Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Здесь есть возможность читать онлайн «Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Klifas supažindina Kitę su tviskančiu aukštuomenės pasauliu, bet nuostabi meilė trunka neilgai; Kitė nenori prasidėti su vedusiu vyru, tačiau Klifas dievagojasi, kad jo šeima – tik popierinė, jau subyrėjusi. Jis išsinuomoja puikų butą prie Eliziejaus Laukų, ir atrodo, kad jiedviem niekas nebestos skersai kelio. Tačiau realybė kitokia. Ilgainiui Klifordas pasirodo visu gražumu, jį nuolat vilioja malonumai ir nemalonumai, naktimis siūlomi Pigalio aikštėje. Kai Kitė supranta esanti talentinga, Klifas visaip mėgina ją sugniuždyti. Kitė pamažu praranda viltį, ir suvokia tik viena: ją išgelbės nebent stebuklas.

Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau! — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Kitą dieną per spaudos konferenciją buvo kalbama vokiškai, bet jis nė kartelio nepurkštelėjo, kai per ilgai mąstydavau ieškodama tinkamo angliško žodžio. Netgi pasiūlė man pačiai pateikti klausimą, o paskui pagyrė:

– Gaila, kad negaliu pasikviesti jūsų į Paryžių. Esat labai talentinga vertėja. You are a very intelligent young lady! 1

Paskui nuvažiavome į garsųjį Žvejų bastioną, nuo kurio atsiveria miesto panorama, ir abu nusifotografavome.

– Gal užrašytumėt man savo adresą? – paprašė jis. – Atsiųsčiau nuotrauką. Iš Paryžiaus.

Sekmadienio vakare labai patenkinti grįžome į Vieną.

– Išgerkim po taurę, – pasiūlė Klifordas. – Čia pat, viešbutyje. Neprieštarausit? – Ir nusivedė mane į nuostabųjį Žydrąjį barą.

Radome vienintelį laisvą stalelį kampe netoli durų, ir Klifordas paklausė, ko pageidaučiau.

– Ananasų su imbieriniu eliu, – pasakiau. – Jeigu tokio turi.

– Žinoma, turi, – patikino Klifordas, sau užsakė brendžio, tada atsiprašęs paliko mane vieną, nuėjo į savo kambarį.

Grįžęs iš aplanko ištraukė voką ir padavė man.

Voke gulėjo trys šimtai dolerių, daug daugiau pinigų, nei buvom sutarę.

– Ačiū! – sušukau patenkinta. – Jūs labai dosnus. – Ir spustelėjau jam ranką, nors žinojau, kad Amerikoje taip dėkoti nepriimta.

Jis sugriebė mane už plaštakos, ilgokai laikė apglėbęs ir žvelgė katiniškomis akimis.

– Be žiedo? – ištarė žvelgdamas į pirštus. – Dar nesusižadėjusi?

– Ne, kol kas ne.

– Tačiau gerbėjų netrūksta, tiesa?

– Visaip būna.

– Kai atvažiuosite į Paryžių, mis Valentin, kviečiu pietų. Į nepaprastai garsų restoraną. Jaučiuosi kaltas, kad per mane dvi dienas tenkinotės prastu valgiu.

– Kada išskrendate?

– Ryt iš pat ryto, pirmu reisu. Sakykite atvirai: ar aš jums patinku?

– Jūs labai simpatiškas.

– Tačiau daug vyresnis už jus. Man keturiasdešimt ketveri. O jums?

– Dvidešimt devyneri.

– Jaunesnė penkiolika metų! O atrodote kaip aštuoniolikmetė.

– Dėkoju už komplimentą.

– Čia ne komplimentas. Čia gryna teisybė. Be to, jūs žavi. Amerikiečiai europietes įsivaizduoja kaip tik tokias. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Deja, man metas. Bet minutėlę! Turiu jums dovaną.

– Juk ką tik sumokėjot, davėt krūvą pinigų.

– Ne ne, tai kas kita. Jums patiks, pamatysit. – Ir jis įteikė man savo rašomąją mašinėlę.

Nuščiuvusi spoksojau į nuostabią mažylę „Olivetti“, paskui pakėliau akis į Klifordą ir išlemenau:

– Ne ne, ačiū, aš negaliu…

Jis nusijuokė.

– Imkit, imkit. Redakcijoje guli penkios ar šešios tokios pat. Šita dabar jūsų. Kai spausdinsit, prisiminkit mane. – Ir atkišo vizitinę kortelę. – Būsit Paryžiuje, paskambinkit. Sutariam?

Klifordas palydėjo mane iki gatvės ir paliepė vairuotojui nuvežti namo.

Švytėdama iš laimės paskambinau Ritai į darbą.

– Sveika, čia Kitė. Žinok, nepadariau tau gėdos. Susitvarkiau puikiai.

– Žinau.

– Iš kur?

– Ponas Tečeris dėkojo.

– Ką, skambino?

– Aha.

– Klausyk, Rita, kokią dovaną gavau!

– Daugiau sumokėjo?

– Taip. Ir dar padovanojo rašomąją mašinėlę.

– Ką? Mažulę „Olivetti“? Tuoj sprogsiu iš pavydo.

– Melsvos spalvos „Olivetti Lettera 22“! Dėklas pilkos spalvos. Su melsva rankena, dviem melsvom juostelėm ir melsvu užtrauktuku. Ji tokia lengvutė. Tiesiog svajonė! Aš tokia laiminga, tokia laiminga. Dabar visą naktį neužmigsiu. Ta mašinėle atsispausdinsiu ir kursinius darbus, ir disertaciją, o kai gausiu daktaro laipsnį, tada žinai ką? Parašysiu romaną!

– Eik jau! – Rita prunkštelėjo. – Aš irgi buvau užsimojusi parašyti romaną, bet sukurpiau trisdešimt puslapių ir numečiau. Visi apie tai svajoja, tiktai retas parašo. Nes tai sunkus darbas. Tikrai ne tau!

– Manai? – nuliūdau.

– Tai tik laiko švaistymas. Bet paklausyk… hm… šitokią brangią dovaną gavai. Gal jis lindo prie tavęs, ką?

– Ne, tikrai ne. O kodėl klausi?

– Jis smailus prie gražių moterų. Neseniai sužinojau.

– Kas tau sakė?

– „Sacherio“ viešbučio naktinis portjė. Kai Tečeris paskutinį kartą buvo Vienoje, visą naktį praleido „Mulenruže“. Į viešbutį grįžo septintą ryto. Ir ne vienas.

– Baik! Jis džentelmenas. Iškart pasisakė, kad vedęs. Apie žmoną daug pasakojo.

– Vadinasi, su tavim neflirtavo?

– Nė minties neturėjo. Tik užsirašė namų adresą ir telefono numerį. Sakė, kai vėl bus Vienoje, paskambins. Tiesiog šiaip, iš draugiškumo. Aišku?

– Jei neapsireikš per tris dienas, tu jo daugiau niekada nepamatysi, – sausai reziumavo Rita.

– Manai?

– Žinau. Iš patirties. Vyrai užmaršūs. Na, man reikia dirbti. Ryt pasikalbėsim.

Rita buvo teisi – Klifordas taip ir nepaskambino. Taigi išmečiau jį iš galvos. Tačiau vieną dieną gavau laišką iš Paryžiaus. Jame buvo nuotrauka, spalvota, atspausdinta ant gero popieriaus: mudu su Klifordu labai patenkinti stovime Žvejų bastione, vėjelis smagiai šiaušia plaukus.

Kai geriau įsižiūrėjau į tą mielą šiltą nuotrauką, ūmai suvokiau, kad tai ne pabaiga, kad norėčiau susitikti su Klifordu dar kartą.

Pagalvojau – ir tuoj pamiršau.

Užgriuvo bemiegės naktys, egzaminai, trys seminarai, paskui prasidėjo atostogos. Valio! Nuo rudens gausiu stipendiją. Susižavėjusi skaičiau knygas, kad užsidirbčiau papildomai, ėmiausi vertimų, tad kokius aštuonis mėnesius Klifordą Tečerį buvau beveik pamiršusi.

Tačiau likimas lėmė taip, kad šis žmogus vėl atsirado mano gyvenime. Nors nepakrutinau nė piršto.

Prieš pat Kalėdas man paskambino gera bičiulė Irma. Prieš dešimtmetį ji slapta, rizikuodama gyvybe, iš Rytų Vokietijos paspruko į Prancūziją. Įsikūrė Paryžiuje, įsidarbino sekretore, nuo vieno prancūzo susilaukė sūnaus. Bet jau visą amžinybę nebuvau apie ją nieko girdėjusi.

– Sveika, Kite! Čia Irma.

– Irma? O Dieve! Kaip tu? Kaip tavo Mišulis? Ar jau eina į mokyklą? Ar sveikas?

– Viskas einasi kuo puikiausiai. Klausyk, Kite, turiu naujieną. Aš susižadėjau ir gruodžio trisdešimt pirmąją, per Silvestrą, rengiu smagų vakarėlį. Bus daug žmonių, ir tu turi būtinai atvažiuoti. Žinok, mes gyvenam nuostabiame bute…

– Kas tie „mes“? – nustebusi pertraukiau draugę, nes Irma ir jos sūnelio tėvas gyveno atskirai.

– Aš ir Patrikas, mano didžioji meilė. Susipažinom per Velykas. Jis dirba IBM, gerai uždirba. Žinai, atvažiuok tuoj po Kalėdų ir paviešėk pas mus.

– O nevarginsiu? Ką pasakys tavo Patrikas?

– Tikrai ne. Patriko nebus, išvažiuos į kaimą pas motiną, o Mišulis išrūko su tėvu į Alpes slidinėti. Būsim tik mudvi, pačios sau ponios. Turiu tiek visko tau papasakoti!

– Pirmiausia reikia sužinoti, kiek kainuos bilietai.

– Pasidomėk „Pakeleivių klube“, gal kas važiuoja ton pusėn ir tave pamėtėtų. Bus pigiau nei traukiniu.

– Gerai.

– Po keturių dienų būtum pas mane.

– Na, čia jau kaip Dievas panorės.

– Panorės, panorės. Juk esi stropi, mokaisi dieną naktį, argi ne taip?

– Pagal pažangumą universitete esu pirma, o bibliotekoj – paskutinė, kuri iš jos išeina. Bet ei, man toks gyvenimas patinka!

– O kaip meilė?

– Neturiu laiko. Aš įsimylėjusi studijas.

– Taigi pasimatysim Paryžiuje. Ryt vėl tau paskambinsiu. Ir nemėgink išsisukinėti!

Padėjau ragelį ir susimąsčiau. Tik pamanyk! Irma išteka, turės normalią šeimą, kokios visada troško. Gyvena Vakarų Europoje, saugioje šalyje.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


libcat.ru: книга без обложки
Françoise Sagan
Susanna GREGORY - A Vein of Deceit
Susanna GREGORY
HeikeHanna Gathmann - Bonjour Motte!
HeikeHanna Gathmann
Ilka-Maria Hohe-Dorst - Bonjour, Paris
Ilka-Maria Hohe-Dorst
Jennifer Bohnet - You Had Me At Bonjour
Jennifer Bohnet
Susan Mallery - Saldūs rūpesčiai
Susan Mallery
Susanna Carr - Dar viena naktis
Susanna Carr
Отзывы о книге «Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!»

Обсуждение, отзывы о книге «Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x