Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Žinoma. Taip ir padarysiu.

– O jei klaus, ar ilgai būsi Paryžiuje, sakyk: ryt išvažiuoju.

– Sutarta.

– Gal ir nieko neklausinės, – po minutėlės vėl prabilo Klifas. – Ji plepa vien tik apie savo kursus ir valgio gaminimą. Kitkas jos nedomina.

– Ar tavo žmona yra kada dirbusi?

– Aišku, ne! Anais laikais, kai susituokėme, tai buvo nepriimtina. Jei moteris dirba, vadinasi, jos vyras – vargšas nevykėlis, neužsidirbantis pinigų ir negalintis išlaikyti šeimos. Kadaise buvo visai kitaip nei dabar. Šiais laikais kiekviena moteris nori turėti profesiją.

– Namų ir vaikų priežiūra – irgi savotiška profesija. Juk tai nėra lengvas darbas.

– Mes samdom šeimininkę.

– A… Bet ir paskui šeimininkę tenka bėgioti. O kokia ji – blondinė ar brunetė?

– Kas?

– Greisė. Ar ji daili moteris?

Klifordas papurtė galvą.

– Visada buvo pilka vidutinybė. Su metais tikrai nepagražėjo. Rengiasi klaikiai, labai jau vyriškai, be to, yra per stora.

Daugiau neklausinėjau. Tylėdami važiavome Bulonės miško pusėn. Kai atsidūrėme Diufrenua gatvėje, Klifas sustabdė automobilį prie pat savo namų ir išlipo. Aš nė nekrustelėjau. Man atėmė kojas.

– Kas tau? – nustebo Klifas.

– Palauksiu tavęs automobilyje, gerai? Kai taviškė pamatys mane, išsyk supras, kad Italijoje aš ir tu buvom kartu.

– Iš kur ji tau supras? Kaip susies? Eikš, Kite. Pažvelk į akis. Ar myli mane?

– Juk pats žinai.

– Tada pasitikėk ir nebijok.

5

SKYRIUS

Pastatas, kuriame gyveno Greisė ir Klifordas, buvo dar gražesnis už Irmos namą. Tikras Belle Époque 3 brangakmenis su plačiais lenktais marmuro laiptais, raudonu kilimu, lipdiniais ant sienų, mediniu liftu, puošmenomis iš žalvario ir šlifuoto stiklo.

Ačiū Dievui, lifte buvo suolelis, aptrauktas rudu aksomu. Susmukau ant jo, nes kuo aukščiau kilom, tuo bjauriau jaučiausi. Klifordas įsitikinęs, kad jo žmona nieko nesuuos, tačiau kur jūs regėjot tokią kvailą moterį? Vyras nepareina namo septynias dienas, vienas švenčia Naujuosius, galiausiai parsitempia kažin kokią nepažįstamąją… Greisė kaipmat sumos, kas ir kaip, be jokios abejonės. Ji išsyk supras, kas aš tokia, užsipuls kaip nekenčiamą priešę ir paleis gerklę, kaip anuomet telefonu. O varge, kaip man ištverti? Dieve Dieve! Padėkit kas nors!

Vargu ar dangus spėjo išgirsti mano pagalbos šauksmą, nes kaip tik tuo metu liftas sustojo penktame aukšte.

Klifas nusivedė mane prie tamsių durų ir energingai spustelėjo skambutį. Kiek palaukęs iš kišenės išsitraukė raktą.

Spurdančia širdim įžengiau į butą.

Prieškambaris buvo pusapvalis. Pro plačias stiklines medžiu aprėmintas duris pamačiau vieną už kito besirikiuojančius kambarius. Begalinę kambarių virtinę.

– Miaaau!

Storas juodas katinas pripuolė prie Klifordo ir garsiai murkdamas ėmė trintis jam į kojas. Į mane katinas nekreipė jokio dėmesio.

Paskui pasirodė dailutė persona – migdolinėmis akimis, tamsiaodė, tamsiaplaukė, balta prijuostėle, tamsiai mėlyna suknute.

– Bonsoir , mesjė, bonsoir , madmuazele, – nusišypsojo mums ir paėmė Klifo paltą, paskui mano.

– Labas Titina, labas Puculi! – Klifordas paglostė katiną. – O kur ponia?

– Virtuvėje, pone. Tuojau ateis. Viskas jau paruošta, galite eiti.

Klifas atidarė duris ir lydimas katino žengė pro jas. Aš nusekiau iš paskos.

Netrukus atsidūrėme svetainėje. Pasijutau tarsi patekusi į rūmus: marmurinis židinys, virš jo – didžiulis veidrodis, knygų lentynos palei sienas, senoviniai baldai, natūralios vilnos kilimai, paveikslai, geltonomis rožėmis išpaišytos vazos. Nuostabu! Regis, namų dekoravimo kursai kai kam išėjo į naudą.

Klifordas mostelėjo į dvi žydras sofutes, stovinčias viena priešais kitą.

– Sėskis. Ko norėtum išgerti? Aš gersiu mineralinį.

– Aš irgi, – pasakiau ir nugara į duris nutūpiau ant sofutės.

Tą pačią akimirką išgirdau spigų balsą, kuris mane taip išgąsdino Milane.

– Ei, labas!

Kaip įgelta pašokau nuo sofutės ir atsigręžiau.

Priešais stovėjo ji – nemylima Klifo žmona: aukštesnė už mane, šviesiai dažyti plaukai susukti ant sprando, akys pilkos, veidas putlus, nedažytos lūpos sielvartingai perkreiptos. Ji vilkėjo plačiomis pilkomis kelnėmis ir akivaizdžiai per dideliais vyriškais marškiniais. Turbūt šitaip maskavo storumą. Ant piršto pamačiau vestuvinį žiedą. Klifas tokio žiedo nemūvėjo.

– Tai Kitė Valentin, vertėja iš Vienos, – kuo ramiausiai pristatė mane Klifordas. – Kite, čia mano žmona.

Pamėginau išspausti šypseną.

– Labas vakaras, – ištariau.

Greisė suraukė kaktą ir įsistebeilijo į mane.

– Jūsų butas fantastiškas, – pasakiau. – Ačiū už kvietimą. Buvau maloniai nustebinta.

Pagaliau Greisė atgavo žadą.

– A, viskas gerai. Klifas nuolat vedžiojasi keistus žmones. Aš įpratusi.

– Greise, gersi ko nors? – paklausė Klifas. – Šampano?

– Ne, geriau ko stipresnio. Įpilk man dvigubą viskio. Na, kaip sekėsi redakcijoje?

– Krūvos darbų, kaip visada.

– Atnešk peleninę ir paduok cigaretę, – paliepė Greisė.

– Aš neberūkau. – Klifordas padavė jai taurę su viskiu. – Ir nebegeriu. Nauji metai – nauji lapai. Nustebai, ką?

– Neberūkai? Ir nuo kada čia taip?

– Nuo Naujųjų.

Greisė klestelėjo ant kitos žydros sofutės atkaltės ir pagaliau kreipėsi į mane:

– Jūs irgi nerūkote?

– Ne. Niekada nerūkiau.

Greisė linktelėjo.

– Aišku. Kvailas klausimas, pati turėjau susiprasti. Klifai, – pasisuko į vyrą, – kelintą kartą meti rūkyti? Ketvirtą? Ilgiausiai ištvėrei… dvi savaites, ar ne? Bet paskui grįžai prie seno įpročio. Du pakeliai per dieną. – Greisė vienu mauku ištuštino taurę ir atsistojo. – Vakarienė paruošta. Galim eiti.

Vakarienė mūsų laukė nuostabiame valgomajame. Čia dominavo balta ir mėlyna spalvos, o prie milžiniško stalo būtų laisvai sutilpę dvidešimt žmonių. Vargšai svečiai, dingtelėjo man. Prieš porą savaičių jie laukė Klifo, o šis nuogas plaukiojo su manim baseine.

Tarsi perskaitęs šitas mintis Klifas pamerkė man, įsitaisė tarp manęs ir Greisės ir padavė man pintinėlę su duona.

Stalas buvo gražiai padengtas trims asmenims, vidury pūpsojo didžiulė puokštė geltonų rožių.

Tarnaitė Titina kiekvienam įpylė sultinio.

– Labai gardus, – pasakiau suvalgiusi. – O koks receptas? Paslaptis?

– Visai ne, – noriai atsakė Greisė. – Gerai išverdi burokėlius, morkas, bulves, svogūną, salierą, nukoši per sietelį, įmeti prieskonių, viens du, ir gatava. Prancūzai taip mėgsta. Aišku, toli gražu ne visi. Užtat labai pigu, galima sakyti, už dyka.

Nesumojau, ką jai atsakyti. Laimė, į pagalbą atėjo Klifas.

– Mūsų viešnia laisvai kalba angliškai, prancūziškai ir vokiškai, – pasakė žmonai.

– Tikrai? – abejingai atsiliepė Greisė. – Patinka vertėjos darbas? Smagus, tiesa?

– Ne visada, – atsakiau sąžiningai.

– Turbūt puikiai kalbate ir itališkai?

Po stalu Klifas sugriebė mane už rankos.

– Puikiai tikrai ne, – išpyškinau. – Šiek tiek. Aš studijuoju anglų ir vokiečių kalbas, norėčiau apsiginti disertaciją ir dėstyti universitete.

– Lygiai kaip mūsų Gregoris, – pasakė Greisė. – Mūsų sūnus. Jis mokosi Anglijoje. Ar įsivaizduojat, kiek tai kainuoja? Krūvą pinigų. Todėl ir vargstam, jau daugybę metų valgom vien miltinius patiekalus ir ryžius. Ko nors prabangesnio negalim sau leisti. Šiandien irgi. Apgailestauju.