Вирджиния Вулф - I svyturi

„Vargšas niekingas pasaulėlis“, – sumurmėjo atsidusdamas.

Ji išgirdo. Jis šnabždėdavo pačius liūdniausius dalykus, tačiau ji pastebėjo – vos tai ištaręs jis, atrodė, gerokai pralinksmėdavo. Visos šios skambios frazės – žaidimas, manė ji, nes jei ji būtų pasakiusi bent pusę to, ką jis pasakydavo, iki šiol jau būtų ištaškiusi sau smegenis.

Ją erzindavo tas svaidymasis frazėmis, tad tarė jam, visiškai banaliai, kad vakaras jai atrodo iš tiesų žavingas. Tad ko jis čia aimanuoja, paklausė, pusiau juokais, pusiau priekaištaudama, nes atspėjo, ką jis galvoja, jei nebūtų vedęs, būtų parašęs geresnių knygų.

Ne, jis nepriekaištauja, tarė. Ji žino, kad jis tikrai neturi kuo skųstis. Ir jis čiupo jos ranką, pakėlė prie lūpų ir pabučiavo ją taip aistringai, kad jai akyse pasirodė nuostaba, tad jis greitai ranką paleido.

Jie nusigręžė nuo kopų vaizdo ir ranka rankon leidosi taku, apaugusiu sidabriškai žalsvais į strėles panašiais augalais. Jo ranka beveik kaip jauno vyro, pamanė ponia Ramsi, liesa ir tvirta, ir su malonumu mąstė apie tai, koks jis dar stiprus, nors jam jau per šešiasdešimt, ir koks nesutramdomas, koks optimistiškas, ir ar ne keista, kad nors tiki visokiais siaubingais dalykais, jie, regis, jo neslegia, priešingai, pralinksmina. Na, argi tai ne keista, svarstė ji. Kartais jai atrodė, kad jis sukurtas kitaip negu kiti žmonės, gimęs aklas, kurčias, nebylus paprastiems dalykams, tačiau nepaprastiems, jo akis tarsi erelio. Jo supratimas ją dažnai stulbindavo. Bet ar jis pastebėjo gėles? Ne. Ar jis pastebėjo reginį? Ar jis pastebėjo savo dukters grožį, ar matė, kas buvo lėkštėje po nosim, pudingas ar jautienos pjausnys? Sėdėdavo prie stalo su jais, tarsi sapnuodamas. O kaip ima išsikeroti tas jo įprotis garsiai su savim kalbėtis, garsiai deklamuoti poeziją. „Į saulės šviesą eikš, ateik!“ [Persio Biso Šelio (Percy Bysshe Shelley, 1792–1822) eilėraščio „Džeinei: kvietimas“ („To Jane: The Invitation“) pirmoji eilutė („Best and brightest, come away!“).]

Vargšė ponia Gidings pašoko it įgelta, kai šis padeklamavo šias eilutes. Bet nors ponia Ramsi iškart puldavo ginti jį nuo visokių paikšių šio pasaulio ponių Gidings, tik paskui ji pagalvojo, – šiek tiek smarkiau spustelėjo jam ranką, nes per greitai kopė į kalvą, o ji privalo trumpam sustoti ir pažiūrėti, ar ten ant kalnelio yra šviežių kurmiarausių, – taigi ji ir pagalvojo, stabtelėdama pažiūrėti, kad toks didingas protas kaip jo visokeriopai turėtų skirtis nuo mūsiškių. Visi tie jos pažįstami didūs vyrai, svarstė nutarusi, kad greičiausiai į gėles įsigavo kiškis, buvo vienodi; kad jauniems vyrams (nors auditorijų atmosfera jai atrodė tvoski ir nepakeliamai slegianti) naudinga vien jo paklausyti, naudinga vien į jį pažiūrėti. Bet jeigu tų kiškių nešaudai, svarstė ji, tai kaip juos sustabdyti? Gali būti kiškis, gali būti ir kurmis. Na, kažkoks gyvis knisa jos nakvišas. Pakėlusi galvą išvydo, kaip virš išretėjančių medžių supulsavo vis aiškiau ryškėjanti žvaigždė, nekantravo, kad į žvaigždę pažvelgtų ir vyras, tokį malonumą jai šis vaizdas suteikė. Bet susitvardė. Jis niekada į nieką nežiūri. O jei pažiūrėtų, vėl pasigirstų tas jo „vargšas varganas pasaulėlis“ ir atodūsis.

Tuo metu, trokšdamas ją pamaloninti, jis ištarė „labai gražios“, dėdamasis, kad gėrisi gėlėmis. Bet ji puikiai žinojo, kad jis nė kiek nesigėri jomis, net nesuvokia, kad jos iš viso yra. Tik kad jai įsiteiktų… A, bet ar ten ne Lilė Brisko vaikštinėja su Viljamu Banksu? Ji įsmeigė trumpareges akis į nutolstančios poros nugaras. Taip, iš tiesų tai jie. Argi tai nereiškia, kad jie turėtų susituokti? Taip, jie privalo! Kokia nuostabi mintis! Jie privalo susituokti!

XIII

Jis buvęs Amsterdame, ponas Banksas byloja, vaikštinėdamas po veją su Lile Brisko. Jis matė Rembrantus. Jis lankėsi Madride. Deja, buvo Didysis penktadienis, tad Prado muziejus neveikė. Jis lankėsi ir Romoje. Negi panelė Brisko niekada nebuvo Romoje? Na, tai būtinai turėtų nuvykti, jai tai būtų nepakartojama patirtis, Siksto koplyčia, Mikelandželas ir Paduva su Džoto tapyba. Jo žmona daug metų negalavusi, tad įžymybių pažiūrėti jie vykdavo tik labai retai.

Ji buvusi Briuselyje, Paryžiuje, bet nuskridusi tik aplankyti sergančios tetos. Ji buvusi ir Dresdene; yra gausybė tapybos, kurios ji nemačiusi; tačiau Lilė Brisko svarstė, galbūt geriau tų paveikslų nematyti; nes tada neapsakomai nusivili savo paties darbu. Ponui Banksui atrodė, kad vis dėlto nereikėtų perlenkti. Juk ne visiems lemta tapti Ticianais, ne visiems skirta būti Darvinais, tikino; ir sykiu, kažin ar būtų iškilę Darvinai ir Ticianai, jeigu ne tokie kuklūs žmogeliai kaip jie patys. Lilė būtų norėjusi pasakyti jam komplimentą, jūs tikrai ne toks jau kuklus, pone Banksai, taip, ji mielai būtų šitai pasakiusi. Tačiau juk jis jokių komplimentų nenorėjo (o dauguma vyrų jų trokšta, manė), tad susigėdusi nuo šios minties, nieko nepasakė, o jis tuo metu pastebėjo, kad galbūt tai, ką sakė, ir netinka kalbant apie paveikslus. Na, nesvarbu, kaip ten yra, tarė Lilė, atsikratydama nenuoširdumo, ji visada tapys, nes jai tai įdomu. Suprantama, tarė ponas Banksas, jis neabejoja, kad ji tapys, ir kol priėjo vejos kraštą, klausinėjo jos, ar Londone sudėtinga rasti tapybos objektų; kai pasisukę išvydo Ramsius. Tai štai kas ta santuoka, pamanė Lilė, vyras ir moteris žiūri į kamuolį sviedžiančią mergaitę. Tai štai ką ponia Ramsi man aną vakarą mėgino pasakyti. Nes ponia Ramsi buvo apsigobusi žaliu šaliku, ir jie stovėjo greta ir žiūrėjo, kaip Pru ir Džasperas mėto vienas kitam kamuolį. Ir kaip kartais visai be priežasties, žmogui lipant iš metro arba skambinant prie durų, staiga nušvinta prasmė, paversdama jį simboliu, šios prasmės reiškėju, taip ji nušvito ir šiems dviem, pavertė juos, stovinčius prieblandoje ir žiūrinčius į vaikus, santuokos simboliais, – vyru ir žmona. Tačiau po akimirkos simbolinis kontūras, suteikęs realioms figūroms nežemiškumo, vėl išnyko, ir jie tapo tokie, kokius juos ir sutiko, ponu ir ponia Ramsiais, žiūrinčiais, kaip vaikai mėto kamuolį. Nors ponia Ramsi ir pasveikino juos kaip paprastai, su šypsena (o, ji tikisi, kad mes susituoksime, pamanė Lilė), ir tarė: „Šį vakarą aš laimėjau“, turėdama galvoje, kad nors kartą ponas Banksas sutiko vakarieniauti su jais, kad nepabėgs į savo būstą, kur jo vyrukas deramai išvirs daržoves; dar akimirką atrodė, kad viskas pasklido į šalis, kad erdvė priartėjo, prarydama atsakomybę, kai kamuolys iškilo aukštai, o jie lydėjo jį akimis, paskui pametė jį iš akių ir išvydo tą vienintelę žvaigždę bei nusvirusias šakas. Išblėstančioje šviesoje žvaigždžių kontūrai aitriai išryškėjo, jos atrodė atitrūkusios nuo žemės ir atskirtos tolių. Tačiau tuoj pat iš toli atnerdama atbula (nes atrodė, kad pasauly nieko žemiško neliko), visu greičiu į juos atsitrenkė Pru, ji meistriškai aukštai sugavo kamuolį kaire ranka, o motina klausimu „negi jie dar negrįžo?“ išsklaidė burtus. Dabar ponas Ramsis galėjo nesivaržydamas nusijuokti, pagalvojęs, kad Hiumas įklimpo pelkėje, o išgelbėjo jį sena moteris, kuriai pažadėjo sukalbėsiąs „Tėve mūsų“, ir kikendamas nukeliavo į studiją. Vėl pastačiusi atsiplėšusią nuo žemės Pru tvirtai ant kojų mėčioti kamuolio, ponia Ramsi paklausė. – Ar Nensė išėjo su jais?

XIV

Nensė tikrai išėjo su jais, nes Minta Doil maldavo jos nebyliu žvilgsniu, ištiesusi ranką, kai Nensė po priešpiečių patraukė į savo palėpę pasislėpti nuo siaubų šeimoje. Na, ką gi, tada jai teks eiti. Eiti nenorėjo. Nenorėjo būti į visa šita įtraukta. Nes kol jiedu ėjo keliu iki uolos, Minta vis paimdavo ją už rankos. Paskui jos ranką paleisdavo. Paskui vėl paimdavo. Ko gi ji nori, klausė savęs Nensė. Juk paprastai žmonės visada ko nors nori; nes kai Minta paimdavo jos ranką ir ją laikydavo, Nensė nevalingai išvysdavo, kaip prieš ją nusidriekia visas pasaulis. Taip žmogui it pro rūką iškyla prieš akis Konstantinopolis, ir jau paskui, nors lyg švininės apsunksta akys, jis negali nepaklausti: „Ar ten Šv. Sofijos soboras?“, „O ten, gal ten Auksinio rago įlanka?“ [1906 m. Virdžinija Vulf lankėsi Konstantinopolyje (Stambule) ir buvo sukrėsta jo grožio.] Tad ir Nensė klausdavo, kai Minta paimdavo jos ranką: „Ko gi ji nori? Ar tai šito?“ Ir kas tai? Tai šen, tai ten iš rūko išnirdavo (kai Nensė žvelgė į priešais ją nusidriekiantį gyvenimą) smailus bokštelis, kupolas; vis iškilūs dalykai, tik be vardų. Tačiau kai Minta paleido jos ranką, o paleido jiems bėgant nuo kalvos žemyn, tai viskas, kupolas, bokštelis ir tai, kas kyšojo iš miglos, į ją nugrimzdo ir išnyko. Minta, pastebėjo Andrus, buvo puiki ėjikė. Drabužius dėvėdavo daug patogesnius negu kitos moterys, labai trumpus sijonus arba juodas plačias apačioje susegamas kelnes. Šokdavo į upelį ir nusikepurnėdavo tiesiai per jį. Jam patiko jos nutrūktgalviškumas, bet matė, kad geruoju tai nesibaigs. Kada nors ji kokiu nors kvailiausiu būdu užsimuš. Atrodė, nebuvo to, ko ji bijotų, išskyrus bulių. Vos išvydusi jį laukuose, išmesdavo į viršų rankas ir lėkdavo klykdama, o toks elgesys, savaime suprantama, kaip tik labiausiai bulių ir įsiutindavo. Bet ji ir nesidrovėdavo to pripažinti, tą tai jau reikia pasakyti. Žinojo, kad tų bulių baisiausiai bijo, pati taip sakydavo. Svarstydavo, kad greičiausiai ją išmetė iš vežimėlio dar kūdikį. Atrodė, nesidrovi ji nei to, ką šneka, nei to, ką daro. Ūmai puldavo žemyn nuo uolos krašto ir užplėšdavo dainelę: „Ir visus jus po velnių, po velnių.“ [Eilutės iš baladės „Samuelis Holas“ („And I hate you, one and all: damn your eyes“).]