Вирджиния Вулф - I svyturi

„Žvejys baisiai nenorėjo eiti, – garsiai skaitė ji, – bet pagaliau nusileido. – „Negerai, negerai“, – sakė jis sau, eidamas į jūrą. Jūros vanduo buvo ramus, bet drumzlinesnis kaip aną kartą ir nuolat mainėsi, gaudamas čia šviesiai ar tamsiai mėlyną, čia pilką spalvą. Atsistojęs ant kranto, žvejys…“ [Ši ir kitos pasakos citatos iš: Broliai Grimai „Trys verpėjos“. Iš vokiečių kalbos vertė Juozas Balčikonis. Vilnius, 1979.]

Ponia Ramsi toliau krimtosi, kodėl vyras negalėjo pasirinkti kito meto sustoti. Kodėl nenuėjo, juk ketino, pažiūrėti, kaip vaikai žaidžia kriketą? Bet jis nieko nepasakė, tik žvelgė, jis pritariamai linktelėjo; nuėjo toliau. Jis stabtelėjo, išvydęs prieš save tą gyvatvorę, kuri ne kartą privertė jį stabtelėti, padaryti išvadą, išvydęs savo žmoną ir kūdikį, vėl išvydęs tas puodynes su raudonais vijokliniais snapučiais, kurie taip dažnai papildydavo jo mintis; akimis įsigręžė tarp lapų, tarsi jie būtų popieriaus skiautelės, kuriose skaitymo karštligės apimtas žmogus užsirašo pastabas, – tad šitai stebėdamas, sklandžiai niro į apmąstymus, juos paskatino „The Times“ straipsnis apie begales amerikiečių, kurie kasmet aplanko Šekspyro namą. Jei Šekspyro niekada nebūtų buvę, klausė jis, ar pasaulis smarkiai skirtųsi nuo to, koks yra šiandien? Ar civilizacijos pažanga priklauso nuo didžių asmenybių? Ar paprasto žmogaus dalia šiais laikais geresnė negu faraonų laikais? Tikriausiai ne. Matyt, didžiausias gėris reikalauja, kad egzistuotų vergų klasė. Liftininkų Londono tramvajuje visuomet reikės. Kokį pasibjaurėjimą jam kelia ši mintis. Atmetė galvą. Kad jam nereikėtų apie šitai galvoti, jis ras būdą, kaip sumenkinti meną. Jis įrodys, kad pasaulis egzistuoja dėl vidutinio žmogaus, kad menas tėra puošmena, primesta gyvenimui iš šalies, kad gyvenimo ji niekaip neišreiškia. Šiam gyvenimui nereikia Šekspyro. Nė pats gerai nežinodamas kodėl, norėjo sumenkinti Šekspyrą ir pulti į pagalbą amžinai prie lifto durų stovinčiam žmogui, smarkiai truktelėjo lapą nuo gyvatvorės. Visa tai reikės išdėti jaunuoliams Kardife kitą mėnesį, galvojo; čia, vaikštinėdamas po šią terasą, jis tiesiog ieško peno, tiesiog, gali sakyti, užkandžiauja gamtoje (nusviedė ką tik aikštingai nudrėkstą lapą), it koks iškylautojas, kuris nuo arklio pasiekia nusiskinti puokštę rožių ar prisigrūda kišenes riešutų, nerūpestingai klajodamas nuo vaikystės pažįstamais kaimo laukais ir alėjomis. Viskas pažįstama, tas posūkis, laipteliai, tas takelis per laukus. Valandų valandas praleisdavo jis taip, vakare, su pypke dantyse, mąstydamas, vaikštinėdamas pirmyn ir atgal, skersai ir išilgai takais, klajojo senais pažįstamais keleliais ir ganyklomis, kurios prisigėrusios įvairiausių istorijų, čia štai vyko didžiuliai mūšiai, čia gyventa to valstybės veikėjo, o šita vieta apdainuota eilėraščių ar pasakojimų, ir vis legendinės asmenybės, ten gyventa mąstytojo, ten kario, visa taip žinoma, taip aišku; pagaliau keliukas, laukas, ganyklos, vaisingasis lazdynas ir žydinti gyvatvorė nuviliojo jį prie tolimesnio kelio vingio, kur paprastai nulipdavo nuo arklio, pririšdavo šį prie medžio ir toliau žingsniuodavo pėsčias. Nuėjo iki vejos krašto, pažvelgė į apačioje atsiveriančią įlanką.

Tai jo lemtis, jo ypatinga dalia, nori jis to ar ne, šitaip išžengti, ant šios nerijos, kurią neskubriai ardo jūra, ir stovėti tarsi apleistai žuvėdrai, visai vienišam. Tai jo galia, jo dovana, staiga atsikratyti paviršutiniškumo, taip susitraukti ir sumažėti, jog atrodai vis nuogesnis, jautiesi vis nereikalingesnis, net fiziškai, tik mąstymo intensyvumo neprarado, tad stovėjo ant tos nedidelės atbrailėlės ir žvelgė į žmogaus nepažintą tamsą, – kaip mes nieko nežinome, kaip jūra pagraužia žemę mums po kojom; tai jo lemtis; jo dovana. Bet net nusviedęs šalin, kai nulipo nuo arklio, visus gestus ir pigias puošmenas, išbarstęs visus riešutų ir rožių trofėjus, susigūžęs taip, kad pamiršo ne tik šlovę, bet ir savo paties vardą, net ir taip nusižeminęs jis išlaikė tokį budrumą, kokio nesuklaidintų joks fantomas, nenustelbtų jokia vizija; taip apsimetęs jis įkvėpdavo Viljamui Banksui (protarpiais) ir Čarlzui Tensliui (vergišką), o nūnai ir savo žmonai, kai kilstelėjusi galvą išvydo stovintį ant vejos krašto, kuo didžiausią pagarbą, gailestį, be to, ir dėkingumą; panašiai į kanalo dugną įvarytas baslys, ant kurio tupia žuvėdros, kurį talžo bangos, linksmai plaukiančių valtimi būreliui įkvepia dėkingumo jausmą už tai, kad sutiko užsiversti sau ant pečių tokią naštą – per potvynį visiškai vienas ženklinti kanalo krantą.

„Bet ką gali pasirinkti aštuonių vaikų tėvas.“ Pusbalsiu murmėdamas krustelėjo iš sąstingio, grįžtelėjo, atsiduso, pakėlė akis, žvilgsniu susirado žmonos, skaitančios jo mažyliui berniukui pasakas, figūrą, prisikimšo pypkę. Jis nusigręžė nuo žmogaus kvailumą įkūnijančio vaizdo, nuo žmogiškosios lemties ir jūros, graužiančios žemę mums po kojų; nors jei būtų sutelkęs mintis ir geriau apie tai susimąstęs, gal iš to būtų net šis tas išėję; tačiau jis rado paguodą, palyginti su ana didinga, ką tik prieš akis jam šmėkštelėjusia tema, tokiuose niekuose, kad jam stačiai magėjo tą paguodą apjuodinti, sumenkinti, tarsi būti pagautam laimingam šiame sielvarto pasaulyje garbingam žmogui būtų pats gėdingiausias nusikaltimas. Tiesa, jis juk buvo kone be išimčių laimingas; turėjo žmoną, vaikų, pažadėjo po šešių savaičių Kardife studijuojantiems jaunuoliams papasakoti „nesąmonių“ apie Loką, Hiumą, Berklį ir Prancūzijos revoliucijos priežastis. Tačiau šis faktas ir jau mėgavimasis juo, puikavimasis mintyse renčiamomis frazėmis, jaunystės entuziazmu, žmonos grožiu, pripažinimas, kuris pasiekdavo jį iš Svansio, Kardifo, Ekseterio, Sautamptono, Kiderminsterio, Oksfordo, Kembridžo, – ar visa tai reikėjo nuvertinti, nubraukti ta fraze „kalbėti nesąmones“, nes, tiesą sakant, nepadarė jis to, ką būtų turėjęs padaryti. Visa tebuvo slapstymasis, visa tebuvo priebėga žmogui, kuris bijo būti savo jausmų šeimininkas, kuris nedrįsta ištarti: štai ką aš mėgstu, štai kas aš esu; ir koks apgailėtinas, koks atstumiantis jis turėjo pasirodyti Viljamui Banksui ir Lilei Brisko, kaip jie turėtų stebėtis, kad jam reikia šitaip slapstytis, kad jis taip trokšta nuolat būti giriamas, kad toks minčių drąsuolis turėtų būti tokiu bailiu gyvenime; juk kažin ko jis vienu metu nusipelno daugiau, pagarbos ar pašaipos?

Mokymas ir švento žodžio skelbimas ne žmogaus galios, įtariai svarstė Lilė, susidėdama tapybos reikmenis. Jei buvai išaukštintas, teks patirti ir nužeminimą. Ponia Ramsi tiesiog per lengvai suteikia jam viską, ko reikalauja. Aišku, tada netikėta turėtų atrodyti tai, jei ko negauni. Atžengia čia nuo savo knygų ir randa mus visus žaidžiančius ir tauškiančius nesąmones. Tik įsivaizduokite, kaip tai netikėta po visų tų dalykų, apie dalykus, apie kuriuos mąsto jis, tarė Lilė. Jis ėmė artėti prie jų. Bet ūmai sustingo, bežadis sustojo ir žvelgė į jūrą. Tada vėl nusigręžė.

IX

Taip, tarstelėjo ponas Banksas, stebėdamas, kaip jis nueina. (Lilė tarstelėjo kažką apie tai, kaip tas ją išgąsdinęs, na, tos jo nuotaikos keičiasi taip netikėtai.) Taip, tarė ponas Banksas, tikrai labai gaila, kad Ramsis negali elgtis nors kiek panašiau į kitus žmones. Lilę Brisko jis mėgo, su ja gali visai atvirai pasišnekučiuoti apie Ramsį. Lygiai dėl tos pat priežasties, tarė jis, jaunimas neskaito Karlailio [Tomas Karlailis (Thomas Carlyle, 1795–1881), įtakingas ir ekscentriškas škotų istorikas ir filosofas, padaręs didelę įtaką Viktorijos laikų intelektualams.]. Irzlus senas bambeklis, pasiuntantis dėl atšalusios košės, kodėl jis turėtų mums pamokslauti, taip, pono Bankso nuomone, turėtų samprotauti šiuolaikinis jaunimas. Tikrai gali tik nuoširdžiai gailėti tų, kas įsitikinę, kaip įsitikinęs jis, jog Karlailis yra vienas didžiųjų žmonijos mokytojų. Lilė gėdijosi prisipažinti, kad Karlailio neskaitė nuo mokyklos laikų. Bet jai atrodė, kad ponas Ramsis jai vis viena patinka labiau, net jei jis ir mano, kad jeigu jam skauda mažąjį pirštelį, pasaulis turėtų pasibaigti. Ne, ne, tai jai visai nekliuvo. Nes ką gi jis galėtų apgauti? Jis atvirai maldavo, kad jam pataikautum, kad juo gėrėtumeisi, jo smulkios gudrybės vargiai galėjo ką apgauti. O kliuvo jai šio trumparegiškumas, aklumas, tarė ji, tai, kad jį reikia popinti.