Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Nešina sunkoku lagaminu patraukiau į artimiausią tramvajų stotelę. Pakeliui suklusau: kažkas čia ne taip. Tačiau kas? Apsidairiau, pažvelgiau dešinėn, kairėn ir pagaliau suvokiau: Vienoje labai tylu. Daug tyliau negu Paryžiuje. Viena panėšėjo į užsimiegojusį kaimą: gatve pravažiuoja vos vienas kitas automobilis, niekas nepypsi ir nesigrūda, jokie pėstieji nelaksto per kelią degant raudonam šviesoforo signalui. Šaligatviai, palyginti su judriais Paryžiaus bulvarais, atrodė liūdni ir tušti. Netgi tramvajus sraigės greičiu šliaužė Ringštrasės pusėn. Ringštrasėje išlipau, nes reikėjo persėsti. D linija kursuojantis tramvajus atbarškėjo po visos amžinybės. Jis irgi buvo pustuštis, dėkui dangui, bent jau šildomas. Įsitaisiau prie lango, ir neskubėdami nulingavome per snūduriuojantį miestą, pro universitetą, tolyn į užsnigtą Porceliano gatvelę, kurioje gyvenau.

Gražių namų yra ir Vienoje. Tarkim, garsieji Lichtenšteino rūmai su išpuoselėtu parku. Apsnigtas parkas atrodė nuostabiai.

Tramvajus sustojo, ir aš išlipau. Praėjau pro senąją Vienos kavinę „Koralas“ (šiandien jos, deja, nebėra) ir neilgai trukus jau stovėjau prie 45 numeriu pažymėto pastato – savo namų.

Kieme kastuvu darbavosi ūkvedys ponas Engelis, energingai kasė sniegą nuo takelio.

– Labas rytas, panele Valentin, – pasisveikino. – Jums atvežė porą maišiukų anglių. Nunešiau prie buto durų.

– Ačiū, pone Engeli.

– Kokie gražūs jūsų pusbačiukai. Gerai, kad nusipirkot. Rytoj žada penkiolika šalčio.

– Kada čia spėjo tiek prisnigti? – pasidomėjau.

– Aną savaitę. Ir šiąnakt. Beje, laimingų Naujųjų!

– Dėkui. Jums irgi.

Už tai, kad užnešė anglis, daviau ūkvedžiui šiek tiek arbatpinigių. Jis padėkojo ir paslaugiai atidarė man sunkias, kaldinta geležimi kaustytas laukujes duris. Įžengiau į ilgą koridorių ir pasukau prie lifto.

Mūsų namas buvo senas, pastatytas devynioliktame amžiuje prieš ekonominę krizę. Žinoma, Klifordo namui jis neprilygo, ir vis dėlto buvo labai gražus.

Mano butas buvo septintame aukšte, pačioje pastogėje. Kadaise šiuose kambariuose buvo skalbyklos ir džiovyklos patalpos, paskui jas pavertė studentų butais. Vieną tokį nuomojausi aš. Anuomet vadovavausi šūkiu: jei galiu sau leisti nuomotis tik du mažiukus kambarėlius, tebūnie jie gražiausiame, kokį tik rasiu, name.

Prie durų radau du didžiulius maišus su anglimis. Namie mane pasitiko saulė, tyla ir baisus šaltis. Nėra ko stebėtis, juk paskutinį kartą krosnelę kūrenau prieš Kalėdas. Nors buvo šalta, nužvelgusi savo „kamaraitę“ patenkinta nusišypsojau. Tai buvo jaukus po stogu pasislėpęs lizdelis. Darbo kambaryje – daugybė knygų, rašomasis stalas, stalinė lempa su raudonu gaubtu, svetainėje – supamasis krėslas ir plati sofa, ant kurios miegojau. Tualetas ir dušinė buvo koridoriuje, virtuvės man nereikėjo, nes valgydavau studentų valgykloje. Namie tenkindavausi vaisiais, riešutais, pienu ir mėtų arbata. Ir sveika, ir gardu.

Iš koridoriaus atvilkau abu sunkius maišus su anglimis ir pakūriau krosnelę. Ji buvo mano nuosava ir labai graži, pagaminta iš ketaus, tad ilgai laikydavo šilumą. Pakūrusi vakare, kitą rytą įmesdavau dar šiek tiek anglių, ir namie būdavo šilta visą dieną iki pat vakaro, kai grįždavau iš universiteto. Nuostabi krosnelė. Pro puošnias viršutines dureles su žėručio langeliais buvo matyti liepsnojančios anglys, tad vakarais, kai prieš eidama miegoti išjungdavau lempą, kambary pasklisdavo jauki rausvai gelsva šviesa. Tomis valandėlėmis jaučiausi laiminga ir saugi šiltuose namuose, tylus spragsėjimas krosnelėje užliūliuodavo mane ir palaimingai užmigdavau.

Vos spėjau pakurti krosnelę ir užkaisti prikaistuvį su vandeniu, suskambėjo mano baltasis telefonas.

– Sveika, mažule Kite, – išgirdau Klifo balsą, nežinia kodėl ne itin džiugų. – Čia tavo gerbėjas iš Paryžiaus. Ar pameni mane? O gal traukiny susipažinai su kitu vyruku?

Prapliupau juoktis.

– O man nejuokinga, – kalbėjo Klifas. – Jeigu taip, teks tą vyruką nudėti.

– Nėra jokio vyruko, – patikinau. – Nesibaimink.

– O kaip gerbėjai? Ar jau išsirikiavo prie tavo durų?

– Dar nespėjo.

– Ką reiškia „nespėjo“?

– Baik, aš pajuokavau. Namie esu viena.

– Mieloji, – Klifordo balsas išsyk sušvelnėjo, – šiandien anksčiau atėjau į redakciją ir puoliau skambinti tau, nes paskui prasidės tikra velniava. Dėl to holivudinio skandalo. Darbelio bus iki kaklo, o laiko – nė minutės. Nuo šiol aš – Šerlokas Holmsas.

– Nuostabu! Kaip aš tau pavydžiu.

– Iš Niujorko atvyko vienas leidėjas. Rytoj skrendam į Ciurichą, poryt – į Maljorką. Ne istorija, o tikras uraganas, mano gyvenime to dar nėra buvę. Detalių atskleisti kol kas negaliu, paslaptis.

– Vadinasi, kitas dienas būsi kelionėje?

– Tikrai taip. Seksiu karštais pėdsakais. O tu ką šiandien veiksi? Eisi kur nors vakare?

– Ne, nes turiu pasiruošti dviem egzaminams.

– Šaunuolė! Žiūrėsiu, gal kaip nors pavyks paskambinti tau vėliau.

– O kaip pas tave namie?

– Normaliai. Greisės iki šiol nemačiau, bet nesuk galvos.

– Ačiū, kad buvai su manim visą laiką. Ir už dosnumą. Pasiilgau tavęs.

– Aš tavęs irgi pasiilgau. Oi, skambina iš Šveicarijos. Turiu atsiliepti kitu telefonu. Iki, mieloji, iki, pasimatysim. – Ir Klifas padėjo ragelį.

Mane išsyk apėmė liūdesys. Išgirdusi Klifordo balsą supratau, kad labai jo ilgiuosi. Taip, kad net verkti norėjosi. Tačiau kas iš to ašarojimo? Geriau iškraustysiu lagaminą.

Ištraukiau apatinius baltinius ir higienos reikmenis – ir vėl graudulys surakino gerklę. Klifordas naudojosi mano šepečiu plaukams ir jame buvo įstrigę keli jo plaukeliais. Klifordo plaukai! Prispaudžiau šepetį prie krūtinės ir susmukau ant sofos. Ausyse skambėjo paskutinis Klifo ištartas sakinys: „Gali nutikti taip, kad pasimatysim labai negreitai.“

O vargeli! Ką reiškia tas „negreitai“? Pasimatysim tik per Velykas? Iki jų – dešimt savaičių. Ne, aš tikrai nesulauksiu, iš sielvarto numirsiu anksčiau.

Vėl ėmiau kraustyt lagaminą. Ištraukiau stiklainiuką medaus, kurį pasiėmiau kaip suvenyrą iš „Principe di Savoia“ viešbučio, medų išpyliau į kitą indelį, stiklainiuką išploviau ir gerai iššluosčiau. Tada surinkau Klifordo plaukus, sudėjau į stiklainiuką ir atsidususi užsukau dangtelį. Jaučiausi tokia nelaiminga. Užmiršta Dievo ir žmonų. Klifai! Klifai! Klifai! Kodėl tu taip toli? Pastačiau stiklainiuką ant rašomojo stalo ir ilgai spoksojau į jį. Ak, reikia kaip nors užsimiršti. Gal šiek tiek pasimokyti? Taip, mokslai visada padeda man užsimiršti. Bet pirmiau paskambinsiu mamai.

Žinojau, kad mama ne namie, o pas draugę užmiestyje. Kai pagaliau pavyko prisiskambinti, buvo beveik dvylikta dienos. Paaiškėjo, kad mama ir jos draugė ką tik grįžo namo. Abi ilgai vaikščiojo po užsnigtas apylinkes.

– Mama, ar turi laiko?

– Tau visada, aukseli. Na, kaip sekėsi Paryžiuje?

Aš ėmiau pasakoti ir neužsičiaupiau tol, kol neišklojau visų smulkmenų.

– Ką man daryti? – suaimanavau. – Iki ausų įsimylėjau vedusį vyrą. Kaip dabar bus?

– Kaip reikės, taip ir bus, – atsakė mano nuostabioji mama. – Esi suaugusi moteris ir gali įsimylėti ką tik nori. Tik padaryk du dalykus: nepastok ir sėkmingai baik studijas.

– Manai, mudu dar pasimatysim? Aš ir Klifordas.

– Nė neabejoju. Ir turbūt greitai.

– Bet jis neketina atvažiuoti. Vis kartoja: neturiu laiko, neturiu laiko.