Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Atvažiavo Vikė ir pasiėmė rožių krūmelius. Paskui viskas vyko taip, kaip ir priklauso: paskutinis bučinys, paskutinis apkabinimas ir „Sėkmės per egzaminus, brangioji“.

– Sėkmės Japonijoje, Klifai. Laimingai!

Ir aš vėl išsiruošiau į tūkstančio trijų šimtų kilometrų ilgio kelionę į Vieną, per visą užsnigtą Europą. Klifordas į Tokiją išskrido kitą rytą.

Nors ir labai džiaugiausi laisve, pasimatymu su mama, draugais, dėde ir pačia Viena, prisiminus mažą šaltą butuką darėsi baugu, nes per tuos metus įpratau prie centrinio šildymo ir erdvių kambarių. Tačiau būgštavau be reikalo.

Supratau, kad mano butukas pastogėje – mielas ir jaukus, šviesus, saulėtas, ramus ir tylus, o anglių krosnelė puikiausiai jį šildo. Mokiausi dieną naktį, kartais visai netekdavau jėgų, tačiau jaučiausi kaip per atostogas. Niekas įkyriai ir susiraukęs nesitrainiojo aplinkui ir nesaugojo manęs, nerėkavo ir nežemino, negirtuokliavo ir netauškė niekų.

Mėgavausi ramybe kaip brangia dovana, puikiausiai išsimiegodavau ant plačios sofos, „Korale“ kirtau kiaušinienę, sumuštinius ir salotas, o savaitgalius leidau pas brangiąją mamą.

Buvo gera kaip niekada. Su kiekviena diena dariausi sveikesnė, neilgai trukus jau skaičiau be akinių. Tačiau kaip tik tada Klifas atsiuntė man lėktuvo bilietą į Tokiją. Labai išsigandau. Bet baiminausi neilgai, žinojau: priversti manęs jis negali. Puikiai atsimenu, ką tada galvojau. Ne „neskrisiu į Japoniją“, tokios minties nebuvo, o „nekelsiu kojos į jokį lėktuvą“. Štai taip! Į jokį lėktuvą, ir šventa. Nebent kas sumuštų iki sąmonės netekimo ir nuneštų ant rankų. Laisva valia nelipsiu į jokį orlaivį. Taip, ir ne kitaip.

Klifordas pasipiktino. Pasipylė laiškai, skambučiai, telegramos, atvirukai. Jis žadėjo nupirkti man naują automobilį, žiedą su briliantais, akcijų, siūlė netgi gerai apmokamą darbą „ABC News“ redakcijoje. Kai ir tai nepadėjo, gavau telegramą.

Kitė ir Klifas „Sacherio“ viešbutyje sutinka Naujuosius. Gruodžio 30 dieną būsiu pas tave, mylimoji. Myliu tave amžinai. Klifas

Vos perskaičiau tuos žodžius, vėl užpuolė migrena, ėmė kamuoti skausmai pilve, įplyšo lūpų kamputis. O kai Klifas – aukštas stuomeningas vyras – tikrai atskrido pas mane, prasidėjo mėnesinės. Taigi negalėjau su juo suartėti. O į vakarėlį viešbutyje tyčia nusitempiau Ritą ir Karlą.

Grojo puikus orkestras, vakarienė buvo nepaprastai gardi, vidurnaktį gėrėme šampaną, tačiau galvoje man sukosi vienintelė mintis: kada pagaliau galėsiu eiti namo?

Aš nėjau su Klifu į jo kambarį, mudu visada susitikdavome vestibiulyje ir nuolat ginčydavomės. Viskas baigėsi tuo, kad Klifordas atgal išskrido anksčiau, nei planavo.

Nuvežiau jį į oro uostą, ir kai jis pagaliau nepamojavęs ir nė kartelio neatsigręžęs jau ėjo pro muitininkus, nesusilaikiau ir garsiai atsidusau. Iš palengvėjimo. Staiga pamačiau, kad lauke šviečia saulė, net vanduo, kuriuo valytoja plovė grindis, kvepėjo nuostabiai. Supratau: pagaliau tai įvyko, pagaliau nebegaliu pakęsti Klifordo kvapo. Pagaliau iš tiesų išsilaisvinau.

Klifordas taip lengvai nepasidavė. Jis vis skambinėjo iš Tokijo, rašė laiškus, bet aš nė karto į juos neatsakiau. Ilgainiui laiškai ir skambučiai retėjo, tačiau paskui jis vėl smogė man – paštu grąžino talismaną, kurį jam išsiuvinėjau po mudviejų pirmų nuostabių Milane sutiktų Naujųjų.

Talismanas vis dar buvo gražus, tviskėjo raudonas šilkas, auksiniai ir sidabro siūleliai, mano rudi ir Klifo žili plaukai vis dar buvo susipynę ir atrodė lyg pranašingas magiškas raštas.

Nors buvau beprotiškai laiminga, kad pagaliau pavyko atsikratyti tos mirtinai nukankinusios meilės, to stipraus visa griaunančio vyro, vis dėlto nudiegė širdį. Nes tai reiškė, jog dabar jau tikrai viskas visiškai baigta.

Paskui įmečiau talismaną į ugnį ir pro krosnelės dureles stebėjau, kaip jį sveikina mažulytės liepsnelės, kaip talismanas užsiliepsnoja ir virsta pelenais.

– Daugiau niekada neprasidėsiu su vedusiais vyrais, – pažadėjau sau garsiai ir vėl atsisėdau prie rašomojo stalo. – Tai pats baisiausias dalykas gyvenime.

Atsiverčiau užrašus ir puoliau mokytis, ruoštis paskutiniam manęs laukiančiam labai rimtam egzaminui.

O tada atsitiko štai kas: vos tik galutinai atsisveikinau su Klifordu, man ėmė sektis. Prasidėjo protu nesuvokiamas sėkmės maratonas.

Egzaminą žodžiu išlaikiau puikiai.

Gavau daktaro laipsnį.

Paredagavau savo romaną, ir Beverlė pardavė jį vienai didelei amerikiečių leidyklai. Knyga buvo išversta į septynias kalbas, antroji knyga – į dvidešimt devynias. Netikėtai tapau bestselerių autore, ir visas pasaulis pešėsi dėl manęs. Rašiau knygas ir įgyvendinau didžiausią troškimą: nusipirkau pasakų namelį Avinjone – tą su gražia pievele, gėlėmis, karališkomis palmėmis ir mimozos medeliu.

O štai ir pati geriausia žinia: aš ir Volfas esame pora.

Jis seniausiai išsiskyrė ir iš tikrųjų laukė manęs. Kartais stebiuosi ir neatsistebiu. Kad jūs žinotumėt, kokia palaima gyventi su normaliu mielu žmogum. Su laisvu, netraumuotu, negraužiamu kaltės. Negeriančiu, neįsiveliančiu į muštynes su Pigalio suteneriais, kad nubaustų pats save. Su tokiu, kuris nebijo likti vienas, nebijo tuščių butų. Kitaip tariant, su žmogum, kuriuo galima pasitikėti. Buvau visai užmiršusi, kad tokių apskritai būna.

Iš pradžių nuolat gąsčiojau.

Jei Volfas nupirkdavo butelį vyno, galvodavau: „O Dieve! Prasideda.“ Jei porą savaičių būdavo ramu, tardavau sau: „Kada jis persimainys, pažvelgs į mane kaip į varžovę ir pamėgins sunaikinti?“ Prireikė nemažai laiko, kol juo patikėjau. Užtat dabar džiaugiuosi, ir kasdien vis labiau.

Mudu gyvename ir Paryžiuje, ir Avinjone. Volfas tebedirba pas savo tėvą. Aš nebesisaugau, negeriu tablečių nuo nėštumo. Jei likimas panorės, būsim šeima. Tikiu gražia ateitim. Kas bus, tebūnie.

Klifas vis dar Tokijuje. Jis vis dar vienas garsiausių pasaulio žurnalistų. Jam labai sekasi. M. A. Kentas nenumirė, ir Klifordas parašė apie jį knygą. Ją lydėjo didelė sėkmė. Tačiau savo auksinio trilerio jis taip ir neužbaigė.

Taigi taigi, romanai – slidus reikalas. Šitaip pats man kalbėjo Paryžiuje prieš daugybę metų.

Jis iki šiol svajoja apie mane. Galbūt tikisi, kad vieną dieną grįšiu. Tačiau nesulauks, net jeigu lauktų amžinybę.

Beje, jis išsiskyrė.

Greisė jį paliko. Mirė jos tėvas ir ji paveldėjo milijonus, paskui ištekėjo už jaunystės draugo iš Baltimorės. Apie tai man papasakojo Klifordo tėvas. Mudu vis dar palaikome ryšį. O Klifas dabar burkuoja su turtinga japone.

Hm… kas dar?

Karlas gyvena su Rita.

Vikė ištekėjo už Skoto, paskui išsiskyrė, dabar gyvena Briuselyje su kitu vyru, šauniu šviesiaplaukiu švedu.

Irma su Patriku išsikraustė į Bordo. Mišulis jau turi sesutę. Jos vardas Sofija. Toji šviesiaplaukė mėlynakė – mano krikšto dukra.

Dorita ir toliau mėgaujasi laisve. Šiuo metu gyvena su italu, tačiau dievagojasi niekada netekėsianti.

Aš ir toliau spausdinu mieląja žydrąja „Olivetti“. Mano naujajame bute Paryžiuje ji stovi garbingiausioje vietoje. Tebeturiu ir koralų papuošalą, bet nenešioju.

Žinoma, saugau ir Budapešte, Žvejų bastione, darytą mudviejų su Klifu nuotrauką. Kai būna blogai, išsitraukiu ją ir ilgai žiūriu. Paskui atsidūstu ir pajuntu begalinį palengvėjimą. Tarsi būčiau nugalėjusi sunkią ligą. Išsyk pasidaro geriau, kaipmat atgaunu savigarbą.

Aš ištvėriau gyvenimą su Klifu. Dabar jau man niekas nebaisu.