Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

O ką darė mano atrastos autorės? Jos tvirtino priešingai ir kurdavo atitinkamus personažus – jausmingas herojes. Ūmai romanuose įsigalėjo naujos herojės – išsilavinusios, gerai išauklėtos, išmintingos, patikimos, mielos, skaisčios ir ištikimos. Atsidavusios savo vyrui. Tokių personažų anksčiau dar nebuvo buvę.

Šimtmečio pradžios romanuose pusnuogės krūtis apnuoginusios herojės glausdavosi vyrui prie krūtinės kur nors sodo pavėsinėje, slapta, šviečiant mėnuliui. Jų troškimas buvo vienas – sudaužyti kuo daugiau širdžių. O štai vėlesniuose romanuose moteris jau troško daugiau, erotiką, aistrą, meilužius, flirtą ir šokį ji mielai iškeitė į teisę mokytis. Tai buvo pirmas žingsnis moterų lygybės su vyrais link. Iki manęs to neįžvelgė niekas. Tik buvo stebimasi, kodėl moters paveikslas romanuose taip staiga ir radikaliai pasikeitė. Tačiau priežasčių nesuvokė nė vienas tyrinėtojas.

Viską, ką išsiaiškinau, džiūgaudama surašiau ant rožinio popieriaus, paskui perrašiau ant žalio, galiausiai švarraštį – ant balto.

Buvau taip įsimylėjusi savo temą, kad darbui atidaviau visą save. Klifordas galėjo laidyti gerklę, siusti, šėlti, man tai nerūpėjo, aš galvojau vien apie disertaciją.

Per Velykas – mudu kartu jau buvome praleidę penkerius metus – darbas buvo baigtas. Du šimtai aštuoniasdešimt nuostabių puslapių. Iš džiaugsmo norėjau šokinėti.

O tada išskridau namo.

Disertaciją pavadinau „Aštuoniolikto amžiaus anglų romanų herojės – idealų kaita“ ir nunešiau į universitetą.

Klifordas nenorėjo išleisti manęs vienos, tad skrido kartu. Jis paniškai bijojo, kad mane pasigriebs „Volfas iš Kelno“ arba nebeišleis mama, dėdė, mano draugai ir kolegos, kuriems jis labai pavydėjo. Jis nekentė ir mano disertacijos. Kai sužinojau egzamino žodžiu, paskutinio ir labai sunkaus, klausimus, vėl kilo baisus triukšmas.

Mokytis turėjau labai daug: išstudijuoti visą vokiečių literatūrą, visą anglų literatūrą, perskaityti senąja anglų kalba parašytą epinę poemą „Beovulfas“ – šešis šimtus puslapių. Šešis šimtus! Ir pakomentuoti priebalsių perkaitą kiekviename žodyje – kaip senoji anglų kalba virto dabartine ir kaip pateko į vokiečių kalbą. Pavyzdžiui, „fleaje“ virto „fly“, o vokiškai „Fliege9“.

Kai sužinojau apie užduotis, pasidarė silpna. Klifordas ėmė piktintis:

– Nesuprantu, kodėl imiesi to buko darbo? Ką, atmintinai kalsi kaip kokia mokinukė? Jei mokysiesi, vieni mudviejų metai nueis šuniui ant uodegos. Iki Kalėdų sėdėsi įsikniaubusi į knygas ir užrašus, o į mane bus nusispjaut.

– Klifai, aš privalau mokytis.

– Privaloma tik numirti. Stumk visą tą šlamštą šalin ir užsiimk naudingesniais dalykais.

– Kokiais?

– Perrašyk savo romaną.

Aš net išsižiojau iš nuostabos. Romaną? Juk Klifas suniekino jį, sutrypė, mane visaip plūdo, baudė ir žemino.

– Juk sakei, kad romanas niekam tikęs.

– Dabartinis variantas – taip. Jei nori, galiu tau padėti.

Tai buvo tik gudrus manevras, kad kaip nors atitrauktų mane nuo mokslų. Taip Klifui ir pasakiau. Tačiau jis neatstojo, kai mokydavausi, visaip kankino mane – į namus kvietėsi kolegas iš „ABC News“, rūkė ir gėrė, naktimis neleisdavo išsimiegoti. O artėjant vasarai prasidėjo tikras pragaras. Klifas vėl pateikė ultimatumą: „Arba egzaminai, arba aš.“

Tuo metu man viskas jau buvo vis viena. Palikti jo negalėjau, būtų kaipmat atlėkęs ir parsivežęs atgal. Taigi kai jis būdavo namie, mokiausi ausis užsikimšusi kamštukais. Klifas jau buvo įpratęs ilgas valandas laidyti gerklę. Kalba dažniausiai sukdavosi apie pinigus.

Tačiau kartą dangus jį nubaudė.

Klifas išėjo apsipirkti į Dagero gatvę ir parnešė kraujinės dešros. Esą, kad būtų pigiau. Paskui paskaitė man ilgą paskaitą tema „Aš, kuris uždirbu duonai, parodysiu tau, kaip reikia taupiai gyventi“.

Per pietus jis kimšo tą dešrą, kad įrodytų man, kokia ji gardi. Aš sėdėjau ir laukiau.

– Valgyk, – paragino mane. – Nes atauš.

– Ačiū, aš nealkana.

– Sakau, valgyk! Negirdi?

– Nenoriu!

– O kodėl nenori, a? – netekęs kantrybės subliuvo Klifordas.

– Nes kai vaikystėj matydavau, kaip kaime mėsininkas nuleidžia kiaulei kraują ir paskui gamina dešrą, būdavo šiurpu, – atsakiau ramiai.

– Kraują? Kodėl kraują? – pasibaisėjo Klifordas ir numetė šakutę. – Kokį dar kraują? Taigi čia mėsa.

– Ne, – atsakiau šaltai. – Ne mėsa. Kaip manai, kodėl ta dešra tokia pigi?

Klifordo veidas net pažaliavo. Jis pašoko ir nuskuodė į tualetą. Taip mūsų namuose Bulardo gatvėje baigėsi kraujinių dešrų ir paskaitų apie pigius maisto produktus era. Nuo tada gaminau vien tik vegetariškus patiekalus – pagal įmantriausius receptus, su kvapniais prieskoniais, kurių buvo atvežęs Klifordo tėvas. Klifas liko patenkintas. Be to, aš pati nebegalėjau žiūrėti į mėsą. Kuo nelaimingesnė buvau, tuo labiau gailėjau skerdžiamų naminių gyvūnų. Lanku apeidavau ir akvariumus su parduodamomis žuvimis. Mane pykindavo jau vien nuo kvapo.

Paskui atsitiko nuostabus dalykas.

– Žinai ką, – po keturiolikos dienų pasakė Klifas, – man nebeskauda dešinio peties. Ir dešimt kilogramų numečiau.

Man pačiai nustojo mausti nugarą, rečiau skaudėdavo galvą. Tačiau kartkartėmis tekdavo grįžti prie ankstesnio maisto.

– Šiandien Greisė pasikvietė svečių, – vieną dieną pasakė Klifordas. – Įdomu, kuo vaišins. Turbūt vėl bus milžiniški kepsniai, – atsiduso.

Neilgai trukus jis nustojo kalbėti apie pinigus, nes nepirkdami žuvies ir mėsos gyvenome daug taupiau, išleisdavau tik pusę ūkio reikmėms skirtų pinigų. Suprantama, Klifui tai labai patiko.

Šiaip jau viskas liko po senovei. Klifordas visaip kliudė man ruoštis egzaminui. Kuo arčiau jis buvo, tuo pikčiau Klifas mane puolė, ėdė visą gegužę, birželį ir liepą. Pati nesuprantu, kaip iškenčiau tą pragarą. Tačiau vidinis balsas kuždėjo: Kite Valentin, nepasiduok! Sukaupk jėgas ir baik studijas. Už tai bus atlyginta. Gyvenimas vėl bus gražus. Tą patį tvirtino ir mama. Tačiau nerimavau, nes iš universiteto nebuvo jokių žinių.

– Ir kur dingo tas tavo profesorius? – vaidindamas rūpestingą klausinėdavo Klifordas. – Neatsiliepia? Ne? Tyli? Aha, prasti popieriai. Tavo disertacija nuėjo šuniui ant uodegos.

– Kodėl taip manai?

– Neįdomiai parašei. Turbūt jis neprisiverčia perskaityti. Sakiau tau, pameni? Tik veltui švaistai laiką. Mesk šalin tas kvailas knygas. Jei tau neberūpi savas romanas, padėk man parašyti apie M. A. Kentą.

Atsidusau. Tas M. A. Kentas man buvo nė motais. Be to, abejojau, ar ilgai temps. Jis vis dar gulėjo Londono ligoninėje, tačiau būdavo, kad kelias savaites nebendraudavo su Klifu. Taigi tai buvo abejotinos reikšmės projektas.

– Negi nenori su juo susipažinti? – klausinėjo Klifas.

– Žinoma, noriu. Bet po egzamino, gerai?

– Tokio užsispyrusio žmogaus kaip tu dar nesu regėjęs, – suriko Klifas. – Ketini mokytis kiaurą vasarą?

– Ketinu. Jeigu tau negerai, galiu važiuoti pas dėdę į pilį. O tu atostogauk su Gregoriu.

– Na jau ne! Mudu skrisim į Korsiką. Tu ir aš. Viskas jau suplanuota.

– Gerai, bet pasiimsiu užrašus ir knygas.

– Bus matyti, – atšovė Klifas.

Taigi išskridome į Korsiką. Tai yra aš vos nelikau namie. Jau kroviausi daiktus į raudoną kelioninį krepšį, ir ūmai pakraupau: visa, ko man reikės mokantis, buvo dingę.

Mano draugė Gretė paskolino savo užrašus. „Saugok kaip savo akį, – perspėjo. – Jie man labai brangūs.“ Ir staiga jie dingo. Prakeikimas! Tą vakarą tvarkingai pasidėjau juos šalia svarbiausių knygų ir skaitymo akinių – ir staiga viskas prapuolė, lyg būtų prarijusi žemė. O lėktuvas išskrenda po keturių valandų. „Kur Klifordas galėjo juos paslėpti?“ – karštligiškai sukau galvą. Išnešti negalėjo, nes vakar grįžo vėlai, o šiandien dar nebuvo išėjęs iš namų. Taigi užrašai čia, bute. Tiktai kur?