbama apie knygas, bet jo kritika būdavo sumišusi su tuo „ar aš sakau tai, ką dera sakyti, ar aš darau gerą įspūdį“. Visa tai buvo jaudulys dėl savęs, ne dėl Tolstojaus, o Polis juk kalbėjo paprasčiausiai apie knygą, ne apie save, ne apie ką kita. Kaip visi kvaili žmonės jis turėjo kuklumo, atidumo kitų jausmams, kas jai retkarčiais atrodydavo patrauklu. Tačiau dabar jis galvoja ne apie save, ne apie Tolstojų, bet apie tai, ar jai nešalta, ar netraukia skersvėjis, gal ji norėtų kriaušės.