Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Apie ką galvoji? – sušuko Klifas.

– Apie tave!

– Gerai. Tada eime namo.

Pro džiūgaujančią minią ėmėme irtis viešbučio pusėn.

Viešbutyje net akys raibo nuo elegantiškų svečių, susirinkusių po vitražais išpuoštu kupolu. Frakuoti vyrai, moterys ilgomis vakarinėmis suknelėmis, su brangiais papuošalais ant kaklo, gurkšnojo gėrimus, dainavo ir juokėsi, nuo baro sklido muzika. Aplinkui dūkstantys vaikai mudu su Klifu, skubančius prie lifto, apmėtė serpantinais ir konfeti. Juokdamiesi įpuolėme į savo kambarį.

Pagaliau vienudu!

Pagaliau ramybė!

– Man tai nuostabiausi Naujieji, – pasakiau nusispirdama batus.

– Man taip pat, – pritarė Klifordas, nuvilkdamas man paltą. – Tačiau tai tik pradžia. Jei liksi su manim, mieloji Kite, kiti Naujieji bus dar nuostabesni. Eikš čionai. – Jis suėmė delnais man veidą. Jo rankos buvo tokios švelnios. – Geidi manęs?

Tylėdama linktelėjau.

– O aš tavęs. Bet gal mudu tiesiog įsikalbame? Tarkim, šis rytas, kai mylėjomės, buvo pasakiškas. Tačiau gal tai tik sapnas?

– Tada sapnavome abu, – nusijuokiau.

– Jei šitaip, metas viską išsiaiškinti.

– Taip, būtinai.

Jis stipriai apkabino mane.

– Eikš pas mane, mano nuostabioji, mano brangioji mažule. Ir daugiau nė žodžio, nes dabar bus labai rimta.

2 Ir prašyčiau paskubėti (angl.).

4

SKYRIUS

Kad tai išties rimta, mudviem tapo aišku kitą rytą. Abu pabudome, pažvelgėme kits į kitą ir tą pačią akimirką supratom suradę giminingą sielą, kurios ieškai visą gyvenimą, bet kartais taip ir nesutinki. Visą pirmą naujų metų dieną praleidome lovoje ir kalbėjomės valandų valandas. Kiti jau sėdo pietauti, o mudviem pusryčiai buvo atnešti į numerį: vaisių salotos, tradicinis milanietiškas kalėdinis pyragas penettone , kiaušiniai, sūris. Patiekė ir garsiosios virtos Bolonijos dešros mortadella , kvapnios kavos ir karšto pieno su puta. Visa tai, taip pat ir sidabriniai stalo įrankiai, ir puokštė gėlių atkeliavo ant balto damasto staltiese užkloto stalelio. O kur dar šventiniai Auguri! – nuoširdžiausi linkėjimai sulaukus Naujųjų.

Pusryčiavome lovoje. Nuogi. Susiglaudę.

Mudu tiesiog nepajėgėme atsitraukti vienas nuo kito, beprotiškai troškome artumo. Vienintelis nesmagus dalykas šią idilišką dieną buvo šaižus Klifordo žmonos skambutis iš Paryžiaus.

Klifas taip ir nepaskambino namo. Tik redakciją informavo, kad išskrenda į Milaną, esą ketinąs parašyti straipsnį apie devizas ir vieną svarbią slaptą finansinę problemą. Kokią, negalįs išduoti, tik ne telefonu. Paprašė ir paslaugėlės – gal kas iš redakcijos galėtų pranešti jo žmonai, nes pats, deja, neturįs laiko.

Kaip jau minėjau, sėdėjome lovoje susiglaudę, atsirėmę į minkštas pagalves, su puodeliais kavos rankose, ir staiga suskambėjo telefonas.

Klifas pastatė puodelį ant staliuko.

– Alio, kas čia? – Ir tuojau pat atitraukė ragelį nuo ausies.

Išgirdau įsiutusį moters balsą. Ji rėkė taip garsiai, kad girdėjau kiekvieną žodį. O tonas buvo toks atgrasus, kad vos neapsilaisčiau kava.

– Kas, po velnių, čia dedasi? Gal tu kuoktelėjai? Aš sėdžiu su dvidešimčia svečių, o tu išdumi į Italiją? Kas užsidegė tame Milane? O dar per Naujuosius, ką?

– Italai devalvuoja lirą, – pasakė Klifas ir pridėjo pirštą man prie lūpų.

– Manai, aš kvaila? Tu pats netiki savo pasakomis.

– Palauk…

– Palaukti? Kvaily! Jei tuojau pat neparsirasi namo, ryt aš jau būsiu Šveicarijoje. Pas Henesius. Jie mus pasikvietė į svečius. Pamiršai? Mudu juk pažadėjom.

– Dar negaliu išvažiuoti. Apgailestauju.

– Ak taip?! Apgailestauji? Žinau, kuo ten užsiimi. Kaip tau ne gėda! Sąžinė negraužia?

– Greise, užsičiaupk.

– Tu dar pasigailėsi, – sviedė toji.

– Laimingų Naujųjų.

– Eik velniop! – suriko Greisė ir numetė ragelį.

– Ar visada taip kalbatės? – paklausiau pasibaisėjusi.

– Kai ji prisigeria, taip.

– Tai aš kalta. Atsiprašau.

– Mesk tą skambutį iš galvos, – ramiai paprašė Klifas. – Tu čia niekuo dėta. Tiesiog nežinai priešistorės.

– Priešistorės?

– Ji nemyli manęs. Ir niekada nemylėjo.

– Bet yra pavydi. Gal vis dėlto myli? Antraip ko šitaip nirštų?

– Tiesiog nenori viena važiuoti į Šveicariją. Ji trokšta įsitrinti tarp aukštuomenės, o į mane jai nusispjaut.

– Miegi su ja?

– Su Greise? Nuo tada, kai gimė Gregoris, jos nė karto netgi nepabučiavau.

– O iki tol? Buvo gerai?

– Oi ne! Nuo pat pradžių – vien katastrofos. Pirmą naktį po tuoktuvių jai tarp kojų įlindo šilkinių naktinių marškinių kraštas, o mudu, naivūs ir nepatyrę, trynėm trynėm, kol iki kraujo pritrynėm. Kitą dieną taip skaudėjo, kad nors rėk. Kol žaizdos sugijo, pralėkė medaus mėnuo. Ji man už tai niekada neatleido. Iki dabar prikaišioja. – Klifordas čiupo kavinuką, stovintį ant stalelio prie lovos. – Nori dar kavos? Kad išgąstis išgaruotų.

– Taip, prašyčiau, ir daugiau pieno. O kas buvo paskui?

– Manęs ji nebegeidė. Prisileisdavo tik kartą per mėnesį. O kai pastojo, viskas apskritai užsiraukė. Žinai, kur miegu? Nuo tada, kai grįžau iš Vienos, miegu svečių kambaryje. O juk gyvename mano bute, už kurį moku tik aš vienas.

– Atsiprašau. Visos bėdos per mane.

– Nesuk galvos, – atsiliepė Klifas. – Man velniškai smagu, kad pagaliau galiu atsimokėti jai tuo pačiu. Ji niekina mane nuo pat vestuvių, nuolat aprėkia, vaiko, įsakinėja. Tikra nepraustaburnė, bet aš jai vis tiek neįtinku.

– Kodėl? Juk tau sekasi, esi garsus žurnalistas, tavo tėvas – universiteto profesorius.

– Bet jos namiškiai turi daugiau pinigų. Ir jai rūpi vien turtai. O į išsilavinimą nusispjaut.

– Gal jos tėvas koks banko direktorius?

– Ne, mechanikas.

– Mechanikas? Iš kur tada tie turtai?

– Jis emigrantas iš Airijos. Kadaise buvo vargšas, bet nekvailas. Dirbo mechaniku, prakuto ir dabar jau turi didžiulę firmą, pardavinėja automobilius. Pinigų turi kaip šieno. Nemalonus tipas, tironas, muša žmoną, girtuokliauja, namie nuolat skandalai, bet Greisė visada buvo jo numylėtinė, princesė. Prieš jai baigiant mokyklą, tėvas padovanojo automobilį. Anais laikais! Mokinukė su nuosavu automobiliu! Tai buvo negirdėta prabanga. Aš tokio amžiaus net dviračio neturėjau. Bet gal tau nemalonu, kad pasakoju apie žmoną?

– Ne, priešingai. Tik nenoriu būti šeimos griovėja.

– Ir nesi. Nes jokios šeimos nėra. Tiesiog gyvenam po vienu stogu.

– Bet anuomet, kai tik susipažinot, turbūt buvai ją įsimylėjęs?

– Nebuvau. Nei aš, nei ji.

– Ką?

– Nebuvo jokios meilės, – pakartojo Klifas. – Tiesiog ji norėjo pasprukti nuo tirono tėvo, o aš – nuo depresuotos motinos. Mudu vienijo bendras siekis. Nuo pat pradžių.

– Ar tėvas duoda jai pinigų?

– Nė cento. Tas gobšas senis net kalėdinės dovanėlės neatsiunčia. Aš – jos vyras, todėl moku už viską: drabužius, keliones, apmoku visas sąskaitas, perku, ko tik ji užsigeidžia. O Greisė vis tiek mano esanti viršesnė ir nuolat laido gerklę.

– Ar ji ką nors baigusi?

– Ne, nieko. Užtat lanko visokius kursus: tapybos, dekoravimo, valgių gaminimo. Tai kainuoja beprotiškus pinigus, o jinai vis kur nors lekia, domisi viskuo, tik ne manimi. Bet žinai, kas baisiausia?

– Kad geria?

– Oi ne, geria nedažnai. Baisiausia, kad jai tik keturiasdešimt treji, o jau subobėjusi. Ateini namo ir supranti: gyvenimas baigėsi.