Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Redakcijoje sėdžiu greta Klifo. Kai jis kalba telefonu, viską girdžiu. Tu – ne pirma tokia, supranti? Mano kolegė Valeri irgi vylėsi tapsianti kita misis Tečer.

– Bet mudu jau gyvenam kartu. Su Valeri jis negyveno.

– Teisybė, – šaltai patvirtino Rozabela. – Tai šis tas naujo.

– Mudu jau treji metai kartu.

Rozabela linktelėjo.

– Su kitom taip ilgai jis neišbūdavo. Tačiau kuo toliau, tuo bus nuobodžiau.

– Nutilk!

– Kai vyrui pasidaro nuobodu, jis vėl susidomi saviške žmona. Kaip suprantu, nežinai, kad jis dažnokai kviečia ją dalykinių pietų.

– Greisę? Užsuka jos pasiimti?

– Žanas atveža, paskui veža Greisę apsipirkti. Kai praėjusią savaitę Klifas skrido į Prancūziją, pasikvietė ir Greisę su Gregoriu. Žinau, nes užsakinėjau lėktuvo bilietus.

– Ką?

– Ko taip susiraukei? – patenkinta ištarė Rozabela. – Turėtum man padėkoti. Dabar bent jau žinai savo padėtį.

– Namą Havajuose jis jai taip pat nupirks, ar ne?

– Ne. Užtat ji gaus naują automobilį, antrą, labiau tinkamą važinėti po Paryžių. „Bentley“ jai per didelis. O nori angliško sportinio žalio „Morgan“ su raudonos odos sėdynėmis, labai prabangaus.

Rozabela užgesino cigaretę į žemes vazone su rožėmis, išdidžiai linktelėjo man, susirinko natas ir žengė prie durų. Stovėjau kaip suparalyžiuota ir žvelgiau jai įkandin. Buvau basa, kojos – kaip ledinės, iš siaubo negalėjau pajudėti. Mano pasaulis ir vėl subyrėjo, aš ir vėl nežinojau, ko griebtis.

Vos Rozabela išėjo, pasirodė Klifordas. Vilkėjo mėlynu chalatu, o iš veido supratau, kad viską girdėjo.

– Išvirk man kavos, – paliepė įsakmiai.

Nusliūkinau į svetainę ir susmukau ant geltonos sofos priešais židinį.

– Nutraukei skyrybų procesą? – paklausiau vos girdimai. – Kodėl?

– Nes per brangu. Skyrybų nebus. Jei vyras praranda pinigus, praranda ir potenciją. Kai būsiu skurdžius impotentas, tu mane paliksi. Neabejoju.

– Tai vienintelė priežastis?

– Ne. – Klifordas atsisėdo ant angliško stalo, ant kurio stovėjo žalia „Olivetti“ ir gulėjo jo auksinis trileris. – Greisė pasikeitė. Neberūko, nebegeria, ji žavi, numetė svorio. Tokia man patinka. Kodėl turėčiau ją palikti?

– Arba ji, arba aš, – sumurmėjau.

– Ką pasakei? – Klifordas pašoko ir ėmė blaškytis po kambarį. – Aš turiu sudeginti visus tiltus, o tu nusigręži? Tu įsimylėjusi vien tik studijas. Tu doktorantūros narkomanė. Ryt tau būtinai reikia į Vieną, ir aš nežinau, ar apskritai grįši. Gal sutiksi tą Volfą iš Kelno. Arba susikukuosi su savo profesorium. Arba su kokiu jaunu kolega. Kol tu studijuosi, aš nesiskirsiu. Viskas paprasta!

– Klifai, studijos – mano ateities garantija. Nenoriu būti priversta nuolat prašyti tavęs pinigų.

– O teks. Romanas nepavyko, su disertacija irgi bus panašiai.

– Kodėl taip manai?

– Nujaučiu.

– Tai ką man daryti, kaip manai?

Klifordo skruostai net plykstelėjo iš pykčio.

– Baik užsiiminėti šūdniekiais! Tu – moteris, tau nieko nereikia įrodinėti. Aš uždirbu pinigų. Užteks abiem. O tu rūpinkis namais ir manim.

– Beverlė sakė, kad rašyti man sekasi.

– Ir kas? Ar paėmė romaną? – Jis sukikeno. – Nepaėmė! Tai, ką ji sakė, tebuvo mandagybės. Baby , tu neturi jokio supratimo apie gyvenimą. O mano kantrybė pamažu senka.

– Klifordai, pažvelk į mane. Kodėl nepasakei apie nutrauktą skyrybų procesą? Negi nesupranti, kaip skaudu, kai šitai tenka sužinoti iš sekretorės.

Klifordas prikando lūpą ir tylėjo.

– Judu su Greise buvot Frankfurte. Kodėl nepakvietei manęs? – paklausiau.

– Taigi tu niekur nevažiuoji. Tau mirtinai reikia į biblioteką. Man tu nebeturi laiko. Skristi teikiesi tik į Vieną.

– Nakvojot tame pačiame viešbutyje?

– Mes buvom trise! – subliuvo Klifas. – Su Gregoriu. Nieko ten nenutiko. Tiesiog nemėgstu keliauti vienas. Bet tau aš nerūpiu.

– Rūpi, – atsakiau, – antraip manęs čia nebūtų.

– Tu net kavos man neišverdi, kai paprašau. Ot tai man rūpestis!

Atsikėliau ir nusliūkinau į virtuvę.

– Šiandien būčiau pasakęs bet kokiu atveju, – įkandin riktelėjo Klifordas. – Paskubėk, reikia aptarti svarbesnius dalykus. Noriu tau kai ką pasiūlyti.

– Ką pasiūlyti? – paklausiau, kai nešina pilnu kavinuku ir indeliu su karštu pienu grįžau į svetainę.

– Pirmiausia – svarbiausias dalykas. – Klifordas atkišo puodelį, kad įpilčiau kavos. – Iš tavo romano nieko neišėjo. O štai mano žvaigždės skaisčiai žiba danguje. Turiu puikią naujieną. M. A. Kentas išvyko iš Bahamų.

Nieko neatsakiau, tik gurkštelėjau kavos. Mmm… gardu. Kiek apsiraminau.

Klifas susiraukė.

– Tavęs nedomina, a? Sakau, M. A. Kentas išvyko iš Bahamų.

– Domina, – atsakiau mandagiai, nors iš tikrųjų nė kiek nerūpėjo. Klifordas apsimelavo ir apgaudinėjo mane, dabar visa redakcija iš manęs šaiposi, Rozabela triumfuoja, skyrybų nebus, jiedu abu su Greise vėl burkuoja kaip balandėliai. Tegu tas M. A. Kentas keliauja kad ir į mėnulį, man nė motais.

– Nenori sužinoti, kur jis yra? – laidė gerklę Klifordas.

Gūžtelėjau pečiais.

– Kentas Londone. Ligoninėj. Pas pasaulinio garso specialistą. Jo sveikata pagerėjo. O dabar klausyk atidžiai. Prabėgo keleri metai, bet jis manęs neužmiršo. Nori išleisti savo autobiografiją. Spėk, kas ją rašys. Ogi aš!

– Sveikinu.

– Ačiū. O dabar pasiūlymas: jeigu mesi tas kvailas studijas, iš kurių jokios naudos, galėsi padėti man parašyti knygą.

Aš likau rami. Abiem įpyliau dar kavos, o pati sau galvojau: tai – kova dėl valdžios, bet ją laimėsiu aš.

– Sakiau, galėsi padėti parašyti man knygą. Gal apkurtai? Gausi gerą honorarą. Bet darbo turėsi daug. Raustis aštuonioliktame amžiuje nebus kada. – Aš tylėjau, o jis varė toliau: – Tai bus bestseleris. Įrašysim ir tavo pavardę.

– Jei tik Kentas nenumirs anksčiau, – mestelėjau šaltai.

– Su tavim nepasišnekėsi, – įsiuto Klifas. – O kodėl turėtų? Ką tik sakiau tau: jo sveikata pagerėjo.

– Niekada nežinai, kaip gali nutikti. Jis serga mirtina liga. Geriau jau pasikliausiu studijomis. – Atsistojau, pasiėmiau puodelį su kava ir nuėjau į savo darbo kambarį.

Klifordas įpuolė įkandin.

– Ar tau jau visai pasimaišė protas, ar dar ne visai? – sustugo. – Siūlau unikalų šansą. Jei nesutiksi, tikrai esi trenkta.

Atsisėdau prie rašomojo stalo. Elgiausi taip, tarsi Klifo čia apskritai nebūtų.

– Ką čia dirbi? – subliuvo jis.

– Man reikia dirbti. – Demonstratyviai ištraukiau stalčių, išėmiau dėžutę su ausų kamštukais ir pasidėjau prie žydrosios „Olivetti“.

Klifordas išraudo kaip burokas. Išpuolė iš kambario ir ėmė lakstyti trankydamas durimis. Bet aš nekreipiau dėmesio. O jis nuskuodė į svečių kambarį, uždarė duris ir luktelėjo – vylėsi, kad ateisiu pas jį. Tačiau aš nesikrutinau. Tada jis nudūmė į virtuvę, atsinešė dulkių siurblį ir ėmė svetainėje valyti kilimus. Aš likau rami.

Jis išsimaudė vonioje, miegamajame griuvo į lovą taip, kad toji net subraškėjo. Nekreipiau dėmesio. Buvau taip įsižeidusi, kad būčiau nepajudinusi piršto, net jeigu jis būtų puolęs kartis.

Paskui stojo tyla. Po kurio laiko Klifas išdygo tarpdury su žaliu kelioniniu krepšiu rankoje. Buvo trečia valanda dienos.

– Išskrendu į Briuselį, – pranešė piktai. – Keliauji kartu?

– Aš – ne, o va Greisė mielai sutiks. Geros kelionės.