Вирджиния Вулф - I svyturi

Apie ką ji svajoja, svarstė ponia Ramsi, matydama, kaip ji, kai ten stovėjo, pasinėrusi į savo mintis, taip, kad motinai teko dukart pakartoti, ką prašanti perduoti, – paklausk Mildredos, ar Andrus, panelė Doil ir ponas Reilis jau grįžo. Atrodė, kad žodžiai pliumptelėjo į šulinį, kur, net jei vandenys ir švarūs, jie vis tiek tuos žodžius taip iškreipė, kad dar nesuspėjo jie pasiekti dugno, o jau matei, kaip sugulė, išbraižydami vaiko sąmonės dugne Dievas žino kokį piešinį. Įdomu, ką Kem praneš virėjai, svarstė ponia Ramsi. Ir tik kantriai sulaukusi, kol išgirs, kad virtuvėje sena moteris raudonais skruostais iš dubens srebia sriubą, ponia Ramsi pagaliau pažadino joje tą papūgos instinktą, padėjusi gana tiksliai pagauti Mildredos žodžius, ir, jei tik palaukei, įstengė juos atkurti, išdainuodama bespalve melodija. Taigi linguodama nuo kojos ant kojos Kem pakartojo: „Ne, jie nesugrįžo, ir aš liepiau Elenai nurinkti arbatos stalą.“

Tad Minta Doil ir Polis Reilis dar nesugrįžo. Tai galėtų reikšti tik viena, galvojo ponia Ramsi. Jai teks jį priimti arba jį atstumti. Nes šitaip išeiti pasivaikščioti po priešpiečių, nesvarbu, kad Andrus buvo su jais, – ką gi dar tai galėtų reikšti? Nejau ne tai, kad ji apsisprendė, ir teisingai, galvojo ponia Ramsi (ji be galo mėgo Mintą), atsakyti palankiai tam geraširdžiam vyrukui, kuris gal ir nėra apdovanotas kokiais talentais, bet galų gale, svarstė toliau ponia Ramsi, sumojusi, kad Džeimsas ją timpčioja toliau skaityti apie žvejį ir jo pačią, ir ji širdyje palankesnė mulkiams negu išmintingiems, disertacijas rašantiems vyrams; na, tarkime, kad ir Čarlzui Tensliui. Tam buvo lemta išsispręsti vienaip ar kitaip, iki šiol. Tad skaitė toliau. „Rytą pati atbudo pirma, jau buvo visai šviesu; nesikeldama iš lovos, ji matė gražias savo žemės apylinkes ir negalėjo jomis atsigėrėti. Vyras vis dar miegojo…“ Bet kaip Minta dabar galėtų pasakyti jį atstumianti? Dabar, kai sutiko praleisti visą popietę maklinėdama su juo viena po kaimą, – nes Andrus bus jau seniai nurūkęs savo krabų, – bet galgi Nensė su jais. Pabandė prisiminti juos stovinčius koridoriuje prie durų po priešpiečių. Stovėjo ten, žvalgydamiesi į dangų, svarstydami, koks bus oras, tad ji pasakė, ir tam, kad padėtų jiems įveikti drovumą, ir tam, kad paskatintų juos pagaliau eiti (nes Polio jai buvo gaila).

– Mylių mylias niekur nematyti nė debesėlio. – Išgirdo, kaip jiems įkandin sekantis mažasis Čarlzas Tenslis prunkštelėjo iš jos žodžių. Bet taip pasielgė tyčia. Ar Nensė su jais buvo, ar ne, žvalgydamasi mintimis nuo vieno prie kito, ji niekaip neįstengė prisiminti.

Tad skaitė toliau: „Ką tu išgalvojai, žmonel! – sušuko žvejys. – Kam to reikia? Aš visai nenoriu būti karalium!“ „Jei tu nenori būti karalium, tai aš noriu būti karaliene. Eik pas plekšnę, aš būtinai noriu tapti karaliene.“

– Na, eik į vidų arba eik laukan, Kem, – paragino, žinodama, kad Kem sudomino tik žodis „plekšnė“, kad po sekundės ji muistysis ir pešis su Džeimsu, kaip paprastai. Su palengvėjimu ponia Ramsi skaitė toliau, nes jų su Džeimsu skoniai buvo panašūs ir vienas kitą jie nuteikdavo palankiai. „Baisiai jis nenorėjo eiti, bet vis dėlto nuėjo. Jūra buvo juodai pilka, vanduo kunkuliavo ir puveniu dvokė. Žvejys prisiartino ir tarė:

Plekšne, jūros tu žuvie!

Rimti negaliu namie:

Ein pati man iš galvos,

Aš su prašymu nuo jos.

„Ko gi jinai nori?“ – paklausė plekšnė.“

Ir kur jie dabar yra, svarstė ponia Ramsi, skaitydama ir galvodama, visai be vargo, nes pasaka apie žvejį ir jo pačią skambėjo tarsi koks melodijai pritariantis bosas, retkarčiais netikėtai įsibraunantis į melodiją. Ir kada jie pasakys jai? Jeigu nieko neįvyko, jai teks rimtai pasišnekėti su Minta. Nes ji negali taip lyg niekur nieko išeiti bastytis po kaimą, net jei Nensė buvo su jais (ji vėl nesėkmingai bandė įsivaizduoti nueinančiu taku jų nugaras, suskaičiuoti jas). Nes juk ji atsako Mintos tėvams, Pelėdai ir Žarstekliui. Jų pravardės sušmėžavo galvoje skaitant. Taip Pelėda ir Žarsteklis, kaip jie suirztų, išgirdę, – o jie tikrai išgirs, – kad Mintą, kuri svečiavosi pas Ramsius, matė, ir taip toliau, ir taip toliau. „Jis dėvėjo peruką Bendruomenių rūmuose, o ji mikliai padėjo jam viršuj ant laiptų“, pakartojo ji, ištraukdama iš atminties šią frazę, kurią tada jiems grįžtant iš kažkokio pobūvio ji sukūrė vyrui palinksminti. Dangau, dangau, tarė sau ponia Ramsi, kaipgi jie pasigimdė šią jiems netinkančią dukrą? Šį berniūkštį Mintą su skylėta kojine? Kaipgi ji egzistavo toje grėsmingoje atmosferoje, kur kambarinė į šiukšlių semtuvėlį nepaliaujamai šluodavo papūgos išbarstytą smėlį, kur visi pokalbiai beveik be išimties prasidėdavo ir baigdavosi, – na, gal tai ir įdomu, tačiau vis tiek banalu, tuo, ką iškrėtė tas paukštis? Savaime suprantama, kad jie pakviesdavo Mintą priešpiečių, arbatos, vakarienės, pagaliau pabūti su jais Škotijoje, Finlėjuje, o tai jau sukėlė šiokių tokių nesutarimų su motina Pelėda, teko ir vėl skambinti, ir dar kalbėtis, ir dar išklausyti apie smėlį, ir, tiesą sakant, kol visa tai baigėsi, ana tiek priskiedė apie tas papūgas, kad poniai Ramsi to pakaks visam gyvenimui (taip ji pasakė vyrui, tą vakarą eidama namo iš pobūvio). Vis dėlto Minta atvyko… Taip, ji atvyko, mąstė ponia Ramsi, tikėdamasi, kad iš šios minčių painiavos išnirs ir dilgtelės geluonis; tačiau jį ištraukti padėjo štai kas. Ta moteris kartą ją apkaltino „paveržus iš jos dukros prielankumą“, taip, kažkas iš to, ką ponia Doil pasakė, privertė ją ir vėl prisiminti jos kaltinimą. Kad ji trokšta viešpatauti, trokšta kištis, kad priverčia žmones daryti tai, ką ji nori, – štai koks jai mestas kaltinimas, ir poniai Ramsi jis atrodė be galo nepelnytas. Ką gi ji galinti padaryti, kad neatrodytų „tokia“ vien pažiūrėjus? Jau tikrai niekas negalėtų jos apkaltinti tuo, kad ji stengiasi padaryti įspūdį. Dažnai pačiai būdavo gėda dėl savo menkumo. Ir nebuvo ji nei valdinga, nei tironė. Gal veikiau tokia būdavo, kai susidurdavo su ligonių ir kanalizacijų bei pieninių reikalais. Dėl tokių dalykų, taip, ji kaip reikiant susijaudindavo, ir būtų, jei tik būtų turėjusi galimybę, papurčiusi tuos žmones už pakarpos, privertusi suprasti. Visoje saloje nė vienos ligoninės. Kokia nešlovė. Pienas, kurį Londone atveža žmonėms prie durų, aiškiausiai rudas nuo purvo. Tokius dalykus turėtų uždrausti. Pavyzdingą pieninę ir ligoninę saloje, štai šiuos du dalykus ji būtų norėjusi sukurti, padaryti tai pati. Tik kaip? Su visais šiais vaikais? Gal kai jie paaugs, tada ji turės laiko, kai jau visi lankys mokyklą.

O, bet ji taip nenori, kad Džeimsas užaugtų bent diena vyresnis! Nenori, kad Kem užaugtų. Šiuos du ji mielai amžinai išlaikytų tokius, kokie jie yra, šiuos nedorus demonus, šiuos džiaugsmo angelus, o kad ji niekad nematytų, kaip jie užauga ilgakojais pabaisomis. Niekas neatlygina tos prarasties. Kai skaitė Džeimsui „Prieš viešąsias duris vaikščiojo kareiviai, trimitavo su trimitais ir mušė būgnus…“ ir šio akys patamsėjo, ji svarstė, na, kodėl jie turėtų užaugti, kodėl turėtų visa tai prarasti? Jis talentingiausias, jis jautriausias iš jos vaikų. Bet jie visi, galvojo, kupini pažadų. Pru su kitais vaikais elgiasi kaip tikras angelas, ir jau dabar, ypač vakare, nuo jos grožio užgniaužia kvapą. Net vyras pripažino, kad Andrus ypač gabus matematikai. Nensė ir Rodžeris, tie abu tikri laukiniai, pasprunka į laukus visai dienai. Rožės burna tikrai per didelė, tačiau rankos auksinės. Jeigu rengdavo šaradas, Rožė siūdavo kostiumus, nebuvo to, ko nemokėtų pagaminti, jai patiko puošti stalus, merkti puokštes. Pykdavo, kam Džasperas šaudo paukščius, tačiau tai laikina, jie visi tai pereina. Kodėl, klausė ji, prispaudusi smakrą Džeimsui prie galvelės, kodėl jie taip greitai užauga? Kodėl jiems reikia eiti į mokyklą? Labiausiai už viską ji norėtų nuolat turėti kūdikį, ji laimingiausia galėdama nešiotis mažylį ant rankų. Ir gali žmonės kalbėti, kad ji tironė, linkusi dominuoti, valdinga, lai šneka, jei tik nori. Lytėdama jo plaukus lūpomis, galvojo, jis niekada daugiau nebus toks laimingas, tačiau sustabdė save, prisiminusi, kaip tokiomis šnekomis siutindavo vyrą. Tačiau tai vis viena tiesa. Jie laimingesni dabar, nei kada nors gyvenime bus. Pigiais arbatos puodeliais Kem džiaugdavosi dienų dienas. Vos jie pakirsdavo, girdėdavo, kaip krykštauja ir trypia ant grindų jai virš galvos. Dundėdami ateidavo koridoriumi, tada prasiplėšdavo durys, ir jie įgriūdavo gaivūs it rožės, švytėdami, išvaikę miegus, tarsi šis įėjimas į svetainę po pusryčių, o tai jie darydavo kiekvieną savo gyvenimo dieną, būtų kuo džiugiausias įvykis, ir taip visą dieną vis kas nors vykdavo, kol pagaliau užlipdavo į viršų palinkėti jiems labos nakties ir rasdavo juos įsiraususius lovelėse, tarsi paukštelius tarp vyšnių ir aviečių, vis dar kuriančius istorijas apie kokius nors prabėgusios dienos niekelius, apie tai, ką jie girdėjo, ką rado sode. Jie visi turėjo savo brangenybių… Tad nulipusi žemyn, klausdavo vyrą, kodėl jie turi užaugti ir viso to netekti? Juk jie jau niekada nebus tokie laimingi. Ir jis supyko. Kam taip niūriai žiūrėti į gyvenimą, tarė. Tai neprotinga. Keista, bet ji buvo tuo įsitikinusi, kad su visu savo niaurumu ir neviltimi jis buvo laimingesnis, vilties turėjo daugiau už ją. Gal jis tiesiog matė mažiau žmogiškojo sielvarto, taip, greičiausiai dėl to. Jis visuomet galėdavo pasislėpti už savo darbo. Ne, ji tikrai nebuvo „pesimistė“, nors jis pesimizmu kaltino ją. Tik ji mąstydavo apie gyvenimą, ir ta trumpa laiko atkarpėlė, jos penkiasdešimt metų, iškildavo jai prieš akis. Štai jis, jai prieš akis, jos gyvenimas. Gyvenimas, mąstė ji, tačiau minties neužbaigė. Ji pažvelgė į gyvenimą, nes aiškiai jį jautė, kaip į kažką realaus, kažką slapto, kuo nesidaljo nei su vaikais, nei su vyru. Tarp jų tarsi ir buvo sudarytas savotiškas sandoris, kurio viena šalis buvo ji, o kita gyvenimas, ir ji nuolat stengdavosi apšauti jį, kaip stengdavosi ir jis; kartkartėmis jie derėdavosi (kai ji sėdėdavo viena); prisimena, kaip tarp jų vykdavo didingos susitaikymo scenos; tačiau dažniausiai, keista, bet tenka prisipažinti, kad jausdavo, jog ši būtybė, kurią vadindavo gyvenimu, buvo pasibaisėtina, priešiška, greita tave užpulti, jei tik jai leistum. Jau vien tos amžinosios problemos: kentėjimas, mirtis, skurdas. Štai ir čia kuri nors moteris nuolat merdėjo vėžiu. Tačiau ji tarė visiems šiems vaikams; jūs visa šita patirsite. Aštuoniems žmonėms ji nenuolaidžiai tai pasakė (o už šiltnamio stogą bus penkiasdešimt svarų). Dėl tos priežasties, žinodama, kas jų laukia, – meilė ir ambicijos, ir visiška vienatvė pačiose nykiausiose pasaulio vietose, – ji dažnai kamuodavosi klausdama. Kodėl jie turi užaugti ir visa tai prarasti? O paskui tarė sau, mojuodama gyvenimui prieš nosį kardu, nesąmonė. Jie bus visai laimingi. Ir štai ji vėl, susimąstė, jaučia, koks grėsmingas gyvenimas, bandydama ištekinti Mintą už Polio Reilio; nors ji ir nekentė savo sandėrių su gyvenimu, pati patyrė tokių dalykų, kokių patirti niekam nelinkėtų (nė pati to nenorėjo įvardyti); ją tarsi kas verste vertė, – žinojo, kad per greitai, tarsi tai galėtų tapti ir jai pačiai kažkokiu išsigelbėjimu, – tvirtinti, kad žmonės privalo tuoktis, žmonės privalo auginti vaikus.