Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

O jau koks viešbutis!

Išskirtinis, ypatingas, puikiai žinomas tik tam tikram žmonių ratui, todėl prie laukujų durų nebuvo nei neoninės reklamos, nei raudonų markizių su auksiniais užrašais, kokiomis apsikaišęs „Danube“ viešbutis, įsikūręs už poros žingsnių. Šitas iš išorės atrodė tarsi paprastas namas su aukštais viršuje suapvalintais vartais, tik kairėje prie sienos buvo pritvirtintas nedidukas auksinis užrašas „Hotel d’Angleterre“. Jei nežinotum, veikiausiai nerastum.

Vestibiulis buvo nedidukas, bet jaukus, su paparčiais ir palmėmis vazonuose. O jau vidinis kiemelis! Su kolonomis, apaugusiomis vijokliais, su pavasarį žydinčiais krūmais – žalia oazė vidury Paryžiaus.

Mano kambarys, tiksliau, nedideli apartamentai, buvo viršutiniame aukšte, su langais į kiemą. Baltos sienos, kaimiškos tamsiai dažytos sijos. Pasijutau kaip namie. Dar niekada nebuvo tekę apsistoti tokiame žaviame viešbutyje.

– Patinka? – patenkintas paklausė Klifas. – Ištversi savaitėlę?

– Kiek tik pasakysi. Čia nepaprastai jauku.

– Tai didžiausias ir gražiausias kambarys visame name. Bet mudu juk dviese, todėl ir vietos reikia daugiau.

– Vadinasi, miegosi čia, su manim?

– Jei leisi. Jei neišvarysi.

– O Klifai! Pats žinai, kad taip niekada neatsitiks.

Klifordas nusijuokė.

– Aišku, žinau. Bet, Kite, deja, turiu dumti į Diufrenua gatvę.

– Važiuoji namo?

Klifordas linktelėjo.

– Noriu persirengti.

– Vairuotojas vis dar čia?

– Taip, laukia manęs kieme.

– Žmonos nebijai?

– Tikrai ne. Tiesiog turiu… hm… pasirodyti, nuraminti audrą. Kaip nors susitvarkysiu. O paskiau Žanas nuveš mane į redakciją.

Jis išsitraukė iš kišenės piniginę, išėmė keturis didelius margus banknotus ir padėjo ant rašomojo stalo, stovinčio tarp dviejų langų. Tai buvo keturi šimtai frankų, man, vargšei studentei, beprotiški pinigai.

– Čia tau, – šypsodamasis ištarė Klifas.

– Tiek daug? Kam?

– Nusipirk sau ką nors, suknelę ar batelius, papietauk kavinėje „Lipp“. Aš laisvas būsiu tik vakare. – Jis įsikišo piniginę į kišenę ir ištarė žodžius, kurie man visai nepatiko: – Lygiai pusę aštuonių atvažiuosiu tavęs pasiimti. Keliausim pas mus namo vakarienės.

– Ar būtinai šiandien? – sudejavau.

– Taip.

– Bet juk tik ką čionai atkeliavom.

– Kaip tik todėl ir kviečiu. Noriu, kad nedelsdama įsitikintum, jog kalbėjau tiesą.

– Klifai, kaip aš pažvelgsiu tavo žmonai į akis?

– Paprastai.

– O jeigu ji paleis gerklę?

– Nepaleis. Man esant neišdrįs. Noriu, kad pati įsitikintum, jog tarp mūsų viskas baigta.

Nunarinau galvą.

Klifordas atsikrenkštė.

– Klausyk atidžiai, – pasakė švelniu balsu. – Nenoriu, kad nerimautum. Nenoriu, kad pavydėtum manęs. Norėčiau smagiai praleisti savaitę dviese, o tai įmanoma tik kai tavęs nekamuos bloga nuojauta, kai pamatysi, jog mano santuoka žlugusi ir gyvuoja tik popieriuje.

– Ak, Klifai! – Pasistiebiau ir rankomis apsivijau jam kaklą.

Jis švelniai apkabino mane.

– Viskas gerai? – sušnabždėjo į ausį. – Viskas okay ?

– Nenoriu kelti tau rūpesčių.

– Ir nekeli. Tačiau dabar jau turiu eiti. Neužmiršk: lygiai pusę aštuonių. Tik žiūrėk, neprapulk.

Likusi viena išsimaudžiau vonioje, paskui išsitiesiau plačioje lovoje, čiupau telefoną ir surinkau Irmos numerį.

– Klausau, – išsyk atsiliepė ji.

– Sveika, Irma. Mes vėl Paryžiuje. Kaip Mišulis?

– Jau geriau. Jis drąsus vyrukas. Koja gipse, bet vaikščioti gali. Na, Kite, klok, bičiule, degu iš nekantrumo. Kaip tu? Viskas gerai?

– Taip gerai, kad regisi kaip sapnas. Vis bijau, kad pabusiu, ir jis išnyks.

– O, smagu girdėti.

– Taip nuostabu man dar nėra buvę. Jis išvažiavo vos prieš valandą, o jau ilgiuosi. Žinai, Irma, Klifas tikrai man gimininga siela. Mudu tokie vienodi. Vienodos netgi mintys. Jaučiuosi taip, tarsi jis gyventų manyje.

– O lovoje?

– Idealu! Nuostabiausias meilužis pasaulyje, kantrus, rūpestingas, į pabaigą dar švelnesnis nei iš pradžių.

– Sveikinu! Kaip suprantu, vienintelė problema – jo žmona?

– Tu sėdi?

– Taip. Kodėl klausi?

– Mane pasikvietė į svečius. Į savo namus, šį vakarą. Vakarieniausiu su juo ir jo žmona.

– Ką? – Irma net sušnarpštė. – Ir tu eisi?

– Teks. Jis paims mane pusę aštuonių ir nusiveš į namus.

– Nesuprantu, kam jam to prireikė. Gal nori pamokyti žmoną? O gal trokšta, kad toji nusišautų?

– Nori įrodyti man, kad jo šeima – žlugęs reikalas.

– Tai kodėl gyvena kartu?

– Iš įpratimo.

– Gal žada skirtis?

– Ne, apie tai nekalbėjo. Bet sakė, kad skyrybos šiais laikais – jokia tragedija, kad ir išsiskyręs vyras puikiausiai gali daryti karjerą.

– Ir vis dėlto didelių vilčių nepuoselėk. Vyrai, užimantys tokią padėtį kaip jis, namie dažniausiai būna bailiai.

– Nemanau.

– O, kad tavo žodžiai – Dievui į ausį. Beje, kur tu apsistojai?

– Jakobo gatvėje, „Hotel d’Angleterre“.

– Ką, tame prašmatniame? Ilgam?

– Būsiu dar savaitę.

– „Principe di Savoia“, „Angleterre“… O žmogau, čia tai bent!

– Irma, aš tau būsiu dėkinga iki gyvenimo pabaigos.

– Už ką?

– Kad pasikvietei mane į Paryžių. Jei ne tu, mano gyvenimas nebūtų taip pasisukęs.

– Smagu girdėti.

– Tu – mano geroji fėja.

– Tikiuosi. O kaip bus iš tikrųjų, paaiškės ateityje. Taigi sėkmės šį vakarą. Ir nepamiršk: kad ir kas nutiktų, neprarask savitvardos. Na, nebent prasidėtų žudynės. Pažadi?

– Blogiausiu atveju grįšiu namo į Vieną.

– Taip blogai tikrai nebus. Tau juk sekasi. Prisiek, kad rytoj paskambinsi man ir papasakosi visas smulkmenas.

Kai Klifas atvažiavo manęs paimti, vilkėjau indiška suknele. Parduotuvėse nieko įdomaus neradau, o ši suknelė man labai tiko. Viršutinė dalis gražiai aptempė krūtinę, paryškino liemenį. Be to, su ja atrodžiau labai jauna.

O kad atrodyčiau visai jaunutė, nepasidažiau netgi lūpų, plaukus supyniau į purią kasą. Patenkinta apžiūrėjau save veidrodyje. Nuostabu! Atrodžiau kaip miela šauni mergaitė. To ir siekiau. Tariau sau, kad geriau neerzinsiu įsiutusios moters rubino raudonumo lūpomis, vešliais garbanotais plaukais ir gilia iškirpte.

– Ei, meilute šešiolikmete! – vos mane pamatęs patenkintas sušuko Klifas. – Atrodai kaip vaikas.

– Nieko nenusipirkau. Ar šitokia galiu eiti?

Klifas padėjo užsivilkti man paltą.

– Tu nuostabi.

– Kaip nuotaika namie? – pasidomėjau.

– Neutrali.

– O pasisveikinimas šį rytą?

Klifas prapliupo juoktis.

– Nepatikėsi. Geroji Greisė buvo švelni kaip avinėlis. Pamačiusi, kad grįžau, vos neišprotėjo iš džiaugsmo. Turbūt jau manė, kad apskritai negrįšiu.

Išėjome iš viešbučio. Lietus liovėsi, bet gatvės tebebuvo šlapios. Klifas atvažiavo savo automobiliu, sidabriniu „Bentley“. Mašiną buvo palikęs prie pat viešbučio, nes aikštelių anais laikas nebuvo itin daug.

Įsėdau į didžiulį automobilį. Jaučiausi keistai. Klifordas spustelėjo greičio pedalą ir nuvažiavome žemyn, Senos pusėn. Pasiekus Pakrantės gatvę, Klifas ūmai suktelėjo vairą taip staigiai, kad automobilį net sumėtė.

– Oi, atsiprašau. – Jis išsyk sumažino greitį. – Išgąsdinau tave? Daugiau taip nebus. Bet žinai ką? Jeigu ji tavęs paklaus… Na, jei Greisė paklaus tavęs, ar gerai žinai Milaną, sakyk: niekada nesu ten buvusi, okay ?