Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

„Fauchon“ – labai brangi maisto prekių parduotuvė. Neilgai trukus ant stalelio jau gulėjo įvairiausi gardumynai, bananai, mandarinai ir didžiulis nepaprastai kvapnus ananasas.

– Ar Greisė laukė tavęs, kai vakar grįžai namo? – paklausiau, kai abu numarinome kirminą.

– Neturiu supratimo. Aš miegu pačiame gale, svečių kambaryje.

– O ką sakė per pusryčius?

– Nemačiau jos, jau buvo išėjusi į kūrybinio rašymo seminarą.

– Kokį seminarą?

– Kūrybinio rašymo. Ji siunta, kad rašydamas straipsnius užsidirbu daug pinigų, todėl užsimojo pati išmokti rašyti. Nori įrodyti man, jog yra gabesnė.

– Bet juk tam reikia talento. Rašyti – tai ne marškinius laidyti.

– Kalbos nėra. Bet ji neturi ką veikti. Todėl užsimojo parašyti romaną. Nes rašau aš. Pameni, pasakojau tau apie savo auksinį trilerį: aukso ieškotojai ir visa kita. Tai va, ji kurpia savąjį šedevrą ir dar giriasi į kairę ir dešinę.

– Skaitei?

– Aha. Nieko gero. Sukurpė dvidešimt puslapių. Viskas ten sujaukta, sakiniai baisingai ilgi ir sudėtingi, aprašymai nykiai nuobodūs, nes ji nežino, kas romane svarbu, o kas ne. Be to, nemoka papasakoti. To romano niekada neužbaigs.

– Šitaip jai ir pasakei?

– Dieve saugok! Ji nežino, kad skaičiau. – Klifas nulupo mandariną ir vieną puselę padavė man. – Mieloji Kite, turiu lėkti. Nors visai nenoriu. Greitai pabučiuok mane, brangioji, ir stipriai apkabink.

Puolėme vienas kitam į glėbį.

– Ilgėjausi tavęs naktį, – sušnabždėjo Klifas.

– Aš tavęs irgi.

Jo delnas jau glamonėjo man krūtis, visi planai išlėkė iš galvos, pasaulis išnyko, o kai atsipeikėjome, buvo be penkiolikos keturios.

– Man labai gera, Kite, – pasakė Klifas. – Bet pažadu: tai paskutinis kartas, kai guluosi su tavim į lovą, prieš tai nenustatęs žadintuvo.

– Buvo nuostabu, – tarstelėjau.

– Su tavim visada nuostabu. Taip nuostabu, kad net pradedu bijoti. Atrodo, niekada tavim nepasisotinsiu. O kaip tu? Dar nenusibodau tau?

– Aš myliu tave.

– Ir aš tave myliu, mažule. Tiesiog dievinu! Bet šiandien pasimatysim vėlokai. Žinai, ateik į redakciją. Apie dešimtą vakaro. Paprašyk durininko, kad palydėtų į mano kabinetą. Paskui galėsim nueiti pavakarieniauti arba į kiną, o gal pašokti. Tenai, kur pageidausi. Taigi smagiai praleisk popietę. Susitiksim dešimtą.

Popietę iš tiesų praleidau labai šauniai. Paryžiuje parduotuvės dirbo iki vėlumos, tad trumpam užsukau pas Irmą, o paskui nėriau į prašmatnųjį prekybos centrą „Galeries Lafayette“ ir įgyvendinau karščiausią svajonę. Ne, nusipirkau ne suknelę, o raudonus lakuotos odos pusbačius, puikiai derančius prie ilgo juodo mano palto. Lengvučius, elegantiškus, bet tvirtus, patogius vaikščioti snieguotomis Vienos gatvėmis. Seniai svajojau apie tokius, tik neturėjau pinigų.

Nusipirkau ir dar vieną dalyką. Plonytį megztuką, blizgaus turkiško šilko, raštuotą, su Paryžiuje itin madinga V formos iškirpte, kiek per gilia, bet niekaip negalėjau atsispirti. Laiminga sėdau į autobusą ir nuvažiavau į Otejį – norėjau pamatyti namą, kuriame kadaise dirbau aukle.

Namas tebestovėjo kur stovėjęs, nepasikeitęs, lygiai toks pat kaip anksčiau. O aš per tą laiką labai pasikeičiau. Anksčiau užsidirbdavau tik arbatpinigių, dabar jaučiausi tikra turtuolė. Klifordas man davė keturis šimtus frankų. Dalį pinigų išleidau, bet šiek tiek dar liko. Tik pamanyk! Ketinau septynerius metus studijuoti, visą tą laiką taupyti – ir staiga šitokia prabanga.

Bet pala, ką ten sakė Irma? „Kite, nepuoselėk didelių vilčių. Kai tu Paryžiuje, jis mato vien tave, tačiau kitą savaitę grįši į Vieną. Nepamiršk: akys nemato – širdies neskauda.“ Aš nepamiršau. Bet jaučiausi tokia laiminga, kad kai atsidūriau pas Klifą redakcijoje, Irmos žodžius jau buvau išmetusi iš galvos. Mane liūdino vienintelis dalykas – kad laikas bėga šitaip greitai.

Kitas dienas abu su Klifordu pusryčiaudavome viešbutyje, paskui jis lėkdavo į redakciją, vakare vėl eidavome vakarieniauti, į teatrą arba į koncertą. Paskui pardumdavome į viešbutį ir visą naktį būdavome kartu. Tomis dienomis Klifas nenakvojo namie, tik rytais užsukdavo persirengti. Man būnant Paryžiuje, per visą savaitę Greisę jis matė vienintelį kartą, bet abu nepratarė kits kitam nė žodžio.

Aš nebesijaučiau šeimos griovėja. Klifas sakė tiesą – jo šeima gyvuoja tik popieriuje.

– Kodėl judu nesiskiriat? – paklausiau vieną dieną, kai jis vėl ėmė vardyti žmonos nedorybes.

– Per daug vargo, – atsakė Klifas. – Ir dar dėl Gregorio. Be to, skyrybos – brangus malonumas. Tu nė neįsivaizduoji, kiek tai kainuoja. O, jeigu mudu būtume susipažinę anksčiau. Būčiau išsyk palikęs Greisę.

Paskutinę dieną Paryžiuje visą popietę sėdėjau pas Klifą redakcijoje. Nes nutiko įdomus dalykas: kažkas apgavo labai garsų aktorių, Holivudo žvaigždę. Tas vyras parašė memuarus ir atidavė vienai Niujorko leidyklai, bet memuarai prapuolė. Klifordas išsyk užsiėmė tuo reikalu ir patenkintas trynė rankas.

– Nuo šiandien esu detektyvas, – visas švytėdamas pasakė man. – Aš vienintelis galiu išaiškinti vagystę. O paskui žinai ką padarysiu? Parašysiu apie tai seriją romanų ir išgarsėsiu pasaulyje. Manęs laukia karštos dienelės, teks daug keliauti. Laikyk špygą, kad viskas pavyktų taip, kaip sumaniau. Šitoks šansas! Negaliu jo pražiopsoti.

Vakare Klifas nuvežė mane į traukinių stotį. Nešinas mano lagaminu įlipo į vagoną, kupė paslaugiai išvyniojo patalus, paskui delnais suėmė man veidą.

– Nagi, nusišypsok!

Šyptelėjau.

– Ak, tos duobutės skruostuose. Ilgėsiuosi jų.

– O aš tavęs, – ištariau tramdydama ašaras. – Jau ilgiuosi. Pripratau, kad mudu kartu, o dabar vėl teks miegoti vienai. Aš Vienoje, tu Paryžiuje…

– Taip, lengva nebus. – Klifordas perbraukė ranka man per plaukus. – Ačiū Dievui, galėsiu nerti į Holivudo skandalą ir dirbdamas užsimiršiu. Tu irgi turi mokytis, gauti gerus pažymius, be to, susitiksi su draugais, su gerbėjais…

– Man jie nerūpi, – pertraukiau jį. – Jie neįdomūs, ne tokie kaip tu.

– Paskambinsiu tau. – Klifas pasisuko eiti. – Netrukus. – O tada pridūrė: – Gali nutikti taip, kad pasimatysim labai negreitai.

Tai išgirdus man vos nesustojo širdis.

Traukinys pajudėjo, ir Klifordas mikliai iššoko iš vagono. Žaibiškai atidariau langą, iškišau ranką, jis sugriebė man už pirštų ir kelias sekundes bėgo šalia. Paskui ilgai mojavo man, ir aš mojavau, kol Klifas dingo iš akių.

Uždariau langą ir grįžau į kupė. Čia buvau viena, tad susmukau ant kieto gulto ir pravirkau. Raudojau ilgai, ir tik artėjant prie Strasbūro kaip apdujusi panirau į sapną.

Pabudau prieš pat Vieną ir pamačiau, kad atsidūriau visai kitame, baltut baltutėliame, pasaulyje. Aplinkui buvo vien sniegas: ant medžių šakų, ant šaligatvių ir namų stogų. Visa Viena buvo užsiklojusi tviskančiu sniegu, užlietu saulės šviesos.

Traukinio palydovas grąžino man pasą.

– Gerai išsimiegojot? – paklausė. – Išsinešit lagaminą ar pagelbėti?

– Ačiū, susitvarkysiu pati, – nusišypsojau jam.

Nieko stebėtina – visas ašaras buvau spėjusi išverkti pakeliui. Be to, man labai patinka sniegas. Taigi užsimaukšlinau gobtuvą, čiupau lagaminą ir žiovaudama išlipau iš traukinio.

Išėjusią iš Vakarų stoties mane pasitiko gaivus šaltukas ir puolė gnaibyti skruostų. Laimė, avėjau naujais pusbačiais, tad kojoms buvo šilta.