Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

O aš vykstu pas ją.

Tačiau keista, kad esu kviečiama kaip tik dabar. Juk mudvi metų metus viena kitai siuntinėjom vien tik atvirukus. Ir staiga… Gal čia koks likimo pirštas? Be to, buvau įsitaisiusi naują gerbėją. Karlą, bendramokslį, mielą vyruką. Jis kaip tik pakvietė mane į Insbruką švęsti Naujųjų. Įsimylėti jo dar nespėjau, draugystė buvo platoniška, bet pažadėjau važiuoti. Ak, kaip kvailai išėjo!

Kiek pasvarsčiusi paskambinau mamai.

– Mama, žinai ką? Irma apsireiškė. Paskambino ir pakvietė į Paryžių.

– Kada?

– Kviečia atvažiuoti tuoj po Kalėdų.

– Puiku! Negi nesidžiaugi?

– Karlui pažadėjau, kad važiuosiu į Insbruką. Jis nori supažindinti mane su savo tėvais.

– Kiek metų nesimatėt su Irma?

– Trejus.

– Ilgokai. Karlą matai kasdien.

– Išties. O Paryžius taip vilioja.

– Ir važiuok. Papramogauk, kol jauna. Bus ką prisiminti. Ypač kai vėl kibsi į mokslus.

– O kaip Karlas? Negražu…

– Niekur jis nedings.

– Ką man jam pasakyti?

– Teisybę. Manau, tas vyrukas supratingas. Juk ne kasdien esi kviečiama į Paryžių.

– Taip manai?

– Šimtu procentų. Aš, tavim dėta, išsyk išdumčiau.

Taigi Paryžius!

Staiga suklusau. Kas čia dabar? Ogi širdis daužosi kaip pašėlusi, net ausyse spengia. Dieve mano, jau žinau! Regis, kažkas nutiks. Kažkas pašėlusio, jaudinančio, dar nepatirto laukia manęs Paryžiuje.

Keliai ėmė tirtėti taip, kad susmukau ant sofos. Nors nė sekundės negalvojau apie Klifordą Tečerį, ūmai supratau: šita kelionė pakeis mano gyvenimą.

1 Esate labai inteligentiška jauna ledi (angl.).

2

SKYRIUS

Į Paryžių važiavau traukiniu, „Rytų ekspresu“. Dardėjom visą naktį. Bilietą padovanojo mama. Kalėdų proga. Ilgas valandas kratydamasi kupė – nuo Vienos iki Paryžiaus tūkstantis trys šimtai kilometrų – vėl prisiminiau Klifordą Tečerį.

Jau minėjau, kad aštuonis mėnesius apie jį nei girdėjau, nei galvojau. Juk šitas žmogus vedęs, vadinasi, nėra laisvas. Tačiau dabar jis iškilo man prieš akis: inteligentiškas veidas, katiniškos akys, dailios rankos, putnios lūpos.

Kai atvykome į Paryžių ir traukinio palydovas atidavė man pasą, kišdama jį į rankinę netikėtai radau Klifordo vizitinę kortelę. Pasirodo, visus tuos aštuonis mėnesius tampiausi ją rankinėje.

Kaip užkerėta spoksojau į mažą dailią kortelę. Bet mąstyti nebuvo kada. Vos traukinys sustojo Rytų stotyje, pamačiau Irmą. Ji barbeno į langą. Čiupau lagaminą ir išlipau iš vagono.

Ir štai ji – aukšta, visa švytinti, vilkinti ilgu elegantišku mėlynu paltu.

– Labas, Kite! Užsiauginai plaukus?

– Labas, Irma! – Ir mudvi puolėme viena kitai į glėbį. – O tu pasišviesinai. Labai tinka!

– Prancūzams patinka blondinės. Žydros akys, peroksidu pašviesinti plaukai. Stengiuosi dėl Patriko.

– Turbūt jis didžiuojasi tavimi.

– Ir dar kaip!

– Papasakok apie jį.

Plepėdamos išėjome iš traukinių stoties. O gatvėje manęs laukė netikėtumas: Irma atvažiavo nuosavu automobiliu. Kokia prabanga! Taigi į jos namus keliavome ne metro, o riedėjome garsiaisiais bulvarais.

Susižavėjusi dairiausi į tviskančias lempeles, šventiškai išpuoštas kavines ir restoranus, elegantiškas parduotuves, didžiulius prekybos centrus, kuriuose gali nusipirkti prašmatniausių dalykų iš viso pasaulio. Viskas aplinkui džiugino akį, visai kitaip nei Vienoje.

Kai pasiekėme platųjį Montenio prospektą, Irma stabtelėjo.

– Kas atsitiko? – nustebau.

– Teks apvažiuoti. Kaip čia mums geriau… A, jau žinau. Greičiausiai bus Bokadoro gatve žemyn iki Senos.

Bokadoro gatvė?

Man suspurdėjo širdis. Šitą pavadinimą buvau ką tik perskaičiusi ant Klifordo vizitinės kortelės. „ABC News“ redakcija įsikūrusi Bokadoro gatvėje.

– Ei, kas tau? – nustebo Irma.

– O ką?

– Ko staiga išraudai?

– Aš?

– Tu tu. – Irma nusikvatojo. – Nagi klok.

– Atsiprašau, – sumurmėjau sutrikusi ir nusigręžiau į langą.

– Kas toje Bokadoro gatvėje? – neatlyžo Irma. – Kokios paslaptys?

– Vienas pažįstamas tenai turi biurą.

Irma sukikeno.

– Turbūt labai žavus pažįstamas. Ką, įsimylėjai?

– Ne, tikrai ne, – puoliau gintis.

– Tikrai? Keista. Tu juk nuolat esi ką nors įsimylėjusi. Pameni Leoną Praliną iš Breha salos?

Mudvi su Irma susipažinome nuostabioje prie Bretanės plytinčioje Breha saloje su pasakiškomis rusvomis uolomis ir daugybe mažulyčių salelių aplinkui. Prieš dešimtį metų abi Paryžiuje buvome įsidarbinusios auklėmis, aš – po abitūros egzaminų, Irma – sėkmingai pasprukusi iš Rytų Vokietijos. Šeimos, kuriose prižiūrėjome vaikus, atostogaudavo Breha saloje, senuose romantiškuose mūriniuose nameliuose su sodu aplinkui, kuriame augo pušys ir fikusai, ir daugybė įvairiausių gėlių, taip apsivijusių pastatus, kad per augalus nematydavai mūro.

Ir tada nutiko štai kas: mane įsimylėjo Leonas Pralinas, nors buvo susižadėjęs su Katerina, burmistro dukra. Tai buvo beprotiška vasara – su slapstymaisis ir nelaiminga pabaiga, nes aš galų gale grįžau į Vieną.

– Gal žinai, kaip susiklostė Leono gyvenimas?

– Dirba žurnalistu dienraštyje „France Soir“.

– Vedė Kateriną?

– Ne. Bet pats tau viską papasakos. Atvažiuos pas mus prieš Naujuosius. Žinok, sugraibiau beveik visus senus draugus. Kai kurių nesu mačiusi šimtą metų. Bus smagi šventė. Nori žinoti, kas dar dalyvaus? Ištempk ausis. – Ir ji ėmė vardyti.

Kai suminėjo visus, kaip tik pasiekėme Lano bulvarą, ir Irma sustojo aikštelėje priešais prašmatnų namą, apjuostą aukšta žalios spalvos tvora su varteliais.

– Čia gyveni? – žioptelėjau nustebusi.

– Tikrai taip, mieloji. Manau, svečiams pas mus patiks.

Išlipom iš automobilio ir Irma jį užrakino.

– Sveikinu, – ištariau, nes namai čia buvo vienas už kitą nuostabesni, o priešais plytėjo garsusis Bulonės miškas su dviem mažyčiais ežeriukais, jaukiais restoranėliais ir garsiuoju Lonšano hipodromu.

– Palauk, dar nematei buto, – nusijuokė Irma ir pirmoji žengė į liftą.

Butas buvo šeštame aukšte. Pro langus išvydau miško platybes, ir tas vaizdas pranoko visus mano lūkesčius.

Anksčiau Irma gyveno mažulyčiame butelyje. Tokiame – kukliame, įsikūrusiame pastogėje – iki šiol gyvenu aš. O dabar – tik pamanyk! – milžiniška svetainė, valgomasis, trys miegamieji, du vonios kambariai, saulėta virtuvė, marmuriniai židiniai, aukšti veidrodžiai, durys su stiklais, ąžuolinis parketas. Svečių kambarys išklotas balta kilimine danga, su atskiru vonios kambariu, kurio sienos išklijuotos melsvomis ir baltomis plytelėmis.

– Atskiras vonios kambarys! – aiktelėjau susižavėjusi, nes pas mane Vienoje buvo tik dušinė.

– Ir labai patogi lova, mieloji Kite. Išsimiegosi puikiai.

– O kur miegi tu?

– Štai tenai, koridoriaus gale. O greta tavojo kambario įsikūręs Mišulis. – Irma žvilgtelėjo į laikrodį. – Kite, turiu lėkti. Nepyk.

– Kur lėksi?

– Šefas rytoj išeina atostogų, turiu padirbėti. Visokia rašliava.

– Žinoma, žinoma. Vakare pasimatysim.

– Šaldytuvas pilnas. Valgyk, nesivaržyk. O jei sumanysi kur išeiti, raktą palik pas durininkę.

– Sutarta. Žinai, o čia smagu. Kaip geriausiame viešbutyje.

– Džiaugiuosi, kad atvažiavai. Jauskis kaip namie.

Likusi viena staiga suvokiau, kad esu pavargusi po kelionės. Taigi iškrausčiau lagaminą, virtau į plačią lovą ir kaipmat užmigau. Sapnavau Klifordą Tečerį. Prakeikimas!