Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Klifordas įbedė į mane akis.

– Tai tavo paskutinis šansas, – iškošė pro dantis. – Grįšiu ryt vakare. Jei būsi išskridusi į Vieną, lauk bėdos. Nesitikėk, kad tuščiame bute sėdėsiu vienas.

Pakėliau galvą.

– Turbūt pasikviesi draugužes iš Pigalio? Tas, kurios siaubia butus? Smagiai pasilinksminkit.

– Nežaisk su ugnim! – suurzgė Klifordas. – Jei rytoj tavęs nerasiu, gali pasilikti Austrijoje. Gerai pagalvok. Tam turi vieną dieną. Arba tavo profesorius, arba aš! – Jis apsigręžė ir neatsisukdamas išlėkė iš buto.

Vos tik jis išėjo, pašokau nuo kėdės. Pirma šalau, o dabar pasidarė taip karšta, kad vos galėjau kvėpuoti. Atplėšiau stiklines duris ir išėjau į balkoną.

Išsidrėbusios ant patiesaliukų gulėjo rusva ir balta persų katės, abi gražiai sušukuotos, kailiukai blizgėjo – idiliškas vaizdas. Ateljė, pačiame patalpos vidury, aukštame tamsiai mėlyname glazūruotame vazone pūpsojo didžiulis raudonais žiedais apsipylęs oleandras. Šalia stovėjo tuščias molbertas. Dailininkės japonės kambaryje nebuvo. Tačiau jeigu ir būtų buvusi, nebūčiau pastebėjusi, nes man prieš akis stovėjo Klifas ir Greisė. Abu Frankfurte. Vienoje lovoje. Viduje viskas ėmė kunkuliuoti. Kaip niekšiška! Jeigu mesčiau studijas, tektų su tuo taikstytis. Pasisotinęs Klifas iškeistų mane į Rozabelą. Arba į Romoje gyvenančią Lin, mergužėlę violetinėmis lūpomis.

Metas išeiti, Kite Valentin. Ir tuojau pat.

Siusdama ant Klifo nuskuodžiau į vonios kambarį, nusiplėšiau žydrą chalatą ir palindau po šaltu dušu.

Kad neištekėsiu už Klifo, man tapo aišku po tragedijos madam Amelijos bute. Tai, kad jis nutraukė skyrybų procesą, buvo tas apdainuotas paskutinis lašas, perpildantis kantrybės taurę.

Neišdegs, baby ! Aš kantri, bet iki tam tikros ribos. Gana! Sprendimas priimtas.

Klubus apsivyniojau rankšluosčiu ir nudūmiau į svetainę. Paskambinau Vikei, mamai, Doritai, Ritai, Karlui ir Volfui į Kelną. Paskui parašiau atsisveikinimo laišką.

Klifordai,

tu draudi man rašyti romanus ir baigti studijas, nors puikiai žinai, kaip man tai svarbu.

Tu nebemyli manęs, todėl palieku tave.

Būk malonus, pranešk Skotui, kada atsisakysi šito buto. Vikei padovanojau rožių krūmelius, noriu, kad pasiimtų.

Laurus išsivežu į Vieną.

Ačiū už viską, ką dėl manęs padarei.

Gal kada vėl tapsim draugais.

Sėkmės su A. M. Kentu, Greise ir Gregoriu.

Kitė

Laišką įkišau į žaliąją „Olivetti“, stovinčią ant angliško stalo, paskui apsivilkau patogiais drabužiais: juodais nėriniuotais apatiniais, žvaigždelėmis siuvinėtu kostiumėliu, įsivėriau auskarus su koralais. Staiga užsimaniau atrodyti graži. Plaukus sukėliau ant pakaušio ir surišau į uodegą.

Paskui savo automobilį prikimšau daiktų. Taigi tenai nukeliavo: trys aplankai su užrašais disertacijai; mano romanas; baltas krepšys, prigrūstas knygų, mažulė žydroji „Olivetti“. Taip pat ilgas juodas paltas, žydras buklė paltas, platėjančios kelnės, suknelės, batai, megztukai, apatiniai baltiniai, Klifordo tėvo man padovanota knyga apie vegetariškų valgių gaminimą ir prieskoniai iš virtuvės. Mažutėje sidabrinėje „Lancia“ atsidūrė ir raudonas kelioninis krepšys, mažiukas lagaminėlis, raudonas mamos dovanotas kostiumėlis, raudoni pusbačiai. Galiausiai įgrūdau abu dailiai apkarpytus laurų medelius, kuriuos atitempiau iš balkono. Išmečiau nuorūką, Rozabelos įgrūstą į vazoną su rožėmis, išvaliau peleninę, pakeičiau vandenį vazose, kuriose buvo pamerktos rožės – baltos, geltonos, rožinės ir raudonos.

Paklojau geltoną šilkinę lovą, kurioje anksčiau jaučiausi tokia laiminga, ir uždariau miegamojo duris. Virtuvėje išploviau kavos puodelius, viską gražiai sutvarkiau, tada paskutinį kartą perėjau per nuostabųjį butą, kurį taip mylėjau.

Šito jaukaus lizdelio ilgėsiuosi labiau negu Klifordo. Bent jau viliuosi. Paskui išėjau.

Adieu , gražioji Bulardo gatve!

Adieu , baseine Dagero gatvėje!

Adieu , mylimas Paryžiau!

Bet prisiekiu: vieną dieną aš grįšiu. Su daktaro laipsniu. Padariusi sėkmingą karjerą. Savo jėgomis!

Įsėdau į automobilį ir išvažiavau. Manęs laukė tūkstantis trys šimtai kilometrų, kuriuos turėsiu įveikti.

Visą kelią mintyse pliekiausi su Klifordu, galvoje skambėjo pikti dialogai apie apgavystes ir išdavystę.

Apgaubtas nakties automobiliukas švilpė pirmyn, aplenkdamas visas kliūtis. Švelnus greičio pedalo spustelėjimas – ir net patys greičiausi automobiliai liko už manęs. Tai buvo žavi, nenervinanti kelionė, ne tokia, kaip lekiant sportiniu automobiliu. Vairuoti buvo vienas malonumas, ir aš pasijutau geriau.

Anuomet nebuvo tiek autostradų kaip dabar ir keliai ne tokie platūs. Automobilių buvo mažiau ir keliuose, ir pasienyje.

Penktą ryto jau buvau Zalcburge. Jaučiausi daug ramesnė.

Buvo dar tamsu. Muitininkas paprašė pavažiuoti į šoną – jį sudomino laurų medeliai, kurių viršūnės buvo išlindusios pro langus.

– Ar lapai neapkrėsti? – paklausė ir nusižiovavo.

– Tikrai ne, pone inspektoriau. Ir šaknelės sveikutėlės.

– Na, tada geros kelionės, žavioji panele. – Ir pamojo man važiuoti. Net paso nepaprašė.

Valio! Aš jau Austrijoje. Išgelbėta! Aš namie!

Spektaklis „Klifordas Tečeris“ pasibaigė.

Aš mylėjau ir kentėjau, bet ir daug ko išmokau, buvo baisiai skaudu, tačiau viską ištvėriau.

Dabar, Kite Valentin, prasideda naujas gyvenimas.

Ateities nebijok. Ji visa – tavo!

21

SKYRIUS

Į Vieną atvykau devintą ryto. JauFčiausi stebėtinai žvali ir patenkinta. Buvo ruduo, Zalcburge lijo, o čia diena buvo vaiski ir saulėta – tikras džiaugsmas sielai. Pirmiausia nuvažiavau į universitetą ir užsirašiau į paskaitas naujam semestrui, kreipiausi dėl stipendijos ir aplankiau bičiulę Gretę. Studijas ji baigė šįmet, gavo daktaro laipsnį, kas mėnesį jai mokėjo algą, taigi dėl ateities nesuko galvos. O dirbo mano profesoriaus asistente. Šis, deja, vėl buvo išvykęs, tačiau Gretė užrašė mane pačią pirmą, kad būčiau išsyk priimta, kai profesorius parvyks.

– Sąraše esi pirma, – pranešė Gretė. – Jam grįžus paskambinsiu. Na, o kaip disertacija?

– Viskas puiku! Paryžiuje atkasiau labai įdomių dalykų. Kada nors papasakosiu. Ačiū tau.

Paskui nuvažiavau į Hofburgą, į Nacionalinę biblioteką, ir pasirausiau kataloge. Ir man vos nesustojo širdis, nes paaiškėjo, kad šioje bibliotekoje nėra nė vienos knygos, kurias buvau radusi Paryžiaus bibliotekoje. Čia saugomos vien tik visiems gerai žinomos, šimtąsyk aprašytosios. Dieve šventas, ką man daryti?

Atsisėdau ant suolo drabužinėje ir delnais užsidengiau veidą. Pajutau, kaip merkiasi akys. Pirmiausia reikia išsimiegoti, tariau sau, dabar svarbiausia šitai. O tada bus matyti.

Sėdau į savo sidabrinį automobiliuką „Lancia“ ir, kaip buvau žadėjusi, nuvažiavau pas mamą.

„Iškart atlėk pas mane į Badeną, – pasakė ji, kai kalbėjomės telefonu. – Pirmas dienas tau geriau nesėdėti vienai.“

Taigi išrūkau į pietus ir antrą valandą dienos buvau pas mamą. Ji jau laukė sode, mane pamačiusi atbėgo pasitikti ir stipriai apkabino. Vilkėjo nauja smulkiai languota suknele, kuri jai labai tiko. Pamačiusi mamą taip apsidžiaugiau, kad vos sulaikiau ašaras.

– Mama, pagaliau! – Pakštelėjau jai į skruostą. – Pasiilgau tavęs.

– Ir aš tavęs. Nagi, pasirodyk. Oho, kokia elegantiška, tikra paryžietė. Kaip jautiesi, Kite? Ar labai blogai?