Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Kodėl?

– Nuojauta kužda.

Klifordas nusijuokė, pasilenkė ir pirštu švelniai perbraukė man per lūpas.

– Gerai, kad neabejoji. Norėčiau, kad būtum teisi.

Aš puikiai žinojau, kad esu teisi. Likimas mudu suvedė ne šiaip sau. Pirmiausia Irma nei iš šio, nei iš to pasikvietė mane į Paryžių, paskui vargšelis Mišulis susilaužė koją ir mudvi negalėjome kartu sutikti Naujųjų. Kodėl visa tai? Ogi todėl, kad artimiau susipažinčiau su Klifu. Šitiek pastangų – ir bus blogai lovoje? Na jau ne, likimas tikrai nėra toks beširdis.

Kilstelėjau Klifo ranką ir pabučiavau.

– Nesuk galvos, – pasakiau. – Bus nuostabiai nuostabiai nuostabu.

Milane lėktuvas nusileido numatytu laiku. Čia mūsų jau laukė viešbučio automobilis.

Vos įžengusi į viešbutį sustojau apstulbusi ir tariau sau: aš sapnuoju! Vienoje Ringštrasė, žiedu juosianti senamiestį, – labai prabangi gatvė, bet įžengus čionai ji akimirksniu nublanko. Aš stovėjau prašmatniausiame vestibiulyje su išgaubtomis spalvingais vitražais išpuoštomis lubomis. Atrodė, kad esu nuostabiame žiemos sode ir po sekundės čia prasidės fantastiška šventė.

Klifordas buvo sutiktas kaip senas draugas. Jo netgi nepaprašė paso, nepareikalavo ir manojo. Maniškis bagažas – tik mažytis lagaminėlis? Niekas nė nemirktelėjo. O mūsų kambarys… Ne, tai buvo ne kambarys, o menė medžiu išmuštomis sienomis, erdvi, elegantiška, su tikru persišku kilimu ant grindų ir prašmatnia lova. Negalėjau atitraukti nuo jos akių, nes čionai… visai netrukus…

– Štai vonios kambarys, – mane iš svajų pažadino Klifordas.

Vonios kambarių čia buvo ne vienas, o du. Vieną užėmė milžiniška juodo marmuro su baltų gijų piešiniu vonia, o sienos buvo vien veidrodžiai. Kad ir kur žvelgsi, visur matysi save. Auksiniai čiaupai, rankšluosčių šildytuvai, gvazdikų aromatas – tokių nuostabių dalykų dar nebuvau regėjusi.

– Kai čionai apsistoju, kaskart prašau šito kambario, – pasakė Klifas. – Čia mano antrieji namai. O dabar ir tavo.

Paskui abu priėjome prie lango ir minutėlę grožėjomės švieselių girliandomis šventiškai išpuošta Piazza . Aikštėje zujo žmonės, paskutinę senųjų metų dieną kažkur lėkė susirūpinę. Tik mudu niekur neskubėjome. Mudviem laikas tarytum sustojo, tik keistai persisuko. Juk visą naktį nemiegojome, ir dabar man atrodė, kad kabu ore. Viduje visa net virpėjau, taip jaudino Klifo artumas. Vos prisiverčiau negalvoti apie tai, kas mudviejų laukia, antraip iš jaudulio būčiau susmukusi.

Klifordas delnu perbraukė man per susišiaušusius plaukus, kurie jau buvo spėję išdžiūti.

– Užsakyti pusryčius? O gal dar ko? Sakyk atvirai.

– Ačiū, nesu alkana. – Tai buvo tiesa, nors tris paskutines dienas valgiau kaip žvirblis.

– Pavargai?

Linktelėjau.

Klifordas pažvelgė į laikrodį.

– Dabar vienuolika valandų. Nuo ketvirtadienio nesudėjau bluosto. Žinai ką? Prigulkim truputį. – Ir užtraukė užuolaidas.

Prigulkim truputį. Iki dabar ausyse skamba tie du žodžiai, po kurių įvyko stebuklas. Patyriau tai, kas aprašoma vien romanuose, ką anksčiau vadinau pasaka – kai du kūnai, vyro ir moters, harmoningai dera kits prie kito ir tampa vienu.

Klifordas atsiklaupė ir įsikniaubė man į sterblę. Pajutau karštą jo kvėpavimą, valandėlę rymojome nejudėdami, o širdys daužėsi kaip pašėlusios. Paskui jis atsistojo, švelniai apglėbęs paėmė mane ant rankų ir nunešė į lovą.

– Palūkėk čia, – sušnabždėjo ir nuėjo į vonios kambarį. Grįžo nuogas, vilkėdamas vien baltu kilpiniu chalatu, nurengė mane ir abu palindome po apklotu. Sunkiai kvėpuodami gulėjome vienas greta kito. – Kite, – kreipėsi Klifordas. – Tu neprivalai… žinai, apie ką aš… jei nenori…

– Noriu.

– Galim tiesiog ramiai pagulėti. Tik, jei leisi, apkabinsiu tave.

– Noriu tavęs, – sušnabždėjau.

– O, mieloji, aš irgi, aš irgi. Bet jeigu tu vien iš dėkingumo… Už kelionę ir brangų viešbutį…

– Ne, tikrai ne.

– Tu daug jaunesnė už mane.

– Na ir kas.

– Tikrai?

– Tau keturiasdešimt ketveri, esi dar jaunas.

– Amerikoje – jau nebe.

– Bet mudu ne Amerikoje.

– Mieloji, pasakyk tiesą: ar aš tau patinku kaip vyras?

– Esi žavingiausias, mieliausias, inteligentiškiausias vyras pasaulyje, – pasakiau užtikrintai.

Klifordas nusijuokė.

– O tu mieliausia būtybė, kokią tik esu regėjęs. – Ir ėmė mane bučiuoti. Tačiau netrukus atšlijo ir sunkiai atsiduso.

– Eikš, – sušnabždėjau.

– Luktelėk, – sumurmėjo jis.

– Kodėl?

– Aš negaliu… Esu per daug susijaudinęs. O gal pervargęs.

– Nieko baisaus, – ištariau prisispausdama prie jo.

– Nuvyliau tave, taip?

– Tikrai ne.

– Žinai ką, nusnūskim pusvalandį.

Nusnūsti? Dabar? Apie tai negali būti nė kalbos. Buvau tokia susijaudinusi, kur čia beužmigsi. Todėl pasielgiau taip, kaip dar niekada nebuvau elgusis – ištiesiau ranką ir paliečiau jį. Ir tikrai, jis dar nebuvo pasiruošęs. Tačiau po sekundės viskas pasikeitė. Vos apglėbiau jį ir spustelėjau, jis atgijo, tapo stangrus ir veržlus.

– O, mieloji, ačiū! – Klifordas pasikėlė ant alkūnių ir prisišliejo prie manęs.

Jis buvo neskubrus, labai atsargus. Manęs neglostė, bet ir nereikėjo. Pirmasis mūsų suartėjimas buvo nuostabus. Turbūt taip jautėsi ir Klifas, nes garsiai sudejavo, paskui nurimo, bet liko manyje, kaitinami aistros valandėlę gulėjome sunkiai šnopuodami, jausdami nenusakomą palaimą.

Klifas ir aš… Tai iš tiesų likimo ženklas, stebuklinga dovana, apie kokią negalėjau nė pasvajoti.

Paskui jis ėmė judėti. Neskubėdamas, nei per greitai, nei per lėtai, mano širdies ritmu. Jei nebūčiau jau spėjusi jo įsimylėti, tai būtų nutikę dabar. Netrukus nebesupratau, kas esu, kur esu, kuo vardu. Žinojau tik viena: aš – Klifo dalis, o Klifas – manyje. Jis mano!

– Mieloji, man taip gera, – sudejavo jis.

– Mmmmmmm.

– Mažule, tai pasakiška.

– Juk sakiau tau.

– Taip, sakei.

Paskui jau nekalbėjome. Vienas kitą supratome be žodžių, kūnai susipynė. Tai buvo nuostabiausia, aistringiausia, geidulingiausia palaima.

Nuovargį tarsi vėjas nupūtė. Mylėjomės valandų valandas, iš pradžių švelniai, santūriai, tarsi tyrinėdami vienas kitą. Vėliau glamonės tapo aistringesnės, pašėliškesnės, judėjome greičiau, vis stabtelėdami atsikvėpti, kad kuo ilgiau tęstųsi malonumas. Nei aš, nei jis viršūnės nepasiekėme, bet įtampa augo, lyg mudu būtų krėtusi elektra.

Po aistringo bučinio Klifas staiga nuščiuvo.

– Nejudėk, mieloji, nejudėk.

Sulaikiau kvapą.

– Gal išgerk tabletę?

– Ne, nereikia.

– Esi tikra?

– Visiškai. Eikšen.

– O Dieve! – sudejavo Klifas ir ėmė judėti vis greičiau. – Nuostabu, nuostabu… mieloji… mylimoji… Myliu tave! – Jis kimiai suriko, ir savyje pajutau pulsavimą.

Tai buvo nuostabu, tarsi pati būčiau pajutusi orgazmą.

Sunkiai šnopuodamas Klifas griuvo šalia manęs ir ėmė švelniai bučiuoti.

– Šitaip gera man dar niekada nėra buvę, – sumurmėjo žaisdamas su mano plaukais.

– Man taip pat.

– Ar myli mane?

– Myliu tave.

– Mylėsi amžinai?

– Per amžius amžinuosius.

– Mažule mano! – Jis stipriai apkabino mane, sugriebė plaštaką, sunėrė pirštus, ir mudu užmigome.

Kai pabudau, tylutėliai išsiropščiau iš lovos, pirštų galais nucimpinau į vonios kambarį ir kruopščiai nusiprausiau po dušu.