Вирджиния Вулф - I svyturi

Susigėdęs dėl tokio nekantrumo, to gestikuliavimo rankomis, tarsi vestų į mūšį pulkus, ponas Ramsis dar sykį, jau droviai, grybštelėjo šakele sūnui už nuogos kojos ir tada, lyg gavęs jos leidimą, judesiu, keistai priminusiu šiai didįjį jūrų liūtą zoologijos sode, kai tas prarijęs žuvį virsta aukštielninkas ir taškosi akvariume, į šonus teliūskuodamas vandenį, niro į vakaro orą, kuris dabar jau išretėjęs, sodrumo sėmėsi iš lapų ir gyvatvorių, bet tarsi atsiteisdamas rožėms ir gvazdikams sugrąžino jų ryškį, kurį buvo atėmusi diena.

– Kažkas suklydo, smarkiai suklydo, – vėl prisiminė, plačiu žingsniu pasileisdamas žirglioti pirmyn ir atgal po terasą.

Bet kaip neatpažįstamai pasikeitė jo melodija! Tarsi vaikų eilėraštuko gegutės, kuri „birželį pameta gaidą“. Tarsi pradėtų savo giesmelę iš naujo, tarsi ieškotų frazės išlieti naujai nuotaikai, bet prisiminęs tik šitą, vėl pakartoja, tegul ir pavienius žodžius. Tik nuskamba keistai – „kažkas suklydo“, ištaria kone klausdamas, kone abejodamas, melodingai. Ponia Ramsi nesusitvardo ir nusišypsojusi, tikrai netrukus, dar paėjėjęs pirmyn ir atgal, šias eilutes jis užniūniuoja, o paskui užmiršta, nutyla.

Jis vėl buvo saugus, jis vėl gyveno paslaptingai. Stabtelėjo prisidegti pypkę, kilstelėjo akis į žmoną ir sūnų lange, panašiai kaip žmogus pakelia žvilgsnį nuo puslapio greitajame traukinyje ir išvysta ūkį, medį, trobelių virtinę, kaip iliustraciją, patvirtinimą to, kad spausdintas lapas nemeluoja, tad nusiraminęs ir patenkintas vėl nuleidžia į jį akis, taip ir jis tarsi jų nė nepažinęs, tik išvydęs jų vaizdą, pasijuto ramus ir patenkintas, o pastangos kuo tobuliau atskleisti problemą, kuriai dabar sutelkė visą iškilų savo protą, tapo palaimintos.

Protas iš tiesų buvo iškilus. Jei mąstymą palygintume su fortepijono klaviatūra, sudalyta į tam tikrą skaičių garsų, o gal su raidynu, susidedančiu iš dvidešimt šešių, pagal tam tikrą tvarką išdėstytų raidžių, šis iškilus protas neužkliūdamas per visas jas, vieną po kitos, tvirtai ir tiksliai, perbėgtų, kol pasiektų, tarkime, raidę Q. Jis pasiekė raidę Q. Visoje Anglijoje ne tiek daug žmonių, kurie kada nors pasiekia raidę Q. Trumpam stabtelėjęs prie akmeninės urnos su snapučiais, dabar išvydo, taip tolumoje išvystame renkančius kriaukleles vaikus, dieviškai nekaltus ir susikaupusius, rankiojančius niekelius sau po kojom ir visiškai bejėgius prieš lemtį, kurią artinantis nujaučia jis, žmoną su sūnumi lange. Jis turi juos apsaugoti. Jis saugo juos. Tačiau kas gi po raidės Q? Kas eina toliau? Juk po raidės Q dar daugybė raidžių, kurių paskutinė mirtingojo akims kone neįžiūrima, ji tik raudonai žybčioja tolumoje. Juk raidę Z tepasiekia vienas visos kartos žmogus. Aišku, jei jis įstengtų pasiekti raidę R, tai būtų šis tas. Na, bent jau tą raidę Q. Ties Q jis tvirtai įsikirto kulnais. Taip, jis neabejoja dėl raidės Q. Tai gali netgi parodyti. Tada jei Q yra R, tai… Iškratė pypkę, du ar tris kartus skambiai taukštelėjo į urnos ąselę ir tęsė. Tada R… pasitempė, bet sugniaužė kumščius.

Jam pravertė tos pačios savybės, kurios būtų išgelbėjusios saulės kepinamoje jūroje su šešiais sausainiais ir gertuve vandens atsidūrusią laivo įgulą, – ištvermė ir teisumas, numatymas, atsidavimas ir įgūdžiai. Tada R yra – kas yra R?

Užvėra, it šikšninis driežo vokas, virpteli nuo žvilgsnio intensyvumo, paslepia raidę R. Kol blyksteli tamsa, išgirsta žmones kalbant, kad jis nevykėlis, kad nepasieks raidės R. Raidės R jis niekada nepasieks. Tad prie R, dar kartą prie R. R.

Ir vėl jam padėjo savybės, kurios nelemtose ekspedicijose per apledėjusią šiaurės poliaus vienatvę būtų padariusios jį vedliu, vadu, patarėju, mat jo temperamentas – nekarštakošis, nelinkęs pulti į neviltį – leidžia ramiai apžvelgti tai, kas neišvengiama, ir narsiai pasitikti. R.

Driežo akis vėl mirkteli. Ramsio kaktoje išsimuša gyslos. Snaputis urnoje tampa grėsmingai ryškus, o iš jo lapų nė nenorėdamas perskaito tą seną, akis badantį skirtumą tarp dviejų žmonių klasių; vieni tie nežmoniško užsispyrimo atkaklieji, kurie trokšdami ir atkakliai siekdami pereina visą raidyną iš eilės, nuo pradžios iki pabaigos, ir tie kiti, tie talentingieji, tie įkvėptieji, stebuklingai įveikiantys visas raides vienu mostu, – genijai. Genialumo jis neturi, į genialumą nepretenduoja; tačiau turi ar galėtų surasti užtektinai jėgų tam, kad pakartotų kiekvieną raidyno raidę nuo A iki Z, tvarkingai, kaip jos išdėstytos. Kol kas jis įstrigęs prie Q. Na, ką gi, paskui prie raidės R.

Jausmai, kurie nebūtų padarę gėdos vadui, – šis gi dabar, kai ėmė snigti, o kalno viršūnę apgaubė rūkas, žino, kad me tas atsigulti ir numirti išauštant rytui, – įsigavę į jį, atėmė akių spalvą, o per tas porą minučių, kol apsigręžė terasoje, pavertė jį nykiu sudžiūvusiu seniu. Tačiau ne, jis nemirs atsigulęs, susiras statų uolos kraštą ir ten, įsmeigęs akis į audrą, stengdamasis iki paskutinio atodūsio žvilgsniu skrosti tamsą, mirs stovėdamas. Raidės R jis niekada nepasieks.

It suakmenėjęs sustingo prie urnos su virstančiais iš jos snapučiais. Kiek žmonių iš tūkstančio milijonų, klausė jis savęs, galų gale pasieks raidę Z? Žinoma, beviltiškos vilties vedlys galėjo savęs to paklausti ir atsakyti neapgaudinėdamas jam už nugaros keliaujančios ekspedicijos. „Gal vienas.“ Vienas iš visos kartos. Tad ar galima jį kaltinti už tai, kad tas vienas ne jis? Turint galvoje, jog triūsė sąžiningai, atidavė tiek, kiek leido jo jėgos, tiek, kad daugiau neliko ką atiduoti? O kiek truks jo šlovė? Juk prieš užmerkiant akis, mirštančiam didvyriui negėda pagalvoti, kiek žmonių prisimins jį po mirties. Jo šlovė gal ir truks porą tūkstančių metų. Bet kas tie du tūkstančiai metų? (Ironiškai paklausė ponas Ramsis, žvelgdamas į gyvatvorę. Na, kas jie iš tiesų, jei žvelgi nuo kalno viršūnės į begalinius šimtmečių tyrus? Juk net batu paspirtas akmuo pergyvens Šekspyrą. O jo paties menkutė švieselė švies ne taip jau ir skaisčiai, metus ar dvejus, o paskui susilies su ryškesne šviesa, o ta – su dar ryškesne (žiūrėjo į gyvatvorę, į susipynusių šakelių raizginį). Kas tuomet galėtų kaltinti viltį praradusios ekspedicijos vadą, juk jis pagaliau užkopė taip aukštai, kad išvystų sudilusius metus ir užgesusias žvaigždes, jei prieš mirčiai surakinant ir paverčiant nejud riomis jo galūnes, jau visai gęstant sąmonei, dar kilsteli prie kaktos nutirpusius pirštus, ištiesia pečius, kad kai atvyks jų ieškoti, jį rastų poste ir negyvą, narsųjį bebaimį karį? Ponas Ramsis ištiesia pečius ir pasitempia priešais urną.

Kas apkaltins jį, jei akimirką šitaip sustingęs, susimąsto apie šlovę, apie ieškoti jo išsiųstus būrius, apie piramides iš akmenų, suręstas dėkingų sekėjų virš jo kaulų. Pagaliau kas apkaltins pasmerktos ekspedicijos vedlį, rizikavusį tiek, kiek galėjo, išsėmusį savo jėgas iki paskutinio lašo ir užmigusį, nesisielojant dėl to, pabus ar ne, dabar iš dilgsėjimo kojų pirštuose supranta esantis gyvas ir, tiesą sakant, visai neprieštarauja, kad gyventų, bet reikalauja užuojautos ir viskio, ir ausies, kuriai galėtų tuoj pat papasakoti savo kentėjimų istoriją? Kas jį už tai apkaltins? Ar atsirastų tokių, kas slapta nedžiūgautų, herojui nusiimant šarvus ir sustojant prie lango, žvelgiant į žmoną ir sūnų, kurie, iš pradžių nutolę, priartėja vis arčiau, kol lūpos ir knyga, ir galva jau aiškiai prieš jį, nors vis dar žavūs, vis dar neįstengia jų pažinti dėl savo begalinės vienatvės, sudilusių šimtmečių ir prasmegusių žvaigždžių, bet pagaliau įsikišęs pypkę į kišenę nulenkia prieš ją didingą galvą, – kas apkaltins jį už tai, kad atiduoda duoklę šio pasaulio grožiui?