Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Nes tu nekenti manęs.

– Iš kur ištraukei?

– Ir dar dėl to, kad nuolat jaučiuosi tarsi elgeta. Tu ramiai keliauk pas Greisę ir jos naują virtuvę, o aš grįžtu į Vieną.

Norėjau nusiropšti nuo sofos, bet Klifordas stumtelėjo mane atgal. Paskui išlėkė iš kambario, o grįžo su kopėčiomis. Pastatė jas prie balkono durų ir užlipo viršun.

– Ką čia darai? – išsigandau.

– Nukabinsiu užuolaidas. Žanas rytoj nuveš į skalbyklą. Pinigų dulkių siurbliui padėjau prie skirtų namų išlaidoms. Šiandien valgio negamink, rytoj taip pat. Pasiimsiu laisvą dieną ir važiuosim į Versalį.

Jis paėmė mane ant rankų ir nunešė į miegamąjį. Ir netgi atsiprašė, ir pažadėjo niekada daugiau nelaidyti gerklės, negerti ir nelakstyti į Pigalio aikštę. Daugau niekada, Kite, niekada gyvenime! Šimtąsyk girdėta giesmelė.

Vieną sekundę manyje sukirbėjo kvaila viltis – štai jau verčiasi kitas puslapis ir gyvenimas vėl taps gražus kaip kadaise. Tačiau po sekundės suvokiau, jog tai – iliuzija. Užsimerkiau ir kaipmat užmigau. Kai atsibudau, tebesijaučiau išvargusi.

Vis dėlto į Versalį išvažiavome. Žinojau: tai atsisveikinimo išvyka, mano dienos Paryžiuje jau suskaičiuotos. Troškau nedelsdama lėkti į Vieną, tačiau neturėjau jėgų.

Rudens diena buvo graži, energingai švietė saulė. Tylėdami vaikštinėjome gražiomis alėjomis. Klevai, liepos, kaštonai, platanai jau mainė rūbą į rudenišką. Nustebusi pamačiau, kad drumstas vanduo didžiajame ežere dabar skaidrus, jame atsispindi raudoni ir rudi medžių lapai.

Ir pilis atrodė balta, spindinti, o ne pilka kaip visuomet. Virš jos plytėjo žydras dangus, aplink augo dekoratyviniai krūmeliai, žydėjo gėlės, lakiojo spalvotos peteliškės. Versalis gražiai pasipuošė atsisveikindamas su manim.

Į Paryžių grįžau atgavusi jėgas. Jų man prireikė, kad ištverčiau paskutines dienas su Klifu.

Jis suprato, jog ketinu jį palikti, ir kaip koks pragaro šuo neišleido manęs iš akių. Savaitgaliais pas Greisę nebevažinėjo – sėdėjo su manim. Kai tik galėdavo, tuojau pat parlėkdavo namo, neleisdavo man skambinti telefonu, pats atplėšdavo mano laiškus.

– Parsinešiau pistoletą, – pranešė vieną dieną.

– O kur laikei?

– Lagamine-spintoje. Rūsyje. Pas Greisę.

– Kur padėjai dabar?

– Paslėpiau.

– Kur? Bute, o gal redakcijoje?

– Koks skirtumas? Gerai paslėpiau. Tu nerasi.

– Kodėl apskritai parsinešei?

– Nes negaliu saugoti tavęs nuolat. Paskambino M. A. Kentas. Man reikia į Londoną. Jeigu tu vėl lėksi pas tą Volfą… Girdi? Jei išlėksi, susirasiu judu ir nudėsiu. Ir jį, ir tave, ir pats nusišausiu.

– Klifai, tu peržengei visas ribas, garbės žodis. Nevaidink dramos.

– Dramos? Manęs nėra palikusi jokia moteris, supranti? Šeštadienį grįšiu. Tikiuosi, rasiu tave namie. Jeigu ne, tada dėl visko kaltink save.

Jam išskridus į Angliją paskambinau mamai.

– Ramiai, Kite, ramiai! – pasakė ji. – Nesibaimink. Jis tik gąsdina.

– Tavęs nekamuoja bloga nuojauta? – paklausiau lengviau atsidususi.

– Lyg ir ne. Žinai ką… – Mama kiek pamąstė. – Manau, viskas išsispręs savaime.

– Ką turi omeny? Kaip suprast „savaime“?

– Nežinau, – atsakė mieloji brangioji mama. – Tiesiog jaučiu. Ar vis dar nueini į biblioteką?

– Taip, dukart per savaitę. Ruošiuosi vokiečių kalbos egzaminui žodžiu. Kaip tik skaitau Gėtės motinos laiškus Betinai fon Brentano. Esi apie juos girdėjusi? Nuostabu!

– Ir puiku, – nudžiugo mama. – O dabar klausyk: už bibliotekos stovi garsi piligrimų bažnyčia. Pergalės Dievo Motinos bazilika. Žinai ją?

– Ne, nesu net girdėjusi.

– Nueik ir uždek žvakę priešais Dievo Motinos paveikslą. Sako, jis stebuklingas.

– Juokauji?

– Ne, kalbu rimtai. Tai tikrai veikia. Rytoj pat nueik, kuo anksčiau, tuo geriau. Nepakenks.

Taigi kitą dieną pėsčia patraukiau per nuostabiai gražų Karališkųjų rūmų parką. Buvau jau pasidomėjusi tąja bažnyčia. Esą joje daugiau kaip prieš tris šimtus metų vienam vienuoliui pasirodžiusi Dievo Motina, ant rankų laikanti gražų berniuką. Ji pasakiusi: „Tai sūnus, kurį Dievas dovanoja Prancūzijai. Eik ir perduok šią žinią karaliui.“ Vargšelis vienuolis labai sutriko. Karalius buvo jau dvidešimt metų vedęs, o vaikų neturėjo. Neva karalienė nevaisinga. Vienuolis baiminosi būti išjuoktas ir nubaustas. Tačiau karalius buvo maloningas ir įgavęs jėgų vėl ėmėsi darbo. Tai nutiko 1637 metų gruodį, o sausį karalienė pasijuto nėščia. Rugsėjo penktą dieną ji pagimdė Karalių Saulę.

Tai bent! – tariau sau. Jei tai tiesa, verta pamėginti.

Tuo metu kaip tik priėjau bažnyčią. Žengiau per slenkstį – ir pasijutau kaip Rytuose. Tai buvo ne įprasta prancūzų bažnyčia, o tikra Rytų šalies pasaka: aplinkui freskos, auksas, gėlės, raudonos lempelės, smilkalai, žvakės, piligrimai iš viso pasaulio, žmonės giedojo, grojo vargonai, nuotaika pakiliai šventiška.

Apsidairiau. Kur čia toji Dievo Motina? Pasistiebusi ėmiau brautis pro žmones ir staiga sustojau kaip įsmeigta. Štai ji! Tik atrodo kitaip, nei įsivaizdavau. Į mane žvelgė ne švelni mylinti Dievo Motina, ne verkšlenanti ir nuliūdusi, kokia kai kada vaizduojama. Ne! Šioji neabejojo savo pergale. „Palinkėk sau to, ko trokšti, – tarsi kalbėjo man. – Išpildysiu kaire ranka.“

Spoksojau į ją ir galvojau: „ Okay! Jeigu šitaip, prašau, apgink mane nuo Klifo ir išvaduok. Padaryk taip, kad jis nebegalėtų manęs valdyti. Tik nenoriu, kad jam skaudėtų, labai prašau. Juk jis buvo didžioji mano meilė.“

Paskui nusipirkau novenos žvakę, degančią devynias dienas, pačią didžiausią ir gražiausią, kokią tik radau, uždegiau ją, padėkojau už pagalbą ir iškeliavau namo.

Tačiau nieko neįvyko.

Klifordas grįžo iš Londono ir toliau buvo įtarus ir budrus. Bet po dviejų dienų jis netikėtai atsikėlė anksčiau, nupirko prancūziškos duonos ir raguolių, išvirė kavos, pakaitino pieną ir visa tai atnešė man į lovą, kaip elgdavosi senais gerais laikais. Buvo neįprastai draugiškas, meiliai šypsojosi.

– Labas rytas, gražuole, – pasisveikino ir įpylė kavos.

Netekau amo. Kas čia vyksta?

O Klifas atsisėdo greta manęs su puodeliu rankoje ir pasakė:

– Turiu naujieną. Bus didelių pasikeitimų.

– Pasikeitimų? Kokių? – išlemenau sutrikusi.

– Atsisakau šito buto.

– Kodėl? Juk jis toks gražus. Persikraustai į Neji?

– Ne, pas Greisę nenoriu.

– Tai kodėl…

– Mane perkelia į Tokiją, – pranešė Klifas ir čiupo raguolį.

– Ką? Į Tokiją? Juk tai nuostabu! – Aš taip apsidžiaugiau, kad vos neiššokau iš lovos. Štai mano išsigelbėjimas! Stipriai sučiaupiau lūpas, kad tik neuždainuočiau iš laimės. – Nuo kada pradedi tenai dirbti? – pasidomėjau.

– Nuo gruodžio pirmos. Jau dabar džiaugiuosi. Juk tai nauji dalykai! Labai įdomu. Važiuosi kartu?

– Sausį man egzaminai. Turiu mokytis.

– Tada iš pradžių įsikursiu viešbutyje. O tu baik studijas, paskui atvažiuosi pas mane ir tada jau pasiieškosim buto. Okay?

– Okay! – linktelėjau. – Viskas pasisuko nuostabiai. O kaip Greisė?

– Pasiliks Paryžiuje.

– O Gregoris?

– Tęs studijas Amerikoje.

Taigi viskas susidėliojo taip, kad mudu išsiskyrėme labai gražiai. Be jokių grasinimų nusižudyti ir nudėti kitus, be skandalų ir riksmų. Viskas vyko tarsi savaime. Mama ir vėl buvo teisi.

Atsisakėme buto, baldus nugabenome pas Greisę, paskui Klifordas visus draugus ir kolegas pakvietė į „Šervudą“ atsisveikinimo vakarienės, o kitą dieną padėjo man susikrauti daiktus. Jis netgi nunešė į automobilį mano žydrąją rašomąją mašinėlę ir sunkų paplūdimio maišelį, prikrautą knygų ir užrašų.