Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Vos Irma padėjo ragelį, užmiršau jos patarimą ir puoliau dabintis. Išsitrinkau plaukus, užsivilkau indišką suknelę, kurią buvau įsidėjusi naujametiniam vakarėliui, ir lygiai devintą vakaro jau sėdėjau „Grand Corona“ kavinėje.

Klifo vėl – nė kvapo.

Jis atskubėjo po pusvalandžio, uždusęs, papilkėjusiu veidu.

– Sveika, mažule Kite. – Klestelėjo ant kėdės ir užsisakė mineralinio. – Nekokios naujienos. Laiko neturiu nė sekundės. Atlėkiau tik norėdamas pasimatyti prieš tau išvykstant į Vieną. Greitai užkąskim, šįkart apsieisim be vyno. Prieš vidurnaktį turiu būti namie. Griežtai.

– Gal suvalgykim po sumuštinį su skrudinta duona?

– Na jau ne! Taip gražiai atrodai su ta raudona suknele, kad eisim kitur. Labiau pritiksi „Chez Francis“.

„Chez Francis“ – tai restoranas. Brangus. Studentai čionai nekelia kojos. Paryžietiškai žavus, su baltomis staltiesėmis, rožinėmis stalinėmis lempelėmis, veidrodžiais ant sienų, daugybe gėlių ir patogiais aksomu aptrauktais minkštasuoliais. Mudviem su Klifu įžengus pro duris, pasveikinti buvom lygiai kaip vakar. Tik pripuolė ne padavėjas, o pats restorano šefas ir paslaugiai palydėjo iki Klifo pamėgto stalelio didžiulės salės gale. Iš čionai galėjai matyti visą salę.

– Kaip čia gražu, – ištariau susižavėjusi.

– Todėl ir atėjom. Kad panorėtum vėl atvažiuoti, kai aš turėsiu daugiau laiko.

Jis užsakė visokių gėrybių ir butelį „Sancerre“. „Sancerre“? Ar gerai išgirdau? Juk dievagojosi vyno negersiąs. Nieko sau! Darosi įdomu. Vadinasi, čia liksim ir po vidurnakčio?

Taip ir nutiko. Sėdėjom ir kalbėjomės. Pirmą nakties Klifordas pažvelgė į laikrodį ir paklausė:

– Kuri šiandien diena?

– Trečiadienis, gruodžio dvidešimt devinta.

– Aha, vadinasi, klubas bus atidarytas.

– Koks klubas?

– „Le Temps Perdue“. Privatus. Ne kiekvieną ir ne visada įleis. Bet šiandien tu tokia graži, kad viskas bus gerai.

– Tai kokteilių klubas ar šokių?

– Ir tas, ir tas. Tik šokti tai mudu nešoksim. Išlenksim po atsisveikinimo taurę ir adieu .

Le Temps Perdue – prarastas laikas. Apie tą paslaptingą klubą nebuvau girdėjusi. Įsikūręs Sen Žermen de Prė, siauroje Senos gatvelėje. Nepastebėjau jokio ženklo, nurodančio, kad čia yra koks nors klubas – nei iškabos, nei šviečiančios reklamos, tik neapšviesti užrakinti vartai su akute, pro kurią kažkas ilgokai stebeilijo į mudu. Paskui įleido vidun.

Klube buvo tamsu ir sausakimša. Prirūkyta, gan karšta, bet tuoj užmiršome nepatogumus. Ant nedidukės scenos grojo trys muzikantai – du gitaristai ir pianistas. Muzika buvo verčianti iš kojų. Ore pleveno bliuzas, o prie scenos siūbavo lingavo porelės. Apsikabinusios, susiglaudusios, įsimylėjusios. Kai kurios užmiršusios viską aplinkui stovėjo ir bučiavosi.

„Mažule, ne ne, nemylėk“, – į mikrofoną raudojo pianistas, o aš nė nepajutau, kaip atsidūriau Klifordo glėbyje. Jis, visa galva aukštesnis, tvirtai apkabino mane.

O Dieve! – aiktelėjau mintyse. Pasijutau lyg gavusi elektros smūgį. Klifas, regis, irgi, nes užsimerkė, ėmė tankiai kvėpuoti.

Tylėdami siūbavome ir lingavome, ir vis labiau spaudėmės vienas prie kito. Galiausiai priglaudžiau galvą Klifui prie krūtinės, o jis lūpomis švelniai palietė man kaktą. Mudu šokome valandų valandas, ir ta laimė, kurią jautėme, buvo sunkiai nusakoma.

Penktą ryto klubas užsidarė. Paskutiniai iš jo išėjusieji buvome mudu. Gatvėje mus pasitiko tamsa ir šaltis.

– Buvo gera, – pasakė Klifas. – Tokio nuostabaus vakaro seniai nėra buvę. Bent jau neprisimenu, kada būčiau jautęsis šitaip gerai.

Sustojo taksi. Mudu įsėdome, ir visą kelią iki pat 16 rajono man galvoje sukosi vienintelė mintis: jei tai pabaiga, numirsiu iš sielvarto.

Taksi sustojo priešais Irmos namus. Išlipome.

– Kaip pateksi į butą? – pasidomėjo Klifas. – Žadinsi durininką?

– Ne, turiu raktą.

– Kite, noriu tau kai ką pasakyti. Kai grįšiu namo, ten prasidės tikras pragaras. Todėl vakare išsmukti nepavyks.

Taip ir maniau.

– Nepyk, – liūdnu balsu pridūrė Klifordas.

Linktelėjau. Man gniaužė gerklę. Norėjosi verkti. Valandėlę tylėdami stovėjome greta kits kito.

– Vėlai vakare nepavyks išsmukti, – vėl prabilo Klifas. Dabar jo balsas buvo džiugus. – Bet galbūt išeitų bent trumpam pasimatyti vakarop. Per pietus turiu interviu, paskui rašysiu straipsnį. O penktą… Penktą kavinėj „Grand Corona“, gerai? Tebūnie tai mudviejų kavinė.

– O taip! Nuostabu!

– Taigi penktą „Grand Corona“. Paskutinį paskutiniausią kartelį.

– Kiek laiko turėsi?

– Valandą. Žinai, mano žmona šiandien rengia vakarėlį, ateis dvidešimt žmonių. Tai yra mudu abu rengiam vakarėlį, o prieš tai turiu padirbėti redakcijoje.

– Valandą tai valandą. Geriau negu nieko.

– Mieloji mažule Kite, – meiliai ištarė Klifordas, ir mudu apsikabinome.

Naktis buvo šalta, o Klifordo glėbys toks jaukus. Skruostu prisiglaudžiau prie jo žaliojo palto, paskui sukaupiau visas jėgas ir atsiplėšiau nuo jo. Tačiau paskutinę minutę jis sugriebė mane už rankos ir pabučiavo į delną.

– Neužmiršk, – ištarė šypsodamasis. – Lygiai penktą.

Tebelaikydamas mane už rankos palydėjo iki vartų, palaukė, kol atsirakinsiu duris. Pamojo man, aš nuo slenksčio pamojau jam, ir sunkios durys užsidarė.

Sutrikusi įžengiau į liftą. Supainiojau aukštus, suglumusi nesusivokiau, kur atsidūriau, galų gale radau Irmos buto duris, atsirakinau, nusimečiau paltą ir nusliūkinau į vonios kambarį. Atsisėdau ant vonios krašto ir sunkiai atsidusau. Šitaip nesu jautusis su jokiu vyru. Ir kur tai nuves?

Virpančiais keliais nupėdinau į kambarį ir kritau į lovą. Sapnavau Klifą, keliskart prabudau, užmigusi vėl sapnavau Klifą. Pabudusi supratau, kad jau pietų metas.

Nekantraudama laukiau popietės. Tačiau kas paskui? Kaip man ištverti, kai vakare sėdėsiu viena? Klifordas bus visai čia pat, pasiekiamas ranka, Diufrenua gatvėje. Vakarėlis su dvidešimčia svečių. Tačiau be manęs.

Ir tada prisiminiau Doritą. Doritą iš Danijos. Brea saloje buvome trys draugės: aš, Irma ir ji. Dorita, kaip ir Irma, pasiliko Paryžiuje, dirbo Danijos pasiuntinybėje, mezgė romanus su vyrais, kuriuos keitė kaip pirštines. Jos gerbėjai buvo įvairiausių tautybių. Sifilio jau niekas nebijojo, apie ŽIV dar nieko nebuvo girdėti, taigi ji mėgavosi gyvenimu.

Po pietų paskambinau Doritai į darbovietę.

– Ei, Kiteee! – suspigo ji į telefono ragelį. – Tu Paryžiuje? Kada pasimatysim?

Ji buvo tokia pat pasiutusi kaip kadaise, ir tai mane apramino. Pranešė, kad įsitaisė naują draugą, kad vakare jau suplanuotas beprotiškas smagumas, bet esu mielai kviečiama prisidėti, draugas tikrai neprieštaraus, ne ne, jokių problemų.

– Manai? – ištariau abejodama. Man atrodė, kad tas jų planas labai jau intymus.

– Būk rami, – patikino ji mane. – Laukiam, taigi iki iki, adieu !

Gražiai pasidažiau – vien dėl Klifo. Galvodama apie danišką vakaro programą, užsivilkau ne suknelę, o juodas aksomines kelnes ir pačios megztą violetinį moherio megztuką. Įsisegiau rausvus auskarus, puoštus koralais. Rožine spalva nusilakavau nagus, plaukus surišau į arklio uodegą ir ketvirtą valandą metro išvažiavau į Almos aikštę.

„Grand Corona“ buvo pustuštė. Įsitaisiau toje pat nišoje, prie to paties stalelio, prie kurio sėdėdama pirmą dieną laukiau Klifordo.

Tačiau šįkart jis buvo punktualus. Pasirodė lygiai penktą, atsisėdo šalia ir, kaip įprasta Paryžiuje, pakštelėjo į abu skruostus. Paskui atsilošė ir kelias minutes žvelgė į mane.