Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Pono Tečerio nebėra, – piktai pasakė gydytoja su didžiuliais auskarais ausyse ir aukštakulniais.

– O… o kur jis? – išlemenau.

– Namie. Žmona pasiėmė.

Išpūčiau akis. Tikėjausi bet ko, tik ne šito.

– Ka… kada?

– Prieš valandą.

– O kaip jis?

– Kaip ir būna tokiais atvejais. Viso gero, madmuazele.

– Atleiskit, ar jis nepaliko žinutės? Man skirtos.

Gydytoja nenorom atsigręžė.

– O kas jūs tokia?

– Aš jo… pusseserė, – išstenėjau.

Moteris papurtė galvą.

– Ne, madmuazele, nieko nepaliko. Au revoir. – Ir nuėjo, o aš likau stovėti.

Buvau tokia sutrikusi, kad į Bulardo gatvę važiavau lyg sapnuodama. Raspailio bulvare patekau į spūstį. Svarsčiau, ar nenusiaubtas bus butas. Laimė, tebeturėjau raktą.

Butas nebuvo nusiaubtas. Atrodė tykus ir saugus. Tik prieškambaryje šalia laukujų durų stovėjo maišas su šiukšlėmis. Šiaip viskas buvo po senovei.

Erdviame šviesiame salone atsisėdau ant geltonos sofos priešais židinį ir apsidairiau. Mano laiškas, rašytas Klifui, buvo suplėšytas, skiautelės išbarstytos ant kilimo. Mūsų kilimas – kavos spalvos, o ilgos iki žemės užuolaidos – ryškiai rožinės. Tas smagus derinys man patiko, nes priminė Švarcvaldo vyšnių tortą. Nors jaučiausi nelaiminga, nusišypsojau. Čia taip gera! Pro stiklines duris žvilgčiojo vakaro saulė, balkone žydėjo rožės. Atrodė, tarytum niekur nebuvau išvykusi.

Užsimerkiau ir atsilošiau. Staiga pasijutau išvargusi po ilgos kelionės. Tačiau kas čia dedasi? Klifordas pas Greisę? Kodėl nesulaukė manęs?

Reikia ko nors griebtis. Turiu žinoti, kas vyksta. Ir tuojau pat!

Atsikėliau, nuėjau prie telefono ir besidaužančia širdim surinkau Greisės namų telefono numerį. Laukiau visą amžinybę. Pagaliau kažkas pakėlė ragelį.

– Greisė Tečer, – išgirdau spigų balsą.

– Sveiki, čia Kitė Valentin. Gal galėčiau pasikalbėti su Klifordu?

– Ne! Jis miega.

– O kaip jaučiasi?

– Apgailėtinai. – Ji sukikeno. – Jaučiasi taip, kaip nusipelnė.

– Gal galėtumėt pasakyti jam, kad grįžau į Paryžių.

Kitame ragelio gale stojo nemaloni tyla.

– Gal galėtumėt pasakyti jam… – prabilau vėl, bet Greisė numetė ragelį.

Pasijutau kaip primuštas vaikas. Jėgos visai apleido, mintys susijaukė. Ir vis dėlto po dviejų valandų vėl surinkau Greisės numerį.

– Labas vakaras. Ar Klifordas jau pabudo?

– Taip.

– Gal galėčiau su juo šnektelėti?

– Ne! – atšovė Greisė. – Jis labai susijaudins. Mudu vylėmės, kad nebegrįšit ir duosit mums ramybę.

Ragelis išsprūdo man iš rankos. Kokia gėda! Norėjau sėsti į automobilį ir lėkti atgal į Vieną. Vis dėlto padėjau ragelį ant šakutės, kritau į lovą ir išmiegojau vienuolika valandų.

Kitą rytą mane pažadino saulė. Buvau pamiršusi nuleisti žaliuzes. Rytas buvo saulėtas, jokio vėjelio, šilta, ir gyvenimas atrodė daug mielesnis.

Šokau iš lovos ir paskambinau Vikei. Atsiliepė Skotas.

– Labas, Skotai, kaip tu?

– Jau geriau. O tu Paryžiuje?

– Taip. Žinai, Klifą iš ligoninės pasiėmė Greisė. Ji atsisako perduoti jam, kad aš grįžau.

Skotas nusijuokė.

– Tikra Greisė! Bet nesirūpink, tuoj viską sutvarkysiu.

– Paskambinsi jam?

– Taip. Padėk ragelį.

Po penkių minučių suskambėjo telefonas.

– Sveika, mieloji! – Klifo balsas buvo kimus. – Tuoj būsiu.

Ir tikrai pasirodė po valandos. Atvežė Žanas ir padėjo užlipti laiptais.

Tos akimirkos niekada nepamiršiu. Klifas atrodė kraupiai: veidas sutinęs, ant kaktos raudoni randai, iš gražių katiniškų akių telikę plyšiukai, po akimis – mėlynės, eina kaip senis – vos vilkdamasis, brūžindamas kojomis ir be paliovos dejuodamas.

Nors buvo sudaužytas, mane pamatęs puolė ant kelių ir norėjo išbučiuoti kojas.

– Baik, Klifai, baik!

Jis apglėbė rankomis man klubus ir ėmė kūkčioti.

– Kite, širdele, niekada daugiau nepabėk. I love you so much! Kai tavęs nėra, aptemsta saulė, pasaulis atrodo pilkas. Atsiprašau, kad šitaip atrodau. Man tokia gėda! O mieloji, please , atleisk man, daugiau to nebus.

Man jo išsyk pagailo.

– Geriau atsigulk, – pasakiau ir padėjau Klifui atsistoti.

– Tik jei eisi kartu, Kite. Tik jei būsi su manim.

Taigi atsiguliau šalia jo, jis prisiglaudė ir kaipmat užmigo.

Po kelių valandų Klifas man papasakojo, kaip atsidūrė pas Greisę:

– Pabudau ir nesuprantu, kur esu. Norėjau paklausti, bet pasipūtusi seselė liepė nekalbėti. Sakau: „Kur čia vonios kambarys?“ Ji atneša man basoną. Išsigandęs nustūmiau jį. O čia staiga išdygsta Greisė. Kažkas iš ligoninės paskambino į redakciją, tie ir pasakė jai, kur esu. Sakau: „Greise, išvežk mane iš čia, tuojau pat.“ Ji taip ir padarė, parsivežė namo. Ir visaip išsityčiojo: „Tai Dievas tave baudžia už nuodėmingą gyvenimą.“ Paskui išėjo į klubą žaisti teniso. – Klifordas nutilo ir sudejavo.

– Tau sunku kalbėti? – sunerimau.

– Ne ne, kalbėti nesunku, tik kvėpuoti. Beje, mieloji, tarp jos ir manęs viskas baigta. Skiriuosi! Kad ir kiek tai kainuotų. Ji neperdavė man, kad grįžai. Viskas baigta, galutinai! Nekenčiu jos!

– Pirmiau pasveik, – pasakiau tyliai.

– Pirmiau noriu tave jausti. Noriu mylėtis, mieloji. Mane taip sudaužė, kad vos nenumiriau, bet mylėtis vis dar galiu. Noriu tavęs. Noriu būti tavyje.

– Klifai, geriau tu pailsėk.

– Ne! Nusirenk! Nusirenk.

Vilkėjau naktiniais. Klifordas tol už jų tampė, kol nusivilkau per galvą.

– Mmmm… taip daug geriau, mieloji. Tu – didžioji mano gyvenimo meilė. – Jis prisiglaudė, laimingas dūsavo, švelnios minkštos jo rankos nuslydo man nugara, girdėjau garsius stiprius jo širdies dūžius ir tariau sau: dabar viskas vėl bus gerai, bus taip, kaip kitados.

Į redakciją Klifordas nuėjo tik po dešimties dienų. Iki tol namie buvo kaip šilkinis.

Žanas kasdien užveždavo laiškus ir užsienietiškų laikraščių, kartą per dieną aš eidavau apsipirkti, o visą kitą laiką būdavau su Klifu.

Jis jautėsi nekaip. Vos mėgindavo atsistoti, pasidarydavo silpna. Kiauras dienas miegodavo. Kelis kartus skambino Greisė, bet jis nėjo prie telefono.

– Nebenoriu apie ją girdėti, man reikia tik tavęs, – tvirtino kaskart. – Aš toks laimingas čia, su tavim. Tik gąsdina tavo studijos. Jeigu gausi daktaro laipsnį, tuoj sakysi, kad esu tau per prastas, nes aš tokio laipsnio neturiu. Ta mintis mane graužia, graužia, graužia… – Klifo balsas silpnėdavo ir jis užmigdavo.

Tačiau vieną dieną jėgos grįžo. Žaizdos užsitraukė ir užgijo, katiniškos akys vėl galėjo plačiai atsimerkti, tik paakiai tebebuvo geltoni. Veido patinimas atlėgo, grįžo apetitas.

Abu nuėjome į turgų Dagero gatvėje. Klifordas jau nebevilko kojų, vėl atrodė aukštas ir stiprus, žingsniavo spyruokliuodamas ir atrodė pailsėjęs, tarsi būtų grįžęs iš atostogų, o ne iš ligoninės.

– Kite, dabar jau tikrai pasimokiau, – pasakė man. – Atgimiau iš naujo. Dabar tu visada mylėsi mane, o aš tave. Mūsų meilė niekada nesibaigs. Apsivesim, susilauksim vaikų.

Jis nuvažiavo į redakciją ir išmetė iš darbo Rozabelą, vėl atnaujino skyrybų procesą. Paskui jį vėl sustabdė – dėl Gregorio, kad tas nebūtų tėvų tampomas už rankų. Gyvenimas vėl tapo toks, koks neseniai buvo – tikra parako statinė. Ir taip tęsėsi dvejus metus.

Niekada nežinodavau, kada Klifas pratrūks. Šiandien? Rytoj? Kitą savaitę? Kada jiedu su Skotu vėl išdums į Pigalio aikštę. Kada man nežinant susitiks su Greise ir prisisiurbęs parlinguos namo.