Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Ei! – suriko Knutas. – Mes ketinam užkąsti. Eisit drauge?

– Neturim laiko, – atšovė Klifordas, ryžtingai apkabino mane per pečius ir nusivedė prie persirengimo kabinų. – Štai kas, – ištarė piktai, – palauksiu, kol išeisi vilkėdama paltu. Tas Knutas – nesivaldantis gyvulys. And please hurry up! 2 Nebenoriu būti čia nė sekundės.

– Eisi namo? – paklausiau susikrimtusi.

– Aišku, ne! Ką nors sugalvosim. Bet tiktai mudu.

Apsidžiaugiau. Mikliai apsirengiau. Plaukai buvo šlapi, todėl užsimaukšlinau gobtuvą. Klifas paskambinęs iškvietė taksi. Kai įsėdome į šiltą automobilį, ūmai širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Tai dėl to, kad Klifas buvo greta.

Jis paėmė mane už rankos.

– Ko tokia tyli? Kas nors negerai?

Aš teberegėjau jį nuogą šokantį į vandenį. Jo kūnas tiesiog tobulas. O Dieve!

– Apie ką mąstai? – pasidomėjo Klifas.

– Ai, šiaip… Doritos figūra graži, tiesa? – išlemenau sutrikusi.

– Aha. – Klifordas paleido mano ranką. – O tavo nuostabi! – Jis kilstelėjo man smakrą. – Eikš, žavioji mano. – Ir pabučiavo mane.

Pajutau jo liežuvio galiuką, ir užliejo toks karštis, tarsi gyslomis tekėtų ne kraujas, o žiežirbos. Dar niekada nebuvau patyrusi nieko nuostabesnio. Mintys kažkur išlakiojo, pasaulis išnyko.

– O, mažule, – sumurmėjo Klifas, – mano gražuole, mano mergyte.

Mudu bučiavomės – neskubėdami, švelniai, bet vis aistringiau, ir tai buvo dieviška. Mėgaudamiesi vienas kitu lėkėme per šventiškai išsipuošusį tviskantį Paryžių. Kartkartėmis atsimerkdavau, išvysdavau šmėstelint švieseles. Santarvės aikštė, Didieji rūmai… Neturėjau jokio supratimo, kur lekiame, bet man tai nerūpėjo.

– Važiuojam į vieną gerą italų restoraną, – tarsi perskaitęs mano mintis sumurmėjo Klifas. – Jis atviras visą naktį. Turbūt senokai nieko nevalgei, tiesa?

Ir mudu vėl bučiavomės. Liovėmės tik tada, kai vairuotojas grįžtelėjo ir pasakė:

– Pardon , mesjė, jau atvykome. Iš jūsų trisdešimt trys frankai.

Išlipau iš automobilio. Jaučiausi kaip apdujusi. Klifas paėmė mane už parankės ir per kiemelį, apšviestą dviejų gražių žibintų, nusivedė į šviesų jaukų restoranėlį su baltai ir raudonai languotomis staltiesėmis, daugybe gėlių, žvakėmis ant stalų ir gražiomis taurėmis.

Įsitaisėme prie staliuko salės kampe, šonais prisispaudę vienas prie kito. Taip ir prasėdėjome visą naktį. Gurkšnojome raudonąjį vyną, valgėme itališką daržovių sriubą su šviežutėle minkštutėle balta duona. Neužsisakėme nei rimtesnių valgių, nei deserto. Nesijautėme alkani. Abu buvome beprotiškai susijaudinę, galvojome apie tą patį, tik nė vienas neišsakėme garsiai.

– Kiek valandų? – staiga sukruto Klifordas ir pažvelgė į laikrodį. – Pavargai? Nori namo?

Ryžtingai papurčiau galvą.

O tada nutiko tai, ką išpranašavo Knutas. Klifas pateikė staigmeną.

– Norėtum kartu švęsti Naujuosius? – paklausė.

– Žinoma, labai!

– Turi pasą?

– Taip. O ką?

Klifordas minutėlę tylėjo.

– Galėtume važiuoti į oro uostą. Aštuntą išskrenda du lėktuvai. Vienas į Kopenhagą, kitas į Milaną. Kur tau labiau patiktų?

Nustebusi įsmeigiau į jį akis. Vien dėl to, kad kartu sutiktume Naujuosius, jis siūlo pasibastyti po Europą? Tais laikais, apie kuriuos pasakoju, lėktuvo bilietai buvo beprotiškai brangūs, o kelionės planuojamos iš anksto. Aš lėktuvu buvau skridusi tik kartelį ir jaučiausi nuostabiai, tarsi keliaučiau į Mėnulį. O štai dabar Klifordas apie kelionę lėktuvu kalba tarsi apie kasdienį dalyką.

– Nagi, Kite, tark žodį. Milanas ar Kopenhaga? O gal bijai manęs? Nenori drauge atsidurti svetimoje šalyje?

– Milanas būtų nuostabu. Tiktai… kaip tu pasiaiškinsi žmonai?

– Neturiu supratimo. Ką nors sumąstysiu.

Jis atsiskaitė, paėmė mūsų paltus ir išėjome iš restoranėlio.

Nuvažiavome į butą Lano bulvare, žaibiškai susikroviau lagaminą, brūkštelėjau Irmai raštelį: „Gerų Naujųjų! Išvykstu į Milaną, iš ten paskambinsiu.“ Išsikvietėme taksi ir nuriedėjome Orleano vartų pusėn. Visą kelią sėdėjome apsikabinę ir aistringai bučiavomės.

Orli anuomet buvo svarbiausias Paryžiaus oro uostas. Kai įžengėme vidun, jis dar snūduriavo. Tą šaltą ir drėgną 1971-ųjų gruodžio 31 dieną, penktadienį, aikštėje stovėjo tik keli lėktuvai. Mano nuostabai nebuvo galo – už du bilietus Klifordas paklojo beprotišką sumą, bet nė nemirktelėjo, tarsi būtų pirkęs cigaretes. Atsiskaitė moderniai, banko kortele. Iki tol nebuvau jų akyse regėjusi.

Atrodo, oro uostuose jis jautėsi kaip namie, nes viskas vyko sklandžiai. Anuomet bagažą tikrindavo labai atsainiai. Mūsų paprašė pasų ir tėkštelėjo antspaudą, nes Europa dar nebuvo vieninga. Į lėktuvą keliavome ne autobusu, o pėstute, šlapiu asfaltu. Pūtė toks stiprus vėjas, kad vos nenuplėšė nuo galvos gobtuvo. Bet man tai buvo nė motais. Kopėtėlėmis lipdama į lėktuvą galvojau: „Tik pamanyk, su Klifu skrendu į Milaną! Visą naktį praleisime dviese, visą visutėlę. Kartu sutiksim Naujuosius. Ar tik čia ne lemties ženklas?“

Skridome prancūzų „Karavele“, ir man tai patiko. Apie tuos lainerius buvo sakoma: net jeigu sugestų varikliai, „Karavelė“ vis vien nusileis saugiai tarsi sklandytuvas.

Lėktuvas buvo pustuštis, salone maloniai šilta.

– Bonjour , mesjė Tečeri, – pasisveikino stiuardesė. Regis, ji pažinojo Klifordą. – Bonjour , madmuazele. Sėskitės, kur jums patogiau. Gerų Naujųjų ir malonaus skrydžio.

– Pažįsti ją? – paklausiau nusiminusi. Ūmai suvokiau, kad pavyduliauju.

Tačiau Klifordas paskubėjo mane nuraminti.

– Kai prisireikia į Milaną, kaskart skrendu šituo lėktuvu. Todėl ji mane ir įsidėmėjo.

Įsitaisėme lėktuvo gale, kuo toliau nuo svetimų akių. Klifordas paslaugiai apjuosė mane saugos diržu, paskui prisisegė pats. Suūžė varikliai, lėktuvas pajudėjo ir ėmė riedėti vis greičiau. Užsimerkiau, nes greitis buvo toks, kad net prisiplojau prie sėdynės atlošo. Dar kelios sekundės – ir šovėm į orą.

Kai vėl atsimerkiau, vaizdas už liuko buvo pasikeitęs: neliko nei lietaus, nei tamsumos. Prasimušę pro debesis atsidūrėme vaiskioje žydrynėje. Švietė saulė, buvo šviesu, ir pasijutau nepaprastai laiminga.

Stiuardesė atnešė ant padėklo du mažulyčius buteliukus „Pommery“ šampano. Garsiai pokštelėjo ištraukiami kamščiai. Klifas padavė man sklidiną taurę.

– Nebloga mintis, ar ne? Pasprukti iš Paryžiaus.

– Tai pati nuostabiausia mintis, – atsakiau, ištuštinau taurę, atsisegiau saugos diržą ir patogiau įsitaisiau ant sėdynės – pusiaugulom, padėjusi galvą Klifui ant peties. Mintyse padėkojau dangui, kad mama patarė man važiuoti ne į Insbruką, o į Paryžių. Tai jai turiu pasakyti ačiū, kad įsitaisiusi kaip karalienė keliauju virš debesų, lekiu į spindintį pasaulį, skirtą tik visuomenės grietinėlei. Jau žinojau, kur Milane apsistosime. Ogi „Principe di Savoia“, viename iš puikiausių pasaulio viešbučių. O Naujuosius sutiksime geriausiame Milano restorane. Neįtikėtina, tačiau tai tiesa. Šypsodamasi pašnairavau į Klifordą.

Į mane įdėmiai žvelgė susimąsčiusios katiniškos akys.

– Kas yra? – paklausiau po minutėlės.

– Tikiuosi, nesigrauši šitaip pasielgusi?

– Jokiu būdu! Dar niekada nebuvau tokia laiminga.

– Mudu dar nesimylėjom. Gal tau visai nepatiks.

– Dėl to tikrai nesibaiminu, patikėk.