Вирджиния Вулф - I svyturi

Ar tai buvo išmintis? Ar tai buvo žinojimas? Ar tai buvo apgaulingi grožio kerai, trukdantys jai suvokti, taip, kad jos supratimas, pusiaukelėje į tiesą, susipainiojo auksiniame tinkle? O gal ji užrakino savyje kokią paslaptį, kurią, Lilė Brisko neabejojo, žmonės privalo turėti, kad nesustotų pasaulis? Juk visi negali gyventi tokioj maišalynėj, gyventi vien šia diena kaip ji. Tačiau jeigu jie tą paslaptį žino, nejau negalėtų pasakyti, ką žino?

Sėdėdama ant grindų, rankomis apsikabinusi ponios Ramsi kelius, taip arti, kaip įstengė priglusti, šypsojosi ir galvojo, kad ponia Ramsi niekada nesužinos, iš kur ta jos patiriama įtampa; ji vaizdavosi, kaip šios moters, kuri fiziškai ją liečia, mintyse ir širdyje glūdėjo, tarsi lobiai karalių kapuose, plokštės su šventaisiais įrašais; kurie, jei tik įstengtum juos perskaityti, išmokytų tave viso, ko reikia, tačiau jos niekada nebus iškeltos visų akims, niekada nebus visiems parodytos. Kokio ten būta meno, žinomo meilei arba gudrybei, kuris padėtų prasibrauti į tas slaptąsias menes?

Kokie tie būdai, kuriais susilietum, tarsi vandenys, supilti į indą, taptų neatsiejami nuo to, kurį garbini? Gal to pasiektų kūnas, o gal protas, subtiliai įsiskverbę į painius smegenų vingius, o gal širdis? Ar galėtų meilė, kaip vadina ją žmonės, suvienyti ją su ponia Ramsi? Nes Lilė troško ne pažinimo, o vienybės, ne užrašų plokštėse, ne, to, ką galima užrašyti kokia nors žmonėms žinoma kalba, bet artimumo, kuris ir yra pažinimas, manė ji tada, nulenkusi galvą poniai Ramsi ant kelių.

Tačiau nieko neįvyko. Nieko! Nieko, kai tada lenkė galvą poniai Ramsi prie kelių. Tačiau žinojo, kad ponios Ramsi širdyje esama pažinimo ir išminties. Kaip tada, klausė ji savęs, žmogus sužino vieną ar kitą dalyką apie kitus žmones, jei šie it užantspauduotos skrynios? Gal tarsi bitės, vedamos saldybės ar aitrumo ore, kurių neaptiksi liesdamas ar skanaudamas, randam mes avilių kupolus, vieniši apklajoję tiek bergždžių tolių virš pasaulio kraštų, atskrendam į kupoliškus avilius, su murmesiais jų ir krusčiojimu sielos, atskrendam į avilius žmones. Ponia Ramsi pakilo. Lilė pakilo. Ponia Ramsi nuėjo. Tarsi susapnavus, sapne regėtas žmogus vos pastebimai pasikeičia, daug aiškiau už jos ištartus žodžius ponią Ramsi dienų dienas paskui lydėjo tie murmesiai, o sėdėdama toje pintoje kėdėje palei svetainės langą Lilės akyse ji atrodė tuo didingu kupolu.

Jos pasiųstas spindulys susilygino su pono Bankso akių spinduliu, nukeliaudamas tiesiai prie ponios Ramsi, kuri skaitė prie kelių prisiglaudusiam Džeimsui. Tačiau dar nespėjo atitraukti akių, kai ponas Banksas padarė tai, ko ji bijojo. Jis užsidėjo akinius. Žingtelėjo atgal. Kilstelėjo ranką. Jis mažumą primerkė tas mėlynas akis, o kai Lilė atsitokėjusi pamatė, į ką jis žiūri, susigūžė tarsi šuo, išvydęs kirsti pakeltą ranką. Būtų pastvėrusi paveikslą nuo molberto, bet tarė sau. Jį privalo pamatyti. Susitvardė ir pasiruošė iškęsti žiūrinčių į jos paveikslą akių teismą. Privalo, tvirtino ji, privalo. O jei jau jį privalo kas nors pamatyti, tai pono Bankso bijo mažiau nei ko nors kito. Tačiau kančia buvo žinoti, kad kokia kita akis pamatys jos trisdešimt trejų gyvenimo metų nuosėdas, tuos kasdienės būties klodus, sumišusius su tuo, kas slapčiau net už viską, ką per visas tas dienas būtų kam pasakojusi ar rodžiusi. Drauge tai neapsakomai jaudino. Bet sykiu šis jausmas buvo ir neapsakomai pakylėjantis.

Šaltakraujiškiau ir ramiau jau niekas nereaguotų. Išsiėmęs lenktinį peiliuką, ponas Banksas pabaksnojo drobę kauline rankena. Kažin, ką ji norėjusi parodyti šiuo trikampiu pavidalu, na, va, „štai čia“, paklausė jis.

Tai Džeimsui skaitanti ponia Ramsi, paaiškino. Žinojo, kad jis paprieštaraus, juk kas pasakys, kad čia žmogaus pavidalas. Bet juk ir nesistengė, kad būtų panašu, pasakė. Tai kodėl ji šiuos pavidalus pavaizdavo, paklausė jis. Tikrai, kodėl? Na, gal tik dėl to, kad jei aname štai kampe šviesu, tai čia, šiame, jai atrodė, kad reikia tamsos. Nors tai atrodė ir paprasta, akivaizdu, kasdieniška, poną Banksą sudomino. Taigi motina ir vaikas – amžinojo garbinimo objektai, šiuo atveju motina garsi savo grožiu – gali būti paversti, mąstė jis, violetiniu šešėliu, neparodant tuo jokios nepagarbos.

Tačiau čia nutapyti ne jie, tarė ji. Ar ne šia prasme nutapyti. Juk pagerbti juos galima ir kitomis prasmėmis. Pavyzdžiui, pavaizduojant šešėlį čia, o šviesą ten. Jos duoklė įgavo tokią formą, tarsi, na, kažkodėl miglotai vaizdavosi, kad paveikslas turėtų būti tokia duoklė. Motiną ir vaiką galima paversti šešėliu, neparodant jiems nepagarbos. Šviesa ten reikalauja šešėlio čia. Jis pamąstė. Jam buvo įdomu. Jis priėmė tai kaip mokslinį faktą, visiškai pasitikėdamas. Tik tiesa, kad visi jo prietarai linksta visai į kitą pusę, paaiškino jis. Didžiausias tapybos darbas jo svetainėje, tapytojų išgirtas ir įvertintas kur kas brangiau, negu jis buvo už jį mokėjęs, vaizdavo Kenito upės pakrantėje žydinčias vyšnias. Kenito pakrantėse praleido jis savo medaus mėnesį, tarė ponas Banksas. Lilė turėtų atvykti ir pasižiūrėti to paveikslo, tarė jis. Tačiau dabar pasisuko, kilstelėdamas akinius, moksliškai analizuoti Lilės drobės. Tad jei jau čia kalbame apie tų masių santykį, šviesos ir šešėlių santykį, apie kurį, jei sąžiningai, niekada nebuvo susimąstęs anksčiau, tada norėtų, kad jam paaiškintų, ką tad Lilė norėjusi čia pavaizduoti. Ir jis parodė į sceną jiems už nugaros. Lilė pažvelgė. Negalėjo parodyti jam, ką norėjusi pavaizduoti, negalėjo dabar to nė pati pamatyti, kol nepaėmė į rankas teptuko. Ji dar kartą atsistojo ta pačia poza kaip tada, kai tapė, aptemusiomis akimis ir išsiblaškiusi, slopindama visus moteriškus savo įspūdžius, bandydama išvysti bendresnį vaizdą; atsiduodama dar sykį vizijos, kurią kartą jau aiškiausiai matė, galiai, bet štai dabar turi naršyti jos tarp šių gyvatvorių ir namų, motinų ir vaikų, turi ieškoti savo paveikslo. Taip, ji prisiminė svarsčiusi, kaip sujungti mases, tą dešinėje su kairiąja. Gal sujungs jas, nutiesdama tarp jų medžio šaką; arba panaikins tuštumą galiniame plane kokiu nors objektu, na, tarkim, Džeimsu. Žinoma, tai pavojinga, nes taip gresia sugriūti viso paveikslo vientisumas. Nutilo, nenorėjo įvaryti jam nuobodulio, tad, lyg jai visai nerūpėtų, nuėmė drobę nuo molberto.

Tačiau jos paveikslą išvydo, jį pamatė. Jį iš jos pasiėmė. Šis vyras pasidalijo su Lile intymiausia jos paslaptimi. Ir dėkodama už tai ponui Ramsiui, dėkodama už tai poniai Ramsi, dėkodama valandai ir vietai, priskirdama pasauliui tą galią, kokią anksčiau neįtarė jį turint, – kad galima nužingsniuoti ta ilga galerija jau ne vienai, o ranka rankon su kitu žmogumi, – keisčiausias jausmas pasauly ir koks svaiginantis, – spustelėjo dažų dėžės sąsagą stipriau, nei reikėjo, ir tas spustelėjimas, atrodė, visiems laikams apibrėžė magišką ratą apie dažų dėžę, pievelę, poną Banksą ir tą nesutramdomą pro juos neriančią nedorėlę Kem.

X

Kem vos nenubloškė molberto, ji nesustojo prie pono Bankso ir Lilės Brisko; nors ponas Banksas, kuris būtų mielai turėjęs dukrą, ištiesė ranką; ji nesustojo prie tėvo, jo irgi vos neparbloškė; ji nesustojo nė prie motinos, ši šūktelėjo: „Kem, man tavęs trumpam reikia!“, pranėrė pro šalį. Ji lėkė it paukštis, it kulka, it strėlė, – koks ją varė troškimas, kas ją iššovė, į ką nutaikė, kas galėtų tai pasakyti? Kas, kur, svarstė žiūrėdama į ją ponia Ramsi. Gal tai kokia vizija, kriauklelė ar vienratis, ar pasakų karalystė už gyvatvorės, o gal tai tiesiog greičio teikiamas mėgavimasis, niekas nežino. Tačiau kai ponia Ramsi antrąkart pašaukė „Kem!“, sviedinys nukrito į jos kelionės trajektoriją, ir Kem priėjo, vilkdama kojas lėtai, pakeliui nudrėksdama lapą, prie motinos.