Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Manau, jai reikėtų draugo. Gal susipažins su kuo nors kursuose, į kuriuos vaikšto?

– Ji – žmogus be jokio žavesio. Vyrams tokios nepatinka.

– Na, bent ką nors ji vis dėlto sugeba?

– Sukiotis apie puodus. Gamina puikiai, nuolat kviečiasi svečių, pati daug valgo ir todėl labai sustorėjo. Sakau tau: šeimos tikrai nesugriausi, nes jos paprasčiausiai nėra ir nebuvo.

– Taip kalba visi vedę vyrai.

Klifordas įdėmiai pažvelgė į mane.

– Vis dar netiki manim? Matau, netiki. Gerai, tada įrodysiu.

– Ką įrodysi?

– Kad mudu su Greise gyvenam kiekvienas sau, nors ir po vienu stogu.

– Kaip įrodysi?

– Kai grįšim į Paryžių, parsivesiu tave į namus vakarienės. Pati įsitikinsi, kad kalbu tiesą.

– Oi ne ne, prašau, nereikia.

– Reikia, reikia.

– Nenorėčiau skaudinti tavo žmonos. Ji man nepadarė nieko bloga.

– Užtat man padarė. Be to, noriu parodyti tau savo butą, savo knygas ir katiną.

– O kaip pristatysi mane žmonai?

– Pasakysiu tiesą: mano vertėja iš Vienos. Trumpam atvykai į Paryžių, o aš buvau pasižadėjęs pakviesti tave pietų.

– Ir ji patikės? – sušukau abejodama.

– Patikės ar ne, man nerūpi. Aš myliu tave. O tu mane ar myli?

– Myliu.

– O, mažule! – Klifordas pastatė ant stalelio kavos puodelius, išskėtė rankas ir aš prisiglaudžiau prie jo. – Tai, kas nutiko mudviem per tą trumpą laiką, yra geriau už visą mano gyvenimą su Greise. Dviese turim būti mudu. O ne ji ir aš.

Vakare Klifas nusivežė mane į nuostabų restoraną. Jis buvo už miesto ir priminė kaimo viešbutį. Čia, kartu su daugybe temperamentingų italų, šventėme pirmąją Naujųjų metų dieną. O kai parvykome į „Principe di Savoia“, Klifas užsimanė man kai ką įrodyti.

– Eime, mažule Kite. – Ir nusivedė į barą. Čia užsisakė pomidorų sulčių. Pakėlė stiklinę. – Matai?

– Nieko nematau, – atsiliepiau. – O ką?

– Ogi geriu pomidorų sultis. Ne grapą, ne brendį, ne „Chartreuse“ likerį ar armanjaką, o sultis. Daugiau jokio likerio. Aš toks laimingas turėdamas tave, kad nebegersiu nė lašo.

– O geri? Kasdien?

– Taip. Kai būnu namie. Prieš valgį, po valgio, nes Greisė mane siutina. Su ja aš toks nelaimingas – štai tau tiesa. Dažnai negaliu užmigti naktimis, tada atsikeliu ir važiuoju į Pigalio aikštę. Einu per barus ir geriu, iki pametu protą.

– O Dieve, juk tai pavojinga.

Klifordas linktelėjo.

– Visko pasitaikė. Ir sumušė, ir apiplėšė. Bet dabar turiu tave. Ar pastebėjai, kad nuo tada, kai mudu čionai atvykom, nesurūkiau nė vienos cigaretės?

– Taip, pastebėjau.

– Seniai svajoju mesti rūkyti, bet nepavykdavo. O čia atsiradai tu – ir rūkyti nebesinori savaime.

Klifas atsiskaitė su padavėju. Pomidorų sulčių taip ir neišgėrė, turbūt buvo neskanios. Paskui apkabino mane per liemenį ir nuėjom į liftą.

Mūsų kambaryje lova buvo paklota, užuolaidos užtrauktos, jaukiai švietė stalinė lempelė. Nuostabu! Klifordas įjungė radiją.

– Ei, Kite! Šokių muzika! – Jis čiupo mane į glėbį ir ėmė sukti ratu, suko tol, kol apsvaigo galva. Laimė, muzika buvo lėta, romantiška, Klifordas stipriai apkabino mane ir į ausį niūniavo melodiją. – Anksčiau, kai į Milaną atvykdavau vienas, nerdavau į naktinį gyvenimą. O dabar man nereikia jokio baro, jokio klubo, jokių šokėjų ir kabaretų. Niekas mieste manęs nebejaudina, nes glėby laikau tave. Todėl štai kas: turiu nuostabų planą. Rytoj į Paryžių neskrisim. Liksim čia savaitėlę. Ką pasakysi? Tinka toks pasiūlymas?

– O, Klifordai, nuostabu! Jau maniau, šiandien bus paskutinė mudviejų naktis.

– Bet man reikia ir dirbti. Kiekvieną dieną privalau parašyti po straipsnį. Minčių turiu. Susitikimų neplanuoju, tik paskambinsiu porai žmonių. Va taip! O dabar eikim miegoti.

Ir vėl pusę nakties mylėjomės, vėl įvyko stebuklas, mūsų kūnai judėjo vienu ritmu, harmoningai, kits kitą supratome be žodžių, o aistra net svilino, geidulingai kilnojosi kūnai, paskui – sprogimas ir atsipalaidavimas, lydimas švelnių glamonių. Šalia gulėti buvo nepaprastai, nepaprastai gera, jaučiausi beprotiškai laiminga, visiškai patenkinta savimi ir pasauliu.

– Labanakt, mažule mano, – sukuždėjo Klifordas ir nusigręžė. – Prisiglausk prie manęs. Noriu nugara jausti tavo krūtis. Taip, gerai. Na, miegok ramiai, saldžių sapnų.

Milane pasilikome iki sekmadienio. Įsikūrėme jaukiai – vaikščiojome vilkėdami minkštais baltais chalatais, skaitėme užsienio spaudą, kurią atnešdavo tiesiai į kambarį, Klifas šen bei ten skambinėjo, rašė straipsnius, telefonu perdavinėjo į Niujorką, o kai nedirbo, laikas priklausė tik mudviem.

Ir nė vieno pikto žodelio! Jaučiausi tarsi patekusi į pasakų šalį. Nuostabus viešbutis, panašus į rūmus, greta – mano gyvenimo meilė, gimininga siela. Nes jautėmės tarsi būtume vienas kūnas, ir ne tik lovoje – mudviem patiko tos pačios knygos, mėgome tą pačią muziką. Tik vienas juodas debesėlis klajojo toli, prie pat horizonto – žadėti pietūs Klifo namuose, kartu su jo žmona. Ir kaip aš ištversiu?

Tačiau Klifordas apie tai daugiau neužsiminė. Gal čia buvo vien tuščios kalbos? Turbūt seniausiai pamiršo, mintyse raminau save.

Ir štai atėjo paskutinė diena, 1972-ųjų sausio dešimtoji. Buvome pažadinti su tamsa, nes į Paryžių skristi ketinome pirmu reisu.

Nukabinusi nosį apsivilkau drabužius, liūdna pėdinau šalia Klifo per prašmatnųjį vestibiulį, paskutinįsyk pažvelgiau į nuostabųjį spalvotais vitražais išpuoštą kupolą, į spalvingas stiklines gėles ir girliandas. Ar dar kada pamatysiu šį grožį?

Be to, kur šiąnakt nakvosiu? Va čia tai problemėlė! Dar turėjau keletą dienų atostogų, į Vieną lėkti nereikėjo, bet pas Irmą grįžti negalėjau. Pas ją viešėjo anyta, rūpinosi Mišuliu, o miegojo mano lovoje. Klifordas visa tai žinojo, bet kol kas jokios išeities nepasiūlė.

Liūdna stypsojau vestibiulyje su lagaminėliu rankoje. Klifas už viešbutį ką tik paklojo astronominę sumą, visus dosniai apdalijo arbatpinigiais. Kieme jau laukė automobilis, nugabensiantis mus į oro uostą. Dūsaudama įsėdau vidun.

Kilfordas tebestovėjo lauke.

– Minutėlę, – tarstelėjo jis. – Pamiršau svarbiausią dalyką. Turiu skubiai paskambinti. – Ir atsiprašęs įlėkė į viešbutį. Grįžęs pranešė: – Planas toks… Rezervavau tau kambarį gražiame „Hotel d’Angleterre“ Sen Žermen de Prė. Ten būsi iki šeštadienio. Šeštadienio vakare traukiniu grįši į Vieną, sekmadienio rytą parsirasi namo, o pirmadienį galėsi keliauti į paskaitas. Tinka? O gal jau įkyrėjau tau?

– Įkyrėjai? Nekalbėk šitaip.

– Tokiu atveju turim šešias dienas, kurios priklausys tik mudviem. Svarsčiau ir taip, ir kitaip, bet dar negaliu tavęs paleisti. Noriu laikyti iki paskutinės minutėlės. Pabučiuok mane.

Rankomis apsivijau jam kaklą. Bučiavomės ilgai ir aistringai.

– Mieloji Kite, – vėl prabilo Klifas, žaisdamas su mano plaukais. – Paryžiuje drauge praleisim beveik savaitę. Metai prasideda šauniai, tiesa?

Į Paryžių skrendantis lėktuvas buvo pilnutėlis. Jam nusileidus, lauke lijo.

Mūsų jau laukė „ABC News“ vairuotojas Žanas, o važiavome juodu elegantišku „Citroën DS“. Tokiais anuomet važinėjo Prancūzijos vyriausybės nariai.

Laiminga sėdėjau ant galinės sėdynės ir žvelgiau pro langą. Paryžius, Paryžius, Paryžius, Paryžius! Nors lijo, miestas dar niekada neatrodė man toks gražus, nes jaučiausi mylima, geidžiama, o ne atstumta ir išsiųsta namo.