Вирджиния Вулф - I svyturi

– Tai ar mane pasiimsite, pone Tensli? – paklausė Lilė, greitai, suprantama, maloniai, tarsi ponia Ramsi būtų jai ištarusi, kaip iš tiesų ir ištarė: „Mieloji, aš skęstu ugnies jūrose. Jei šios valandos sielvarto tu nesušvelninsi gerumo balzamu, jei nepasakysi ko nors gražaus tam jaunam vyrukui, gyvenimas subyrės į uolas, – tiesą sakant, jau girdžiu čirškiant liepsnas ir dundant perkūniją. Mano nervai įtempti. Juos dar kartą timptelės, ir jie trūks“, kai ponia Ramsi visa tai pranešė jai žvilgsniu, šimtas penkiasdešimtąjį kartą Lilei Brisko teko atsisakyti eksperimento, kad įsitikintų, kas nutiks, jei šiam jaunuoliui nebus maloni, tad iškart ėmė elgtis su juo gražiai. Teisingai įvertinęs pasikeitusią šios nuotaiką, – kad dabar jau nusiteikė draugiškai, – pagaliau galėjo duoti valią savo savimylai, tad pasakojo jai, kaip mažą tėvas išmesdavo iš valties, o paskui ištraukdavo iš vandens su valties kabliu, taip jis išmoko plaukti. Kažkuris iš jo dėdžių prižiūrėdavo švyturį ant uolos Škotijos pakrantėje, pasakojo. Jam tekę būti ten su dėde per audrą. Tai pasakė garsiai, kartą stabtelėjęs. Jie negalėjo neišgirsti, kai paskelbė, kad su dėde buvo švyturyje per audrą. A, pamanė Lilė Brisko, kai pokalbis pasisuko palankesne kryptimi, ir ji pajuto ponios Ramsi dėkingumą (nes ponia Ramsi dabar galėjo ir pati nors truputėlį pasišnekučiuoti ), a, galvojo ji, jei žinotum, kiek man tai kainavo. Aš su tavimi juk nenuoširdi.

Ji ir vėl pasielgė kaip įprasta, gražiai. Ji niekada jo nepažins. Jis niekada nepažins jos. Tokie jau tie žmonių santykiai, o patys nenuoširdžiausi vyrų ir moterų (jei ne ponas Banksas). Vyrų ir moterų santykiai, svarstė ji, neišvengiamai būna ypač nenuoširdūs. Žvilgsniu užkliudė druskinę, ją buvo pastačiusi taip, kad sau primintų; ir iki šiol neužmiršo, jog rytoj ryte pastums medį į vidurį, ir apėmė toks linksmumas pagalvojus apie tai, kad ryt ryte tapys, jog garsiai nusijuokė iš to, ką ponas Tenslis sakė. Tegul šneka visą vakarą, jei tik nori. – O kiek laiko tie žmonės prabūna švyturyje? – paklausė ji.

Jis atsakė. Žinojo apie tai labai daug. Kadangi jautėsi dėkingas, Lilė dabar jam patiko, jis net ėmė mėgautis vakaru, tad dabar, pamanė ponia Ramsi, ji galinti sugrįžti į tą svajonių šalį, tą nerealią, bet kerinčią vietą, Maningų, tų prieš dvidešimt metų, svetainę. Po ją vaikštinėjo neskubėdama, atsipalaidavusi, nes nebuvo jokios ateities, dėl kurios reikėtų nerimauti. Ji jau žinojo, kas nutiko jiems, kas nutiko jai. Tarsi dar sykį skaitydama gerą knygą, jau žinojo istorijos pabaigą, nes tai įvyko prieš dvidešimt metų, ir gyvenimas, kuris net nuo šio valgomojo stalo šauna kaskadomis, vienas Dievas žino kur trykšdamas, ten sustojo ir liulėjo tarsi ežeras tarp krantų. Minėjo, kad jie įsirengė biliardo kambarį, negi tai įmanoma? Gal Viljamas norėtų daugiau pakalbėti apie Maningus? Norėjo, kad jis kalbėtų. Bet, ne, dėl kažin kokios priežasties jis nenusiteikęs kalbėti daugiau. Pabandė. Jis neatsakė. Juk jo negali versti. Nusivylė.

– Tie vaikai tikra gėda! – tarė atsidusdama. Jis tarstelėjo kažką apie tai, jog punktualumas – viena iš tų nepastebimų dorybių, kurias įgyjame gyvenime vėliau.

– Jei įgyjame, – tarė ponia Ramsi vien tam, kad užpildytų norėdama nutraukti tylą, galvodama, kokia senmerge tapo Viljamas.

Suvokdamas savo apgavystę, suprasdamas, kad ji norėtų pasikalbėti apie ką nors asmeniškesnio, tačiau dabar nebū damas tam nusiteikęs, sėdėdamas ir laukdamas, pajuto, kaip apima jausmas, tarsi gyvenimas būtų nemielas. Gal kiti kalba apie ką nors įdomaus? Apie ką jie kalba?

Kad žūklės sezonas buvo nesėkmingas, kad vyrai išvyksta iš šalies. Apie atlyginimus, nedarbą. Tas jaunas vyriškis kaltino vyriausybę. Viljamas Banksas, pagalvojęs apie tai, jog būtų gerai imtis panašių temų, kai tavo asmeninis gyvenimas sumautas, girdėjo, kaip tas pasakė „vienas iš skandalingesnių šiuolaikinės vyriausybės poelgių“. Lilė klausė, ponia Ramsi klausė, jie visi klausė. Tačiau pajutusi nuobodulį, Lilė juto ir tai, kad kažko trūksta, ponas Banksas pajuto, kad kažko trūksta. Tvirčiau susisupusi į šaliką ponia Ramsi pajuto, kad kažko trūksta. Jie visi palinkę, kad geriau girdėtų, galvojo: „Duok Dieve, kad niekas nesužinotų, ką iš tiesų galvoju.“ Nes kiekvienas manė, kad kitiems tikrai tai rūpi. „Jie pasipiktinę, jie įniršę ant vyriausybės dėl žvejų. O man juk visai tas pats.“ Bet gal, svarstė ponas Banksas, žiūrėdamas į poną Tenslį, šis vyrukas bus tas didvyris. Juk nenuilsdami laukiame didvyrio. Jis gali pasirodyti bet kada. Vadas gali iškilti bet kurią akimirką; genijus politikas ar koks kitoks. Jis tikriausiai bus nemalonus mums seniams, mąstė ponas Banksas, stengdamasis rodyti kuo daugiau pakantumo, nes iš keisto fizinio pojūčio, nugarkauly sudirgintų nervų, žinojo, kad šiam pavydi ir jaunystės, gal net jo darbo, įsitikinimų, jo mokslo. Taigi jis pats kupinas išankstinio nusistatymo, jis pats nėra visai teisingas, o ponas Tenslis tarsi sakė, jūs iššvaistėte savo gyvenimą, jūs visi klystate, seni nukaršėliai, jūs beviltiškai atsilikote nuo gyvenimo. Jis atrodė kaip reikiant pasitikintis savimi, šis jaunuolis; tik jo manieros siaubingos. Tačiau ponas Banksas įtikinėjo save, jog būtina pastebėti, kad jaunuolis nestokoja drąsos, turi gabumų, puikiai pasikaustęs ir žino faktus. Gal, pagaliau ėmė svyruoti ponas Banksas, Tensliui toliau dedant į šuns dienas vyriausybę, gal jis pasako ir nemažai tiesos.

„Na, paaiškinkit man, kaip…“ – vėl tarė tas. Tad jie ginčijosi dėl politikos, Lilė žiūrėjo į lapą ant staltiesės, o ponia Ramsi, palikusi šį ginčą vyrams, svarstė, kodėl jai šios kalbos tokios nuobodžios. Žvelgdama į poną Ramsį kitame stalo gale, troško, kad jis ką nors pasakytų. Na, nors vieną žodelį, tyliai maldavo. Nes jei jis ištartų tą žodį, viskas pasikeistų. Jis pataikydavo tiesiai į esmę. Jam rūpėjo žvejai ir jų atlyginimai. Apie juos galvodamas neužmigdavo. Kai jis kalbėdavo, viskas įgydavo kitokią prasmę, tada nesinorėdavo melsti, o Dieve, kad tik niekas nesužinotų, kaip mažai man tai rūpi, nes pagaliau imdavo rūpėti. Susipratusi, kad tai dėl to, kad juo taip žavisi, ji nesulaukia jo prakalbant, staiga pasijuto, tarsi jai kas būtų pagyręs jos vyrą ir jųdviejų santuoką, ėmė visa spinduliuoti, užmiršusi, kad tai pati jį pagyrė. Pažvelgė į jį, bandydama atrasti jo veide tai – jis atrodys didingai… Tačiau kur jau ten! Veidas perkreiptas, žvelgia rūsčiai, susiraukęs, įraudęs iš pykčio. Dėl Dievo, dėl ko, svarstė ji. Kas galėjo nutikti? Juk vienintelė tragedija, kad vargšas senas Augustas paprašė dar vienos lėkštės sriubos, nieko daugiau nenutiko. Ne, tai neįsivaizduojama, tai pasibjaurėtina (vyras siuntė jai ženklus per stalą), kad Augustas vėl iš naujo imtų valgyti sriubą. Ponas Ramsis nekentė, kai jam pavalgius žmonės dar terliojasi. Matė, kaip jo įniršis, it ruja skalikų, supuolė jam į akis, suraukė kaktą, žinojo, kad tučtuojau prapliups taškytis smurtu, bet, dėkui Dievui, matė, kaip susitvardo, susituri, ir nors visas kūnas lieste leidžia žiežirbas, neištaria nė žodžio. Sėdi raukydamasis. Bet juk jis neištarė nė žodžio, norėtų, kad žmona atkreiptų į tai dėmesį. Negi ji šito neįvertins? Bet kodėl pagaliau vargšas Augustas negalėtų paprašyti dar vienos lėkštės sriubos? Jis nepastebimai palytėjo Elenos ranką ir paprašė:

– Elena, malonėkite dar vieną lėkštę sriubos. – Ir tada Ramsis va šitaip susiraukė.

Bet kodėl ne, paklausė ponia Ramsi. Ne, tikrai, kodėl jie negalėtų leisti Augustui suvalgyti dar vieną lėkštę sriubos, jeigu jis nori? Todėl, kad jis nekenčia, kai žmonės terliojasi su maistu, susiraukė ponas Ramsis. Jis nekenčia, kai viskas trunka valandų valandas, šitaip, kaip dabar. Tačiau jis susivaldė, norėtų, kad ponia Ramsi tai pastebėtų, nors vaizdas ir buvo gana nemalonus. Tačiau kam tai taip aiškiai parodyti (žiūrėjo jie vienas į kitą, siųsdami per stalą šiuos klausimus ir atsakymus, ir abu labai gerai žinojo, ką jaučia kitas). Juk visi mato, galvojo ponia Ramsi. Štai Rožė žiūri į tėvą, štai Rodžeris žiūri į tėvą, dar sekundė, ir jie susiries iš juoko, žinojo, tad greitai paliepė (o jau buvo ir metas): „Uždekite žvakes“, ir jie akimirksniu pašoko, puolė graibyti žvakių bufete.