Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Kai po poros valandų pabudau, prieš akis tebestovėjo jo veidas: dailios putnios jausmingos lūpos, juodi antakiai, žalsvai rudos katiniškos akys ir įdėmus žvilgsnis, kai anuomet pasakė man: „O, duobutės skruostuose! Kaip miela.“

Kokio velnio tas vyras neduoda man ramybės?

Nusiritau nuo lovos ir nuėjau į vonios kambarį. Ilgai mirkau karštame vandeny. Po nakties, praleistos traukinyje, tai buvo palaima.

Kai išėjau nusimaudžiusi, valgomajame suskambėjo telefonas.

Skambino Irma.

– Labas, Kite. Nepyk, bet vis dar esu darbe. Veikiausiai sėdėsiu iki vidurnakčio.

– Nieko baisaus. Gal ką pagaminti vakarienei?

– Ačiū, nesivargink. Taip vėlai nevakarieniauju. Tiesiog norėjau pasakyti, kad manęs nelauktum. Jeigu jautiesi išvargusi, eik miegoti. Pasimatysim per pusryčius. Tikiuosi, nenuobodžiausi.

– Nesirūpink, susitvarkysiu.

– Žinai ką? Eliziejaus Laukų sodai tebėra šventiškai išpuošti. Turėtum pamatyti kalėdines puošmenas. Nueik į kokią kavinę. Arba į kiną. Parlėksiu namo, kai tik galėsiu.

Padėjau telefono ragelį. Ir nesvarstydama nevalingai iš rankinės ištraukiau Klifordo vizitinę kortelę.

Paskui susimąsčiau.

Vedusiam vyrui skambinti tarpušvenčiu – ne itin gera mintis. Gal jis kur išvykęs? Su žmona ir sūnumi. Pavyzdžiui, slidinėti. O gal mane senų seniausiai pamiršo? Net vardo neprisimena. Ir apskritai, ką aš jam pasakysiu?

Svarsčiau ilgokai. Paskui pasijutau alkana. Puikumėlis! Jis juk kvietė mane pietų. Į kažin kokį garsų restoraną. Anuomet, kai per Velykas buvo Vienoje.

Įsidrąsinusi surinkau įstaigos Bokadoro gatvėje telefono numerį.

Laukiau ilgokai. Pagaliau kažkas teikėsi atsiliepti.

– Pono Tečerio dar nėra, – pranešė moteris, sprendžiant iš kalbėsenos, britė. – Bus tik po pietų. Ką jam perduoti?

– Ačiū, tai asmeniška. Pati vėliau paskambinsiu dar kartą.

Ketvirtą vakaro jis atsiliepė pats. Aš jau buvau išėjusi iš namų.

– Klifordas Tečeris, – išgirdau nepatenkintą žemą balsą. Išsyk pasigailėjau, kad paskambinau. – Klausau. Kas čia? Nieko negirdžiu.

– Sveiki, čia jūsų vertėja iš Vienos, – išlemenau.

– Gal galėtumėt kalbėti garsiau?

– Čia Kitė Valentin. Ar atsimenate mane?

Jis prisiminė. Išsyk.

– O, labas! – sušuko džiugiai. – Koks malonus netikėtumas. Gal jūs Paryžiuje?

– Taip. Ir būsiu iki Naujųjų. Esu pas draugę. Apsistojau Lano bulvare.

– Tikrai? Vadinasi, mano kaimynė. Aš gyvenu Diufrenua gatvėje.

– Mano kambario langas išeina į Diufrenua.

Minutėlę abu tylėjome. Klifordas kostelėjo, paskui paklausė:

– Kur jūs dabar?

– Telefono būdelėje. Eliziejaus Laukuose.

– O konkrečiau?

– Jurgio Penktojo prospekte.

– O aš Bokadoro gatvėje. Ar žinot, kur tai yra? Nelabai toli nuo jūsų.

– Taip, žinau. Gal galėtume išgerti po puodelį kavos, jeigu turit laiko?

Klifordas kiek patylėjo.

– Dabar negaliu. Bet jeigu jau esate čia, padarykim štai ką. Užbaigsiu straipsnį ir susitikim. Žinot puikiąją senąją kavinę „Le Grand Corona“ Almos aikštėje? Ne? Manau, nesunkiai rasit. Susitikim… pusę šešių, gerai? Kuris pirmas ateis, tas laukia kito, tinka?

– Tinka, – atsakiau. – Džiaugiuosi.

Bet Klifas jau buvo numetęs ragelį.

Dar kiek pasivaikščiojau po Laukus. Sužvarbau, nes namie užmiršau pirštines, o nuo Senos pūtė ledinis vėjas. Kai paraudonavo nosis, patraukiau į kavinę, antraip būčiau suledėjusi.

Kavinę radau lengvai. Ji buvo prie pat aikštės, šalia Prezidento Vilsono prospekto.

Tipiška Paryžiaus kavinė su didele stikline veranda, daugybe šviesų, daug jaukesnė nei kitos, nes grindys medinės, o ne šaltų plytelių, pusapvalės nišos su minkštasuoliais, ant kurių patogu sėdėti.

Viena galinė niša prie dailios knygų lentynos buvo laisva. Čia ir įsitaisiau, nusimečiau paltą ir ėmiau laukti.

Po salę siuvo atidūs padavėjai. Laimingi žmonės, galintys gyventi Paryžiuje, čia susitikinėjo su draugais ir pažįstamais, gurkšnojo arbatą ir kavą, gardžiavosi mažulyčiais pyragėliais. Vaizdas buvo išties mielas. Tačiau dar niekada laikas nebėgo šitaip lėtai.

Galų gale atėjo pusė šešių. Klifo – nė padujų.

Šešta valanda, o jo vis nėra.

Ir tik kai nusiminusi tariau sau, kad jis mane tiesiog pamiršo, Klifas įpuolė pro duris ir eidamas ėmė dairytis.

Dieve mano! Štai jis!

Aukštas, stotingas ir nepilkas, nes vilkėjo žalios gelumbės žieminiu paltu, kaklą buvo apsivyniojęs raudonu vilnoniu šaliku. Po pažastimi pasikišęs kelis laikraščius ir pilką dokumentų aplanką. Katiniškos akys klaidžiojo po salę.

Ūmai jis pamatė mane ir sustojo kaip įsmeigtas. O tada nutiko štai kas: tą akimirką, kai mūsų akys susitiko, į mane tarsi žaibas trenkė. Ausyse sugriaudėjo taip, kad, maniau, išgirdo visa kavinė. Skruostai plykstelėjo raudoniu. Sužiopčiojau kaip žuvis, o tuo metu Klifordas pripuolė prie manęs.

– Sveika, šaunioji Valentina! Sveika atvykusi į Paryžių, šviesų miestą. Ir sveikinu su praėjusiom Kalėdom.

– Ačiū, jus taip pat, – išlemenau. – Nešiojate gelumbės paltą? – pridūriau, nes jaučiausi sutrikusi.

– Taip, – linktelėjo Klifas. – Nusipirkau anąsyk Vienoje. – Jis atsisėdo priešais ir įbedė į mane akis. Spoksojo ilgai. – Gaila, kad turiu mažai laiko, – ištarė galų gale ir užsirūkė.

– Kiek? – paklausiau nusivylusi.

– Keturiasdešimt penkias minutes. Iki septintos. Vienas korespondentas susirgo, turiu parašyti už jį straipsnį. Mesjė, – pamojo padavėjui. – Vieną martinio. Sauso. O jūs ko pageidausit? Ananasų su imbieriniu eliu?

– Oho, prisimenat? – sušukau nustebusi. Prabėgo aštuoni mėnesiai, o jis, pasirodo, neužmiršo, ką mėgstu.

– Aš niekada nieko neužmirštu. Mano atmintis puiki. Antraip būčiau prastas žurnalistas.

Padavėjas atnešė gėrimus.

– Į sveikatą, mažule Kite! Na, kaip laikosi mūsų rašomoji mašinėlė?

– Kuo puikiausiai. Ja atspausdinau tris kursinius, o kada nors parašysiu romaną.

– O aš jau rašau, – didžiuodamasis pranešė Klifordas ir išpūtė dūmus į lubas. – Laisvalaikiu.

– Įdomu. Ir apie ką?

– Tai bus auksinis trileris. Apie aukso troškulį ir kontrabandininkus, bus ir kraują kaitinanti meilės istorija, ir gaudynių.

– Daug parašėt?

– Kol kas kamuojuosi su antru skyrium. Truputį įstrigau. Romanai – slidus reikalas. Ar žinot, kad devyniasdešimt devyni procentai romanų taip ir neužbaigiami.

– Ne, nežinojau.

– Šiaip jau esu parašęs dvi rimtas knygas. Apie Prancūziją po Antrojo pasaulinio karo ir apie Amerikos vaidmenį Vakarų Europai stojantis ant kojų.

– Kodėl ėmėtės romano?

– Nes kiekvieno žurnalisto svajonė – tapti garsiu romanistu ir įeiti į istoriją. O kiekvieno aktoriaus – tapti režisierium. – Jis išgėrė martinį ir pastatė tuščią taurę ant stalo. – Beje… Dažnai prisimenu mudviejų kelionę į Budapeštą. – Jis vėl įsmeigė į mane nuostabias akis. – Netgi skambinau jums. Bet telefonas vis buvo užimtas.

Ką? Jis man skambino? O aš negirdėjau?

– Tariau sau: aha, turbūt ką nors įsimylėjo, – kalbėjo Klifordas. – Nes kai įsimyli, valandų valandas plepi telefonu.

– Tai kad ne, – nekantriai pertraukiau jį. – Tiesiog linija naudojuosi ne aš viena.

– Kaip suprasti?

– Viena telefono linija naudojasi keturi butai. Jei kas nors kitas kalba telefonu, man neprisiskambinsit.

– Mat kaip! – Klifordas lengviau atsiduso. – Na, bet jeigu apie tai prabilom… Turbūt turit draugą, tiesa? Kokį nors dailų kaip ir jūs pati vaikinuką.