Вирджиния Вулф: I svyturi

„Na, bet, – tarstelėjo Lilė, – tik pagalvokite apie jo darbą!“

Kai pati „galvodavo apie jo darbą“, paprastai jai prieš akis kuo aiškiausiai iškildavo masyvus virtuvinis stalas. Tai Andrus kaltas. Ji mat paklausė, apie ką jo tėvo knygos. „Subjektą ir objektą, ir realybės prigimtį“, tada atsakė Andrus. Ji išspaudė „dangau“, bet ir toliau nieko nesuprato, apie ką tos knygos. „Įsivaizduok virtuvinį stalą, patarė jai Andrus, kai tavęs prie jo nėra.“

Tad pagalvojusi apie pono Ramsio darbą, dabar paprastai matydavo nušveistą virtuvės stalą. Šiuo metu jis įstrigo kriaušės medžio išsišakojime, nes priėjo vaismedžių sodą. Ir stengdamasi susikaupti, sutelkė mintis ne į sidabriškai reljefinę kriaušės medžio žievę, ne į žuvelės formos jo lapelius, bet į fantomą virtuvės stalą, vieną iš tų švariai nugremžtų lentinių stalų, gyslotų ir mazguotų, kurio didžiausias vertumas, atrodo, buvo daugelį metų dorai laikyti įremtą sprandą, kuris nūnai įstrigo medy, iškėlęs į orą visas keturias kojas. Jei žmogus paskiria gyvenimą tam, kad įžvelgtų tokias kertines esmes, kad žavius vakarus su flamingo plunksnų debesimis, mėlynumu ir sidabriškumu pakeistu baltu keturkoju stalu (ir jei tokią veiklą galėtume priskirti geriausiems protams), savaime suprantama, kad šio asmens negalime vertinti taip, kaip įpratę vertinti paprastus žmones.

Ponui Banksui patiko, kad ji maldavo „pagalvoti apie jo darbą“. Taip, jis apie tai galvodavo, net labai dažnai. Nė pats nežino, kiek kartų tvirtindavo: „Ramsis – vienas tų vyrų, kurie geriausius savo darbus padaro iki keturiasdešimties.“ Viena maža knygele, dar būdamas dvidešimt penkerių, jis, be abejonių, svariai prisidėjo prie filosofijos; tai, kas pasirodė vėliau, tebuvo daugiau to išplėtojimas, pakartojimas. Bet juk tokių asmenybių, kurios palieka ryškų pėdsaką nesvarbu kurioje srityje, tėra tik saujelė, tarė jis, stabtelėdamas prie kriaušės, nepriekaištingai susitvarkęs, skrupulingai tikslus, subtiliai teisiantis. Ūmai, tarsi vaduota jo rankos mostelėjimo, visa jos sukaupta įspūdžių apie jį našta trūktelėjo, lyg grėsminga griūtis papliupo visa, ką jam jautė. Iš pradžių buvo tik viena pajauta. Paskui it dūmas iškilo jo būties esmė. Apėmė kitas jausmas. Pajuto pakitusį suvokimą: koks jis asketiškas, koks jis geras. Aš gerbiu (nebyliai kreipėsi į jį) kiekvieną jūsų atomą; jūs neturite tuštybės; jūs visiškai beasmenis; jūs pranašesnis už poną Ramsį: jūs iškiliausias iš visų man pažįstamų žmogiškų būtybių; neturite nei žmonos, nei kūdikio (be jokios seksualinės užuominos, troško mėgautis šia jo vienatve), gyvenate mokslui (nevalingai, iškilo prieš akis suketvirčiuotos bulvytės); girdama jus įžeisčiau; dosnusis, tyraširdi, herojiškas žmogau! Tačiau drauge prisiminė, kaip net čia jis atsigabeno patarnautoją; kaip bambėjo, kam šunis leidžia ant kėdžių, kaip valandų valandas (kol ponas Ramsis trinktelėjęs durim išeidavo iš kambario) nuobodžiai priekaištaudavo dėl to, kokios sūrios daržovės, kokie niekam tikę anglų virėjai.

Bet kaip čia tada visa išeina, kaip? Kaip mes tuos žmones vertiname, kaip apie juos galvojame? Kaip mes visa tai sudedame, šitą ir aną, kaip nusprendžiame, kad tą va mes mėgstame, o va šito nemėgstame? Ir tiems žodžiams, kokią mes jiems pagaliau suteikiame prasmę? Tad stovėjo taip, sukaustyta netikėtai atsivėrusio vaizdo, po kriauše, užlieta įspūdžių apie vieną ir kitą vyrą, ir mintys lėkė tokiu greičiu, kad sekti jų neįstengė, kaip pieštuku nesuspėjame užsirašyti to, ką sako per greitai kalbantis balsas, tik tas balsas buvo jos pačios, ir bylojo jis, niekieno neraginamas, nepaneigiamus, amžinus, prieštaringus dalykus; net kriaušės žievės plyšiai ir gumbai, atrodė, jau niekad nepasikeis, sustingę liks čia amžinai. Jūs kupinas didingumo, kalbėjo ji, o ponas Ramsis neturi jo nė per nago juodymą. Jis niekingas, tuščias, savanaudiškas; jis išpaikintas, jis tironas; jis mirtinai nuvargina ponią Ramsi; tačiau jis turi to, ko jūs neturite (kreipėsi į poną Banksą); jis iki nuožmumo ne šio pasaulio; jis nė neįtaria egzistuojant smulkmenas, jis myli šunis ir vaikus. Juk turi jų aštuonis. Ponas Banksas neturi nė vieno. Pala, negi jis nenulipo žemyn aną vakarą, su dviem švarkais, ir ponia Ramsi nepatrumpino jam plaukų, į pudingo dubenį? Visa šita sukosi šokčiojo jos galvoje, tarsi pulkelis mašalų, kiekvienas palaidas, bet visi stebuklingai įkalinti nematomo tampraus tinklo, – šokčiojo Lilės galvoj, net stryktelėdavo į kriaušės šakas, kur dar kyburiavo nušveisto virtuvinio stalo atvaizdas, gilios jos pagarbos pono Ramsio protui simbolis, kol mintis, sukdamasi vis greičiau ir greičiau, sprogo nuo savo pačios minčių; pajuto palengvėjimą; po ranka pasigirdo šūvis, ir sykiu su skeveldromis pasipylė išsigandusių varnėnų pulkas, sumišę pasklido po šalis. – Džasperas! – suprato ponas Banksas.

Pasisuko ten, kur virš terasos nuskrido varnėnai. Stebėdami greit po dangaus skliautą pasklindančius paukščius, per plyšį aukštoje gyvatvorėje, jie žengė tiesiai į poną Ramsį, kuris tragiškai į juos subūgnijo: „Kažkas suklydo, smarkiai suklydo.“

Jo akys, blizgančios nuo emocijų, kunkuliuojančios tragišku intensyvumu, akimirkai susidūrė su jų žvilgsniais ir sudrebėjo, tuoj tuoj pažins; bet tik kilstelėjo ranką, ši stabte lėjo netoli prie veido, tarsi aikštingos gėdos agonijoj norėtų išvengti, o gal nusibraukti įprastus žvilgsnius, tarsi maldautų juos bent trumpam sustabdyti tai, kas, žinojo, neišvengiama, tarsi bandytų papriekaištauti jiems tuo vaikišku pasipiktinimu, kam jį pertraukė, tačiau net ir aptiktas, neketino leistis sutriuškinamas, ne, jis buvo pasiryžęs laikytis šios širdžiai mielos emocijos, šios netyros rapsodijos, nes nors jos gėdinosi, sykiu ja ir mėgavosi, – staiga apsisuko, trinktelėjo prieš juos vidines duris; Lilė Brisko ir ponas Banksas nesmagūs žvilgtelėjo į dangų ir pastebėjo, kad pulkelis varnėnų, kuriuos Džasperas išvaikė su šautuvu, sutūpė į guobų viršūnes.

V

– O jei net rytoj gražaus oro nebus, – nuramino ponia Ramsi, žvilgteldama į einančius pro šalį Viljamą Banksą ir Lilę Brisko, – juk dar bus gerų dienų. O dabar, – tarė pagalvojusi, kad Lilės žavesys ir yra šios it kinės akys, tokios įkypos baltame putliame veidelyje, tačiau jam išvysti prireiks protingo vyro, – o dabar atsistok ir leisk pamatuoti tau koją, – nes jei galų gale jie vis dėlto plauktų į švyturį, jai reikia pamatuoti kojinytę, ar ties auliuku ji neturėtų būti keliais centimetrais ilgesnė.

Ši ką tik švystelėjusi jos galvoje mintis, kad Viljamas ir Lilė turėtų susituokti, pasirodė nuostabi, šypsodamasi ji pakėlė rusvai raudoną kojinytę – joje žvilgėjo sukryžiuoti metaliniai virbalai – ir pamatavo pridėjusi prie Džeimso kojos. „Mano mielas, stovėk ramiai“, – įspėjo. Džeimsas apimtas pavydo, be to, nenorėjo, kad ant jo matuotų švyturio sargo berniukui skirtą kojinytę, todėl tyčia muistėsi; ir kai jis šitaip daro, iš kur ji gali tiksliai žinoti, ar ta kojinė per ilga, o gal ji per trumpa, klausinėjo savęs.

Vėl pakėlė akis – koks demonas apsėdo jį, jos jaunėlį, jos brangiausiąjį? – ir išvydo kambarį, beviltiškai apspurusias kėdes. Jų nuoplaišų, kaip anądien pastebėjo Andrus, pribyrėję ant grindų; tačiau ar verta pirkti geras kėdes ir palikti jas čia irti per žiemą, kai namas, prižiūrimas vienintelės pagyvenusios moteriškės, varvėte varva nuo drėgmės? Na, ir kas čia baisaus, nuomos juk ima skatikus, vaikams čia patinka, jos vyrui į sveikatą atsidurti už penkių tūkstančių kilometrų, o jei jau reikėtų nurodyti visai tiksliai, už penkių šimtų kilometrų nuo bibliotekų ir paskaitų, ir mokinių; ir svečiams vietos pakanka. Čiužiniai, sulankstomos lovelės, į paklaikusius vaiduoklius panašios kėdės ir stalai, kurie jau atitarnavo Londone, čia tiko kuo puikiausiai. Viena kita nuotrauka, knygos. Knygos, svarstė ji, pačios dauginasi. Ji niekada neturėjo laiko jų skaityti. Deja! Net ir jai padovanotų knygų, užrašytų paties poeto: „Tai, kurios norams neįmanoma nepaklusti“… „Žaviajai mūsų laikų Elenai“… Gėda prisipažinti, tačiau ir jų neperskaitė. Nei Krumo „Proto“ [George Croomas Robertsonas (1842–1892) – filosofinio žurnalo „Mind“ („Protas“) leidėjas, Leslio Stefeno, Virdžinijos Vulf tėvo, draugas.], nei Beitso „Apie laukinius Polinezijos papročius“ [Matyt, autorė čia sujungia du natūralistus – Henry Waterį Batesą (1825–1892) ir Alfredą Russelą Wallace (1823–1913).] („mano mielas, stovėk ramiai“, – tarė ji) – nė vienos iš jų nenusiųsi į švyturį. Na, ateis metas, svarstė, kai namas taip nušiurs, kažką reikės daryti. Jei būtų įmanoma išmokyti juos nusibraukti kojas ir neatvilkti vidun viso paplūdimio, – jau šis tas. Krabus, tuos teko leisti, jei Andrus tikrai ketina juos skrosti arba jei Džasperas įsitikinęs, kad iš jūrų dumblių galima išvirti sriubą, tai juk irgi nesulaikysi; arba Rožės turtai: kriauklelės, nendrės, akmenėliai; jie juk buvo talentingi, tie jos vaikai, tik visi skirtingai. Na, ir kaip tik dėl visų šių priežasčių, atsiduso ji, apžvelgdama kambarį nuo grindų iki lubų, pridėjusi kojinytę Džeimsui prie kojos, viskas, kas name, vasara po vasaros vis labiau šiuro. Demblys prarado spalvą, sienų apmušalai plaistėsi. Rožių juose jau negalėjai įžiūrėti. Na, suprantama, jei visos durys namuose amžinai paliekamos atviros, jei Škotijoj nėra tokio spynų meistro, kuris suspėtų taisyti spyną, tai kaip viskas neirs. Ir vėl visos durys paliktos atdaros. Ji įsiklausė. Svetainės durys atdaros. Koridoriaus durys atviros, girdėti, tarsi miegamojo irgi atdaros; ir jau tikrai laiptinės langas atviras, nes jį atvėrė pati. Na, kad langus reikia atidaryti, o duris uždaryti, – juk taip paprasta, negi nė vienas jų negali to prisiminti? Vakare nuėjusi į kambarinių miegamuosius rasdavo juos užšautais it orkaitės langais, išskyrus Mari, tos mergaitės švedės, kuri verčiau apsieis be vonios, tik ne be gryno oro, o jos gimtinėj juk, kaip pati sakė, „kalnai tokie nuostabiai gražūs“. Ji pasakė tai praeitą vakarą, žiūrėdama pro langą, apsiašarojusi. „Kalnai tokie nuostabiai gražūs.“ Ten, namie, miršta mergaitės tėvas, ponia Ramsi žinojo. Jis palieka juos našlaičius. Pabarė, parodė, kaip pakloti lovą, kaip atverti langą, kaip tai daro prancūzės, suskliausdamos rankas, o paskui jas išskleisdamos, o kai mergaitė prakalbo, viskas aplink ją susivėrė, kaip perskridusio per saulę paukščio sparnai tylutėliai susiveria, o jų blizgų plieninį mėlynumą pakeičia švelnus purpurinis. Nutilusi stovėjo, nes ką gi galėjo pasakyti. Jam buvo gerklės vėžys. Prisiminusi, kaip ji stovėjo, kaip mergaitė ištarė: „Kalnai namie tokie nuostabiai gražūs“, ir nebuvo jokios vilties, pajuto susierzinimą ir jau griežčiau pasakė Džeimsui: – Stovėk ramiai. Nebūk įkyrus.