Вирджиния Вулф - I svyturi

– Taip, tai tikras triumfas, – pasakė ponas Bankas ir trumpam padėjo peilį. Jis valgė susikaupęs. Jautiena sultinga, švelni. Pagaminta tobulai. Kaip jai pavyksta šiais dalykais taip pasirūpinti kaimo viduryje, paklausė jos. Ji nuostabi moteris. Visa jo meilė, visa jo pagarba sugrįžo, ir ji tai žinojo.

– Tai mano senelės prancūziškas receptas, – atsakė ponia Ramsi, pamaloninta. Anglijoje maistas gaminamas taip, kad tegali sukelti pasibjaurėjimą (dėl to tai sutarė). Kopūstai verdami vandeny. Mėsa kepinama tol, kol suragėja kaip oda. Minkščiausios daržovių žievelės nulupamos. „Kas kaip tik ir yra visa daržovės vertė“, – pastebėjo ponas Banksas. – „O kiek visko išmetama nesuvartojus“, – pritarė ponia Ramsi. Visa prancūzų šeima prasimaitintų iš to, ką išmeta anglų virėjai. Paraginta susigrąžinto Viljamo prielankumą, nusiraminusi, kad pagaliau viskas gerai, kad baisioji įtampa dingo, pasijuto laisva mėgautis ir tyčiotis, tad juokėsi, gestikuliavo, net Lilė pamanė, kokia ji vaikiška, kokia ji vėjavaikiška, sėdėdama ten, su išsiskleidusiu savo grožiu, paistydama apie daržovių žieves. Joje išties esama to, kas gąsdina. Jai atsispirti neįmanoma. Na, dabar ji sėkmingai pasiekė šį tikslą, – reikia manyti, kad Polis su Minta susižadėję. Ponas Banksas vakarieniauja čia. Juos visus ji apkeri, panorėdama, taip paprastai, taip tiesiai, kad Lilė pagalvojo, kaip ši gausa skiriasi nuo jos dvasios skurdumo; tai tas jos tikėjimas (nes veidas nutviekstas, neatrodydama jauna, ji atrodo spinduliuojanti) šiuo keistu, šiuo gąsdinamu dalyku, šalia jos sėdintį Polį Reilį pri verčia virpėti, nors jis ir atrodo išsiblaškęs, susitelkęs į save, nebylus. Ponia Ramsi, jautė Lilė, šiai kalbant apie daržovių žieves, aukštino tai, garbino tai, ji tiesė virš to savo rankas tai apsaugodama; tačiau visa tai paskatinusi, ji juokėsi, vesdama savo aukas, matė Lilė, prie altoriaus. Dabar ji irgi ėmė tai justi, – tą emociją, tą meilės virpėjimą. Kokia nesvarbi ji jautėsi Poliui prie šalies. Jis švyti, dega, ji atsaini, ironiška; jis pasiryžęs ieškoti nuotykių, ji prikaustyta prie kranto; jis ryžtingas, neatsargus; ji vieniša, palikta nuošalyje ir pasiruošusi maldauti, kad pasidalytų, jei tai buvo nelaimė, ta nelaime, droviai paklausė: – Kada Minta pametė segę?

Jis nusišypsojo kuo rafinuočiausia šypsena, apgaubta prisiminimo miglos, palytėta svajų. Papurtė galvą.

– Paplūdimyje, – pasakė.

– Aš surasiu ją, – pažadėjo jis, – ryt keliuosi anksti, – pridūrė tyliau, mat norėjo, kad Minta nesužinotų, tik pasuko akis į ten, kur ji sėdėjo, juokėsi, šalia pono Ramsio.

Lilė norėjo kuo audringiausiai užprotestuoti, pasipiktinusi pareikšti, kaip trokšta jam padėti, įsivaizduodama, kad auštant kaip tik ji aptiks už akmens užkritusią segę, ir jos vardas liks žinomas, kaip tų jūreivių ir nuotykių ieškotojų. Tačiau ką gi jis atsakė į jos pasiūlymą? Ji juk tikrai pasisiūlė ir taip emocingai, kaip retai daro. „Leisk man eiti kartu su tavim“, ir jis nusijuokė. Ar tai reiškė taip, ar ne, o gal ir viena, ir kita. Tačiau svarbiau buvo ne prasmė, o kaip keistai jis sukikeno, tarsi sakydamas, gali pulti ir nuo olos, man tas pats. Jis atgręžė jai meilės karštį, jos siaubą, žiaurumą, nesąžiningumą. Apdegino, ir Lilė, žiūrėdama į Mintą, kuri stengėsi būti žavinga ponui Ramsiui kitame stalo gale, krūptelėjo nuo šių atkištų į ją ilčių, bet sykiu pajuto dėkingumą. Bent jau, tarė sau, vėl išvydusi druskinę ant staltiesės piešinio, dėkui Dievui, jai nereikės tekėti, nereikės patirti nuopolio. Ji apsaugota nuo tokio išskydimo. Jau verčiau pastums tą medį į vidurį.

Ir kodėl viskas turi būti taip painu… Nes dabar, viešėdama pas Ramsius, ypač aiškiai pajuto, kokia prieštara egzistuoja tarp šių dviejų dalykų: viena yra tai, ką jaučia kiti, ką jauti pats, yra visai kita; tie du dalykai jos galvoje nuolat kovodavo, susikovė jie ir dabar. Ta meilė tad buvo tokia jau graži, tokia jaudinanti, kad virpėdama ties jos bedugne pasisiūlė, priešingai savo pačios įpročiui, paieškoti paplūdimyje segės, tačiau sykiu juk tai ir pati kvailiausia, pati barbariškiausia iš žmogiškųjų aistrų; malonų jaunuolį brangakmenio profiliu (Polio profilis buvo išskirtinis) ji paverčia Mail Endo kely [Plati gatvė Londono Ist Ende.] laužtuvu mojuojančiu peštuku (nes juk jis puikavosi, jis elgėsi it akiplėša). Taip, tarė ji sau, nuo savo priešaušrio žmonija gieda odes meilei, nukloja ją rožėmis ir vainikais; ir jei iš dešimties žmonių devynių paklaustum, jie patvirtintų, kad nenori nieko daugiau, kaip tik šios meilės; tačiau moterys, sprendžia ji iš savo patirties, vis tiek nuolat jaus, kad jos nori ne šito. Nieko nėra įkyresnio, vaikiškesnio, nežmoniškesnio už meilę, bet sykiu kokia ji graži, kokia reikalinga. Na, tai kaip čia tada yra, klausė ji savęs, it tikėtųsi, kad kas nors jos įrodinėjimus pratęs, tarsi tokiame ginče savo įrodymą pateikęs ir matydamas, kad nieko juo neįrodei, galėtum palikti tai įrodinėti kitiems. Tad vėl sukluso klausytis, ką jie kalba, tikėdamasi išgirsti šį tą, kas nors kiek atskleistų šį meilės reikalą. – Na, – tęsė ponas Banksas, – paskui juk dar yra tas skystis, kurį anglai vadina kava. – O, taip, kava! – sušuko ponia Ramsi.

Bet čia juk jau (ji buvo aiškiai susijaudinusi, Lilė matė, kalbėjo be galo pabrėždama žodžius) tik gryno sviesto ir švaraus pieno klausimas. Prabilusi su šiluma ir iškalba ji papasakojo, kokia niekam tikusi anglų pieninių sistema, o koks pasibaisėtinas pienas atgabenamas prie durų, ir jau buvo pasirengusi savo kaltinimus įrodyti, mat šio klausimo ėmėsi rimtai, kai aplink stalą sėdintys visi jos vaikai, pradedant Andrumi viduryje, vienas po kito prapliupo juoktis; taip nuo vieno dygiakrūmio kuokšto prie kito pliūpteli ugnis; vyras juokėsi, iš jos juokėsi, ją apsupo priešo ugnis, tad teko nuleisti ginklą, nuridenti nuo platformos pabūklą, o atlaikant prie stalo kilusius juokus ir pašaipas parodyti ponui Banksui kaip pavyzdį, kas laukia to, kas išdrįs kritikuoti britų publikos prietarus.

Paskui tyčia, nes pastebėjo, kad Lilė, padėjusi jai nuraminti poną Tenslį, mintimis juos paliko, tad išskirdama ją iš kitų tarstelėjo: „Lilė štai man pritaria“, ir taip įtraukė šiek tiek susijaudinusią, šiek tiek išsigandusią (nes galvojo juk apie meilę) į pokalbį. Ne, jie abu nežinia kur, svarstė ponia Ramsi, ir Lilė, ir Čarlzas Tenslis. Abu vargino anų dviejų švytėjimas. Jis, buvo matyti, pasijuto visiškai užmirštas, nes nė viena moteris į Čarlzą nepažiūrės, kai kambaryje Polis Reilis. Vargšas vaikinas! Tačiau jis vis viena juk turėjo savo disertaciją apie kažkieno įtaką kažkam, jis pajėgė pasirūpinti savimi. Lilei štai jau visai kas kita. Ji prigeso nutvieksta Mintos spindėjimo, tapo dar nepastebimesnė negu visada su pilka mažulyte savo suknele, susiraukšlėjusiu veideliu ir siaurutėmis tarsi kinės akytėmis. Ji visa tokia smulki. Tačiau, svarstė ponia Reili, lygindama ją su Minta, kai kreipėsi į ją pagalbos (nes Lilė turėtų patvirtinti, ji apie savo pienines juk šneka ne daugiau negu jos vyras apie savo batus, – šis užsimindavo apie tai kone kas valandą), pagalvojo, kad kai jos sulauks keturiasde šimties, Lilė pranoks Mintą. Lilė slepia kažkokią giją, liepsną, ji turi savasties, be galo patinkančios poniai Ramsi, tik bijo, kad gali nepatikti jokiam vyrui. Na, akivaizdu, kad ne, nebent tas vyras gerokai vyresnis, toks kaip Viljamas Banksas. Bet tam rūpėjo, na, poniai Ramsi kartais pasirodydavo, kad po žmonos mirties jam gal šiek tiek rūpėjo ji pati. Ne, suprantama, jis tikrai nėra „įsimylėjęs“, tai vienas iš tų neįvardytų palankumo ženklų, kurių esama tiek daug. Na, tai nesąmonė, manė, Viljamas privalo vesti Lilę. Jie daug kuo panašūs. Lilė taip mėgsta gėles. Jie abu šalti, nuo visko atitolę, nepriklausomi.