Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Sapnavau tave, – ištarė dusliu balsu. – O tu galvojai apie mane?

Tylėdama linktelėjau.

– Ak, Kite, – atsiduso jis. – Štai tu sėdi čia, ir man taip gerai. Nieko daugiau nereikia. – Jis pamojo padavėjui, sau užsakė espreso kavos, o man didelį puodelį kapučino. – O va su žmona priešingai. Vos ji pasirodo, pasijuntu blogai. Jos žvilgsnis tiesiog žudo. Kai pamatau, išsyk dingteli: „O varge! Ir vėl pasipils priekaištai.“ Nuolat kamuoja bloga nuojauta. Ištisus dvidešimt metų. Supranti?

Aš vėl linktelėjau.

– Ne, tu nesupranti. – Klifordas paėmė mane už rankos.

– O kaip pragaras namie? – paklausiau po kurio laiko.

– Su riksmais ir priekaištais.

– Atsiprašau, tai aš kalta.

– Ne, aš pats. – Klifordas prisidegė cigaretę. – Pamačiau tave ir pasigrobiau. Jei tik galėčiau, niekur neišleisčiau. Bet dabar, tarpušvenčiu, visai neturiu laiko. Žiūrėkim į laikrodį, Kite. Lygiai šeštą turiu keliauti.

Šįsyk taip ir nutiko.

– Nepyk, – mudviem išeinant iš kavinės puolė atsiprašinėti jis. – Man taip gera su tavimi. Būtinai turim vėl pasimatyti, per Velykas tai tikrai. Tau bus atostogos. Ar rasi man laiko?

– Žinoma.

– O šiandien ką veiksi? – pasidomėjo, kai spaudžiant šaltukui jau stovėjome gatvėje po nuogais platanais. – Eisi pasišokti? Be manęs?

– Ne, susitiksiu su senais draugais.

– Mielais vyrukais? – nežiūrėdamas į mane burbtelėjo Klifas.

– Ne, su Dorita, ji danė, ir jos draugu. Sutarėm susitikti kavinėje Dagero gatvėje ir eisim nuogi maudytis.

Klifordas išpūtė akis.

– Ką? Kur eisit?

– Į nuogalių baseiną. Mutono Diuvernjė gatvėje.

– Ir dažnai ten eini?

– Ne, dar niekada nesu buvusi. Bet pas tave svečiai, Irma išvykusi. Juk nesėdėsiu namie viena, nuobodu.

– Kaip vadinasi toji kavinė Dagero gatvėje?

Pasakiau pavadinimą.

– A, žinau. Na, sėkmės, mažule Kite. O kadangi nebepasimatysim, linkiu gerų Naujųjų. Buvo nuostabu. Tik, deja, per trumpai.

Pamėginau išspausti šypseną.

– Taip, išties nuostabu, – tarstelėjau.

Klifordas pasilenkė, minkštais delnais suėmė man veidą, švelniai pabučiavo į kaktą ir rūpestingai užmaukšlino gobtuvą.

– Saugok save. – Jis apsisuko ir nuskubėjo į kitą Jurgio V prospekto pusę, paskui atsigręžė, pamojo man ir nupėdino į Bokadoro gatvę.

Aš likau viena. Vieniša, įsimylėjusi ir paniurusi. Vedusių vyrų visada vengiau kaip maro. Niekada nesu džiūvusi iš meilės. Nuolat buvau padėties šeimininkė, ir še tau! Klifas nuėjo ir tarsi nusinešė visas mano jėgas. Iki paskutinio lašelio. Geriau jau būčiau mirusi.

Nusiminusi perėjau gatvę ir sėdau į autobusą, per Seną važiuojantį į Monparnasą. Čia persėdau, pavažiavau aukštyn iki Raspailio bulvaro galo ir išlipau, kirtau Danfero-Rošro aikštę, kelias minutes pasigrožėjau liūtų statulomis, bet nuotaika nepasitaisė. Mintis, kad nebepamatysiu Klifo, nors gyvenam šalia, aptemdė Paryžiaus padangę.

Įsmeigusi akis į savo batų nosis pėdinau į gražiąją Dagero gatvę. Pasiekusi kavinę sustojau. O tada lyg žaibas trenkė. Taip, aš įsimylėjau Klifą. Bet ir Klifas įsimylėjo mane. Jis įsidėmėjo, kokį gėrimą mėgstu, jis skambino man į Vieną, du kartus pasiliko su manim, nors namie grėsė pragaras. Juk šitaip nesielgiama, jeigu jauti vien tik simpatiją. Šitaip elgiamasi tik kai esi įsimylėjęs. Dabar jis sėdi redakcijoje ir neabejotinai galvoja apie mane. Gal netgi negali susikaupti. Gal jaučiasi lygiai kaip aš? Per Velykas atvažiuos į Vieną. Bet iki Velykų dar taip toli. Ne, viskas beprasmiška.

Apsiginklavusi dirbtine šypsena įžengiau į kavinę. Dorita jau laukė manęs. Ji buvo nė truputėlio nepasikeitusi.

– Kite, labas! – prišokusi rankomis apsivijo man kaklą. – Kokia staigmena! O čia Knutas, mano draugas, – mostelėjo į liesą rudai įdegusį vyrą su juoda barzda.

Jis man nepadarė įspūdžio.

– Labas, Knutai, – spustelėjau kaulėtą, juodais plaukais apžėlusią ranką ir klestelėjau ant kėdės priešais vyruką.

Kavinėje buvo šilta ir triukšminga. Nusismaukiau gobtuvą, atsisegiojau paltą.

– Knutas buvo kunigas. Bet kunigystę metė, – paaiškino Dorita. – Prieš metus.

– Dėl tavęs?

– Ne, ne dėl manęs.

– Tai kodėl?

– Dievas yra numatęs man kitą kelią, – įsiterpė Knutas ir įsmeigė į mane juodas akis.

– Ir kokį gi?

– Turiu pažinti gyvenimą, pragarą ir dangų, meilę ir seksą. Todėl atsiuntė man Doritą.

– Teisybė, – pritarė jam toji. – Dabar atsigriebiam už viską, ką Knutas pražiopsojo. Matai, kokie mudu įdegę? Ogi slidinėjom. Kad tu žinotum, Kite, kokios nuostabios buvo atostogos.

Knutas nužvelgė mane nuo galvos iki juosmens.

– Gaila, kad nebuvai kartu. Būtų patikę. Slidinėjom Alpėse.

– Slidinėjom? – Dorita sukikeno. – Kiekvieną mielą dieną mudu ant sniego… na, pati supranti. Ar kada mėginai, Kite? Ant sniego. Su vyru.

Papurčiau galvą.

– Ne, juk šalta. Iškart suledėčiau.

Knutas pasiglostė juodą barzdą.

– Čia jau nuo vyro priklauso, – mestelėjo. – Dorita, ar tau buvo šalta, ką? Pasakyk.

– Nė sekundėlės, chèri . Priešingai, buvo karšta. – Ji puolė Knutui ant kaklo ir pabučiavo į ausį.

Kas čia vyksta? – nusistebėjau mintyse. Jiedu mulkina mane? Juk tas vyrukas baisus kaip kalėjimo prižiūrėtojas. Ką Dorita jame rado?

Abu balandėliai man sukėlė įtarimą.

– O tikrai į baseiną eisim? – paklausiau. – Jeigu tai sekso klubas, kur keičiamasi partneriais, aš nedalyvauju.

Dorita atsitraukė nuo Knuto ir delnu persibraukė per trumpus šviesius garbanotus plaukus.

– Tai paprastas baseinas. Tiesiog ketvirtadieniais renkasi nudistai.

– Jūs nudistas? – kreipiausi į Knutą. Tik šiaip, be didelio susidomėjimo.

– Kitaip ir būti negali!

– Ką?

– Dievas žmogų sukūrė tobulų formų. Jam nepatinka, kai kūnas slepiamas po drabužiais.

– Taip, – mandagiai pritariau, užsisagsčiau paltą ir tariau sau, kad į baseiną tikrai neisiu.

Užsisakiau grogo. Laukti teko ilgai. Pagaliau padavėjas atnešė gražią taurę su sidabrine ąsele. Pastatė ant stalo ir pažvelgė į mane.

– Pardon , madmuazele, ar jūs Kitė Valentin?

– Taip, – linktelėjau nustebusi. – O ką?

– Jus kviečia prie telefono. Jis prie baro.

Skambino Klifas.

– Sveika, Kite! – susijaudinęs sušuko į ragelį, – mano planai pasikeitė. Pasiimsiu tave iš baseino. Lauk manęs tenai. Turiu parašyti straipsnį, kada užbaigsiu, nežinau, bet nepabėk. Aš tikrai atlėksiu ir tikrai tave pasiimsiu. O paskui bus matyti.

– O jeigu baseinas užsidarys anksčiau, nei atvyksi?

– Tada paskambink man į redakciją. Turi numerį?

– Taip. Rankinėje visada nešiojuosi pasą ir adresų knygelę.

– Gerai. Džiaugiuosi, kad pasimatysim. Iki, Kite.

Patenkinta nuplasnojau atgal prie stalelio.

– Kite, sauluže, kas atsitiko? – išsižiojo Dorita. – Tu švyti kaip kalėdinė eglutė. Gal skambino Kalėdų Senelis?

– Ar neprieštarausit, jei drauge eis mano bičiulis? – paklausiau.

– Nuostabu! – ištarė Knutas ir apkabino Doritą per pečius. – Kuo mūsų daugiau, tuo geriau. O kas jis?

– Amerikietis žurnalistas.

– Puikumėlis! Gal parašys apie mus straipsnį? – Ir ėmė skaityti paskaitą apie garsius nudistus.

Bet aš nesiklausiau. Stebuklas įvyko! Vėl pamatysiu Klifą. O dar tas: „Paskui bus matyti…“ Nuostabu! Ar tai reiškia, kad jis strimagalviais nelėks namo? Pas savo dvidešimtį svečių? Pas savo žmoną? Ar jis tikrai ir vėl, jau trečią kartą, paliks ją vieną? Ai, nesuksiu galvos. Ne mano reikalas.