Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Šiuo metu neturiu, – sumurmėjau rausdama.

– Įsidėmėsiu, – tarstelėjo Klifordas. – Baisiai apmaudu, kad neturiu laiko. Bet prieš man išlekiant papasakokit, ką veikiat Vienoje, kaip gyvenat.

Papasakojau jam apie studijas, apie profesorius, draugus ir mamą. Klifas klausėsi suraukęs kaktą, rūkė cigaretę po cigaretės, užsisakė dar martinio, klausinėjo visokių dalykų, o kai dirstelėjo į laikrodį, jau buvo vidurnaktis.

– Ką? Jau dvylikta nakties? – sušuko pasibaisėjęs ir pašoko nuo kėdės. – Lekiu į redakciją.

Mane ėmė graužti kaltė.

– O nebus užrakinta? – paklausiau.

– Ne ne, dirbam visą parą. Be to, Niujorke dabar šešios vakaro. Žinot, man dar niekada nėra buvę, kad laikas bėgtų šitaip nepastebimai.

– Ir kas dabar bus?

– Sėdėkit čionai ir laukit manęs. Tuoj grįšiu. – Ir jis išpuolė į šaltą žiemos naktį. Grįžo po pusvalandžio. Be laikraščių po pažastimi ir puikiai nusiteikęs. – Tėvynė išgelbėta! Straipsnį parašys kitas žurnalistas, o mudu einam vakarieniauti. Pamenat, kviečiau jus dar Vienoje. Laikausi žodžio. Taigi važiuojam į „Šervudą“. Jis ne pasaulinio garso, bet virtuvė gera. Paskui parvešiu jus namo.

Aš dvejojau.

– Jūsų žmona nesupyks, jei grįšit vėlai? – paklausiau.

– Ne ne, ji įpratusi.

– Tada norėčiau paskambinti draugei ir pasakyti, kad nesijaudintų.

– Žinoma. Pasakykit, kad esat su patikimu kompanionu. Kad namo būsit pristatyta sveika ir gyva.

Telefono kabina, kaip įprasta Paryžiuje, buvo puse aukšto žemiau, tad greitai nulipau laiptais. Surinkusi numerį laukiau visą amžinybę, bet Irma neatsiliepė. Keista. Turėjo seniausiai būti namie.

Pasakysiu atvirai: kitu atveju būčiau išsigandusi ir išsyk lėkusi pasižiūrėti, ar jai ko neatsitiko. Tačiau dabar troškau būti su Klifu. Man patiko jo artumas.

– Viskas gerai? – man grįžus paklausė jis.

– Kuo puikiausiai, – atsakiau šypsodamasi.

– Ak, tos nuostabios duobutės skruostuose, – ištarė jis. – Aš jų ilgėjausi. Na gerai, jau eikim. Turbūt mirštat iš bado.

„Šervudas“ buvo restoranas, dirbantis per naktį. Čia po spektaklių susitikdavo aktoriai, operos solistai, sukiojosi radijo ir televizijos žvaigždės, restoraną itin mėgo užsienio žurnalistai. Visi, išskyrus prancūzus. Šitie rinkosi kitus rajonus.

Sėdome į taksi ir nuriedėjome Operos pusėn. Išlipome aikštelėje, kurioje stovėjo daug prabangių automobilių. Pastatas neatrodė kuo nors ypatingas. Restoranas buvo įsikūręs pusrūsyje, tad plačiais laiptais nusekiau paskui Klifą. Netrukus atsidūrėme didelėje salėje, kurioje viešpatavo jauki prietema.

Prie mūsų tuojau atkurnėjo padavėjas ir džiugiai pasisveikinęs nuvedė prie vienintelio laisvo staliuko. Tada įteikė po valgiaraštį.

– Nereikia, – tarstelėjo Klifas. – Žinau atmintinai.

Jis užsakė šio to pavalgyti, butelį Bordo vyno, ir mudu vėl ėmėme plepėti. „Grand Corona“ kavinėje aš pasakojau apie save, o čia iniciatyvą perėmė Klifas, papasakojo man apie studijas Harvarde, apie tai, kad pirmoji jo, kaip žurnalisto, darbovietė buvo tarptautinė naujienų agentūra. Kalbėjo apie „ABC News“ ir paties išaiškintus skandalus, apie keliones, savo sūnų ir tėvą, tik apie žmoną – nė žodžio.

Pasakodamas apie šeimą nė kartelio nepasakė „mes“, o tik „aš, aš…“. Kalbėjo taip, tarsi jo, vedusio vyro, su žmona nesietų jokie ryšiai.

Klausiausi ištempusi ausis, nes jis pasakojo apie man negirdėtą neregėtą pasaulį, kuriame viešpatavo prezidentai, ministrai, aktoriai, milijonieriai. Klifas buvo nuostabus pasakotojas. Kai padavėjas atnešė sąskaitą, valgis mūsų lėkštėse buvo beveik nepaliestas. Apie jį visai užmiršome.

Kai pagaliau išėjome į kiemą, jau aušo. Buvo prabėgusi ištisa naktis! O mudu nė nepastebėjome.

– Varge vargeli, – sudejavo Klifas. – Turiu lėkti namo. – Jis išpuolė į gatvę ir sustabdė pirmą pasitaikiusį taksi. – Lano bulvaras, ir prašyčiau paskubėti, – nervingai paliepė taksistui.

– Klausau, mesjė, – paslaugiai linktelėjo tas ir nurūko gatve.

Klifordas lengviau atsiduso, nugara atsišliejo į sėdynės atlošą.

– Taip, – tarstelėjo. – Tiesiog nuostabu. Jūs puiki klausytoja. Šiaip jau moterims tai nebūdinga. Esate inteligentiška ir nepaprastai žavi. Gaila, kad neturiu laiko. – Ir ūmai sugriebė mane už rankos. – Nesupyksit? – sušnabždėjo.

Man atėmė žadą. Kas čia dabar? Šitaip dar niekada nesu jautusis. Tylėdama linktelėjau. Jo ranka buvo švelni, daili, šilta ir sausa, pirštai grakštūs, ilgi. Mylinti ranka, globėjo ranka.

– Ačiū, – ištarė Klifordas ir ėmė glostyti man pirštus.

Tai visai išmušė mane iš vėžių. Nusisukau į langą ir ėmiau spoksoti į žiemos šaltuko kaustomą miestą.

Prasukom pro Trokadero aikštę, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas į Eifelio bokštą. Kavinės čia glaudėsi viena prie kitos ir dauguma kaip tik pradėjo darbą. Patarnautojai šveitė grindis, leisdami garus ūžė espreso kavos aparatai, vidun buvo nešami maišai su duona ir prancūziškais raguoliais, stiklinėse terasose įjungti šildytuvai, užžiebtos šviesos, sutvisko kalėdinės girliandos su raudonais žaisliukais ir dirbtiniu sniegeliu.

Ak, būtų nuostabu, jei abu išgertume po puodelį kavos, dingtelėjo man.

– Sustokit! Čia išlipsim, – tą pačią akimirką šūktelėjo Klifas. – Kiek skolingas? – paklausė vairuotojo. Tada pasisuko į mane. – Kelios minutės šen ar ten nieko juk nepakeis. Papusryčiaukim, o tada jau tikrai dumsim namo.

Susiglaudę patraukėme į artimiausią kavinę. Kelios minutės ištįso iki kelių valandų.

Mmm, kaip gardu! Didelis puodelis kapučino kavos, raguoliai su šokoladu ir be įdaro. Ir kalbos, kalbos laikantis už rankų. Staiga tapome labai artimi.

Kai pusę dvyliktos, šviečiant skaisčiai žiemos saulei, grįžau į Irmos namus ir durininkės paprašiau rakto, jaučiausi tokia laiminga, kad ne išsyk supratau, ką ji man sako. Durininkei teko pakartoti kelis kartus, kol suvokiau, kas nutiko.

– O, madmuazele, madmuazele, – surypavo ji. – Madam nėra namie.

– Nėra? Tai kur ji?

– Išlėkė pas Mišulį. Jis susižeidė slidinėdamas.

– Dieve mano! – aiktelėjau. – Gal paliko telefono numerį, kuriuo galėčiau jai paskambinti?

– Ne, madmuazele, deja, nepaliko. Bet sakė pati pasuks jums per pietus.

Telefonas iš tiesų suskambėjo lygiai dvyliktą.

– Kite, Mišulis susilaužė koją. Taip dar nėra buvę. Jis baisiai išsigandęs. Negaliu palikti vieno, nė nenumanau, kada grįšiu į Paryžių.

– Dėl manęs nesirūpink, – patikinau.

– Nesupyksi, jei neparlėksiu iki Naujųjų?

– Tikrai ne.

– Bet juk tu kaip tik dėl to atvažiavai.

– Vėliau atšvęsim. Dabar svarbiausia vaikas.

Irma lengviau atsiduso.

– Visus apskambinau ir pasakiau, kad vakarėlio nebus. O tu lik pas mane ir būk, kiek širdis geidžia. Tiktai ką veiksi? Viena sėdėsi?

– Pameni, sakiau tau apie Bokadoro gatvę?

– Apie pažįstamą, kuris tenai turi biurą?

– Taip. Jis žurnalistas, amerikietis. Vakar vakare mačiau jį, ir šįvakar vėl susitinkam.

– O kaip jis tau? Malonus?

– Beprotiškai įdomus. Tokio dar nesu sutikusi.

– Aha, įsimylėjai, – išsyk sumojo Irma.

– Ne visai.

– Kodėl? – susirūpino Irma. – Ką, jis koks nors…

– Jis vedęs. Bet nelaimingas.

– Visi taip suokia. Žinai ką? Štai tau mano patarimas: nežiūrėk į jį rimtai. Bet jau turiu lėkti, Mišulis laukia. Ryt vėl paskambinsiu.