Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Visa kita – vidinis grožis. Kitaip tariant, žavesys. Kai buvau vaikas, kepėjo žmona, storulė blondinė, sakydavo mano mamai: „Ta jūsų Kitė tokia žavuolė, toli eis.“ Ir iš tiesų ta „žavuolė“ man pasitarnavo labiau nei kitai merginai ilgos kojos ar dailus veidas.

Jei tik esi graži, tvarkinga, elegantiška, visi vyrai galvoja vieną ir tą patį: šitai panelei tai jau niekaip neįtaikysiu. Ir tada ima tavęs nekęsti. Tarkim, Rita. Vargsta metų metus. Graži kaip kino žvaigždė, o dažniausiai sėdi viena. Yra vyrų, kurie jos netgi bijo.

O manęs – ne. Manęs nebijo joks vyras.

Aš visada buvau apsupta gerbėjų. Kai penkiolikmetė mokiausi šokti, tereikėdavo jausmingai pažvelgti kavalieriui į akis, paliesti jam ranką, palaikyti dvi tris sekundes ilgiau nei dera, ir jis jau seka iš paskos kaip šunelis, vakarais jau cimpinėja alėja palei mano namus.

Toje alėjoje augo kuplūs baltai žydintys kaštonai, ir po jais mane pirmąsyk pabučiavo Klausas, Valteris, Jurgenas ir Kurtas, o Pėteris, Feliksas ir Maksas pirmąkart ištarė: „Myliu!“, vasarą tenai matydavau žybsint jonvabalius, Kristofas ir Hansas lydėdavo mane iki mūsų kiemo vartelių, viskas buvo nekaltai platoniška, užtat jausminga ir gražu. Regis, gerbėjai manęs visada laukdavo po kaštonais, ir tai atrodė normalu.

Žodžiu, mano kelrodės žvaigždės vardas – Venera!

Aš nuolat buvau ką nors įsimylėjusi: meilę, gyvenimą, gražius gyvūnus, gėles, medžius, spingsinčias žvaigždes ir tviskančią visatą. Dosnųjį Kūrėją, leidžiantį mums dalyvauti nesuvokiamai didingame stebukle.

Niekada nebuvau šalta kaip varlė. Jeigu jau įsimyliu, tai beprotiškai, ir mane taip pat įsimyli beprotiškai. Tais laikais, apie kuriuos pasakoju, buvau įsimylėjusi anglų ir vokiečių filologiją. Maniau, taip bus, kol baigsiu studijas.

Lauke buvo šalta ir vėjuota. Pagaliau įžengiau į prašmatnų viešbutį. Čia buvo maloniai šilta. Nusitraukiau kepuraitę ir pirštines.

– Laba diena, panele Valentin, – pasisveikino administratorius.

– Sveiki, pone Kurtai. Kaip sekasi?

– Darbai, darbai… Ponas, kurio ieškote, stovi anava tenai.

– Seniai laukia?

– Penkiolika minučių.

Aha, ponas išankstukas, dingtelėjo man. Ir vėl pasitaikė pilkas, amžinai skubantis, nelaimingas žmogėnas, nes pirmas įspūdis išties buvo pilkas: pilki plaukai, pilkas paltas, pilkas šalikas, pilkas dokumentų aplankas, pilkas veidas, pilki dūmai.

Vyras stovėjo prie židinio, godžiai traukė cigaretę ir nepatenkintas dėbčiojo į laukujes duris. Akivaizdžiai surukęs tipas.

Ką gi, tebūnie! Tokius vyrus pažįstu kaip nuluptus, jie – mano specializacija. Po dviejų minučių ir šitas pasidarys švelnus kaip avinėlis. Lažinamės? Jei ne metęs į mane pirmą žvilgsnį, tai po antro tikrai.

– Mister Thatcher, I suppose? Aš Kitė Valentin. Jūsų vertėja, – kreipiausi idealia Oksfordo studentės anglų kalba.

Bet ponas Klifordas liko šaltas kaip žuvis.

– Maniau, apskritai nepasirodysit, – sušnypštė perliedamas mane abejingu žvilgsniu.

– Atsiprašau. Man buvo nurodyta prisistatyti pirmą valandą.

– Taip, pirmą. O dabar trys minutės po pirmos! – lediniu balsu atšovė jis.

– Dovanokit, – sumurkiau.

Klifordas nervingai užgesino cigaretę.

– Tik pamanyk, už geležinės uždangos! Nekenčiu tokių kelionių. Šlykšti pasienio kontrolė. Esi nuolatinėj baimėj, kad gyvas namo neparvyksi. Ar čia visas jūsų bagažas? – mostelėjo į dailų pintą lagaminėlį mano rankoje.

– Taip. Juk rytoj grįšim, tiesa?

Klifordas linktelėjo ir pagaliau pažvelgė man į veidą. Šįkart įdėmiai. Jo akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Kuo jūs vardu?

– Kitė Valentin.

– Graži pavardė.

– Ačiū. O dar gimiau vasario keturioliktąją.

Jis nusišypsojo.

– O, laimingoji Valentina!

Staiga visą jo nervingumą it vėjas nupūtė. O aš pastebėjau baltutėlius dantis ir putnias jausmingas lūpas. Klifordas buvo labai aukštas, visa galva aukštesnis už mane, antakiai juodi ir tankūs, akys rudos, su žaliais taškeliais. Žvilgsnis tikro žurnalisto: aštrus, pastabus, įdėmus – tarsi medžiojančios lūšies. Tai truputį menkino Klifordo didingumą, tačiau teikė savotiško laukinio žavesio.

Tikra tiesa, dingtelėjo man, ir sutrikusi nunarinau galvą.

– O, duobutės skruostuose! – pastebėjo Klifordas. – Kaip miela.

Jis pasilenkė paimti kelioninės rašomosios mašinėlės.

Nustebusi kilstelėjau antakius. Nes… kas ten jo rankoje? Mažutė elegantiška „Olivetti“, mano svajonių svajonė. Štai ji, guli dėkle su melsva rankena, tokia miela, kad netekau amo.

Klifordas nustebęs dėbtelėjo į mane.

– Kas nors negerai?

– Ne ne, nieko. Tiesiog gėriuosi jūsų rašomąja mašinėle.

– Mano mašinėle? Kodėl?

– Apie tokią svajoja visi Vienos studentai.

– Tai nusipirkit.

– Kad labai brangi. Bet baigusi studijas taip ir padarysiu.

Klifordas suraukė kaktą, lyg mėgintų kažką suprasti, paskui linktelėjo, praleido mane priekin ir abu išėjome į gatvę.

Lauke tebesiautė vėjai, bet mūsų jau laukė didžiulis juodas mersedesas su patogiomis odinėmis sėdynėmis ir tylenis blondinas vairuotojas vardu Maksas.

Aš ir ponas Klifordas sulipom vidun, o tada nutiko baisiai keistas dalykas: šis didis vyras, žurnalistas galiūnas prabilo apie… Ne, ne apie rinkimus Vengrijoje ar naftos kainas, šaltąjį karą, ekonomikos stebuklus ar savo laikraštį. Ne! Jį apsėdo vienintelė mintis: koks nelaimingas yra šeimoje.

Ir man tai visai patiko.

Anuomet Europoje nebuvo mados, kad vyrai pasakotų apie savo žmonas. Juolab svetimai jaunai moteriai, su kuria ką tik susipažino.

Kad ir kur būčiau buvusi, vedę vyrai meluodavo nemirksėdami, vaidindavo laisvus kavalierius, palikę „senę“ namie, nesigėdydami flirtuodavo su kiekviena dailia jaunikle.

Mane tai visada nervindavo. Tačiau dabar guodėsi ne bet kas, o ponas amerikietis, garsus žurnalistas. Be to, išsyk prisipažino, kad nėra laisvas. Tiesiog garbingumo įsikūnijimas, pamaniau sau. Tokiu žmogum galiu pasitikėti! Aklai!

Susidomėjusi klausiausi Klifordo ir sužinojau štai ką: jo žmona – frigidiška, švaistūnė, stora, pikta, arogantiška, nesukalbama. Jiedu vis dar miega vienoje lovoje, bet ant žmonos spintelės visada stovi dėžutė su ausų kamštukais, ir ji kasnakt pasigenda jų, o ne Klifordo. Tai buvo keista išpažintis, ir ji liejosi beveik iki pat Vengrijos pasienio.

– Ar dar nenusibodau? – ūmai paklausė Tečeris. – Turbūt nyki ta mano litanija?

– Oi ne! Man labai įdomu.

– Šiaip jau niekam apie tai nepasakoju. Bet jūs gyvenat Vienoje, aš Paryžiuje, taigi neišplepėsit jokiam mano pažįstamam, be to, jaučiu, kad suprantat mane. O mano žmona niekada nesuprato. Tikra tragedija!

Tuo metu pasiekėme geležinę uždangą, dalijusią Europą į dvi dalis, ir prasidėjo tikrinimai. Kratė mus kelias valandas. Klifordas baiminosi ne šiaip sau. Pasieniečiai vos neišardė viso mersedeso. Net Klifordo rašomąją mašinėlę ketino atimti, bet, laimė, išsisukom. Automatai, betono blokai, spygliuota viela, aštriadančiai šunys… Jautėmės tokie pažeminti ir įgąsdinti, kad iki pat Budapešto nepratarėme nė žodžio.

Tačiau dėl Klifordo neklydau. Jis buvo tikras džentelmenas, garbingas vyras. Laikėsi šauniai, pokštavo pamatęs apgailėtiną viešbutį ir skurdžius vonios kambarius, šaipėsi iš garsaus vandens kliokimo klozetuose, naktį išvaikančio visus miegus. Nesiskundė, kad maistas bekvapis ir beskonis, kad viešbučio orkestrantai neturi klausos, nes talentingieji seniai paspruko į Vakarus. O šauniausia buvo tai, kad jis nesibrovė pas mane neva supainiojęs kambarius, tarsi netyčia negraibė už rankų, neskaldė jokių dviprasmiškų anekdotų, nespoksojo man į kojas ar krūtinę. Dirbti su juo buvo malonumas!