Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Pasipiktinusi spoksojau į Klifordą.

– Klifai, juk rašiau dėl tavęs.

– Dėl manęs? Gal išprotėjai? Tu nori visiems parodyti, kad esi geresnė už mane, štai kas!

– Tikrai ne. Juk pats ką tik sakei, jog išleidi daug pinigų. Pamaniau, gal ir aš galėčiau prisidėti, papildomai uždirbdama…

– Iš rašymo?

– Taip.

– Negi esi tokia naivi ir tiki, jog kas nors susidomės tavo rašiniais? Tu neturi jokio supratimo apie pasaulį. Užuot rūpinusis mudviejų santykiais, užuot lydėjusi mane kelionėse, tu slapta suki smegenis, kaip mane pranokti? Nieko nebus!

– Beverlė sakė, kad riterių romanai turi paklausą.

– Beverlė – mano agentė. O tu mane išnaudoji. Tu naudojiesi mano ryšiais, tu – žlugdytoja, tu mane ignoruoji, naudojiesi mano redakcijos paslaugomis, tu esi paskutinė… nedėkinga, tu… tu…

– Klifordai, būk geras…

– Užsičiaupk! Aš – garsus žurnalistas, ir tai neužbaigiau romano. Manai, tu sugebi rašyti su savo bobiškom vištos smegenėlėm?

Nunarinau galvą. Ko jau ko, šito tikrai nesitikėjau.

O Klifas siuto toliau:

– Tu tokia pati kaip Greisė, judvi abi sergat didybės manija. Tu esi visiškas nulis, nieko neturi ir nieko nesugebi. Esi klastinga ir apsimelavusi.

Jis rėkė ir siuto tol, kol apsiputojo. Tikrąja žodžio prasme.

Paskui ūmai nutilo.

– Parodyk rankraštį, – paliepė man.

Drebančiom rankom padaviau jam lapus. Jis pavartė juos.

– Nieko gero. – Jis numetė lapus ant stalo. – Juodraštis, ne daugiau. Duosiu tau gerą patarimą: mesk tai į šalį ir imkis disertacijos.

– Negaliu, – atsakiau. – Beverlei pažadėjau po dešimties dienų atiduoti rankraštį. Ir Džeikas jau nusamdytas, ateis ryt per pietus spausdinti švarraščio.

Džeikas buvo jaunas amerikietis. Studijavo publicistiką ir „ABC News“ atliko praktiką. Jis labai džiaugdavosi bet kokiu papildomu darbeliu.

Klifordas net perbalo iš pykčio.

– Nusamdei Džeiką?

Linktelėjau.

– O kas jam mokės?

– Aš.

– Iš kokių pinigų?

– Iš savo stipendijos.

Klifordas suraukė juodus antakius.

– Tau neatrodo keista?

– Kas?

– Kad Džeikas ateis pas mus kaip tik rytoj. Savaitgalį, kai aš būsiu laisvas. Kai mudu galėtume ką nors nuveikti. Tu ir aš.

– Mudu seniai nieko kartu neveikiame. Šeštadienius ir sekmadienius tu leidi polo klube.

– O tu sėdėsi viena su Džeiku bute, už kurį moku aš? Šitai planavai? Nesuvokiama! Žinai ką? Gana! Tarp mūsų viskas baigta! Kaip gaila, kad nuomą sumokėjau ir už rugpjūtį.

Pašokau kaip įgelta, išpuoliau iš buto ir laiptais nulėkiau žemyn.

Gatvėje atsisėdau ir kurį laiką sėdėjau kaip paralyžiuota. Paskui atsikėliau, susiradau telefoną ir paskambinau mamai.

– Labas, saulele, – džiugiai atsiliepė ji. – Kaip laikaisi?

Drebančiu balsu papasakojau, kas nutiko.

– Viskas baigta, – pasakiau. – Jis manęs nekenčia.

– Niekas nebaigta, Kite. Tai tik pliurpalai. Sakai, parašei romaną? Juk tai nuostabu. Labai tavim didžiuojuosi.

Girdėdama mielą mamos balsą staiga pratrūkau raudoti. Prieš dvejus metus per Naujuosius pažadėjau sau dėl Klifordo neišlieti nė ašarėlės, tačiau dabar negalėjau sulaikyti ašarų.

– Mama, nesuprantu jo, – kūkčiojau. – Toks garsus žmogus, o pavydi man, paprastai studentei. Kodėl šitaip? Ar tu ką nors supranti?

– Taip, – švelniu balsu atsiliepė mama. – Jis nepasitiki savimi. Visi girtuokliai įsivarę menkavertiškumo kompleksą.

– Manai, jis nebenori manęs matyti?

– Žinoma, nori. Tik jaučiasi bjauriai. Puikiai žino, kad su tavim elgiasi negarbingai. Todėl bijo, kad pabėgsi. Kritikuoja tave, kad manytum, jog esi nieko verta. Antraip galėtum jį palikti ir gyventi sau viena. Jis siekia, kad taptum nuo jo priklausoma.

– Kai girdi vien priekaištus ir riksmus, vieną dieną vis tiek pabėgsi. Negi jis to nesuvokia?

– Dauguma vyrų tai suvokia. Tik per vėlai.

– Ką blogo aš jam padariau?

– Ogi nieko, Kite. Buvai šauni ir uoli.

– Gal jis grįžo pas žmoną? Nemanai?

– Kur? Na, jeigu taip, turėtum tik džiaugtis.

– Maniau, jis apsidžiaugs, didžiuosis manimi.

– Kur jau ten. Jis trokšta, kad tu juo didžiuotumeisi, tik šito. Na, geriau sakyk, apie ką romanas.

Papasakojau nuo pradžių, o mama pagarbiai klausėsi.

– Labai miela, – galų gale pasakė džiugiai. – Pralinksminsi dėdę. Šaunuolė!

– Ką man daryti? Pasakyti Džeikui, kad neateitų?

– Jokiu būdu! Daryk, kaip suplanavusi.

– Tikiuosi, viskas bus gerai.

– Tikrai bus. Jei ne, bent jau būsi pamėginusi.

Bausdamas mane už romaną Klifordas negrįžo namo per naktį. Prisigalvojau visko: kad guli sumuštas Pigalio aikštėje, nužudytas viešnamyje. Bet paryčiais jis parsirado namo. Gyvas ir sveikas, tik baltas kaip popierius. Pasirodo, vagys nugvelbė piniginę.

Jis svyruodamas stovėjo miegamojo tarpdury.

– Duok man dvidešimt frankų sumokėti taksistui.

Padaviau pinigus – paėmiau iš skirtųjų ūkio išlaidoms. Jis čiupo banknotus ir išnyko. Grįžęs nulingavo į svečių kambarį ir užtrenkė duris.

Pirmą kartą Klifas miegojo atskirai, o aš – viena mūsų gražiojoje geltonojoje šilko lovoje. Tiksliau, aš nemiegojau, verkiau visą naktį. Kai rytą atsikėliau, akys buvo užtinusios, vos galėjau matyti.

Visą priešpietę man tabalavo širdis, kamavo baimė, apimdavo panika. Negalėjau nei valgyti, nei gerti, virpėjo rankos. Bijojau taip, kad vos kvėpavau. O jeigu Klifas išgrūs Džeiką? O paskui ir mane?

Savaitgalį pas Greisę Klifordas nevažiavo. Kiurksojo salone tarsi sarginis šuo ir stebėjo, kaip Džeikas spausdina mano romaną. Džeikas buvo stiprus vyrukas, dirbo ir šeštadienį, ir sekmadienį iki pat vėlumos. Pirmadienį vėl atėjo per pietus, paskui dar vakare po darbo. Grįžo ir Klifordas, ir vėl stebėjo, kaip Džeikas pluša.

Penktadienį darbas buvo baigtas. Trečią valandą dienos rankoje laikiau švariai perrašytą rankraštį. Keturis šimtus puslapių. Didoka krūvelė. Padėjau ant stalo ir išdidi atsisėdau priešais.

Žinot, ką Džeikas pasakė, kai atsiskaičiau su juo?

– Ačiū! Tai lengvi pinigai. Buvo labai įdomu. Romanas nuostabus. Nekantraudamas laukiu kito.

Pagaliau sulaukiau pagyrimo! Taigi kankinausi ne veltui. Tačiau ūmai pasijutau baisiai išvargusi, lyg būčiau išlaikiusi sunkų egzaminą.

Giliai atsidusau ir pažvelgiau pro langą į aukštus medžius Bulardo vilos sode. Ten žydėjo rožės, fontanas svaidėsi tviskančiomis vandens čiurkšlelėmis. Lauke spigino saulė, tad užtiesalai, ant kurių snausdavo persų katės, buvo tušti. Langas uždarytas, žaliuzės iki pusės nuleistos.

Tą akimirką į mano darbo kambarį įpuolė Klifordas. Visą savaitę mudu nesišnekėjome, kartu nemiegojome, nepusryčiavome ir nevakarieniavome. Jis nebedavė man ir pinigų ūkio reikmėms.

– Eik ir susikrauk daiktus, – paliepė šiurkščiai.

Pasisukau į jį ir ramiai paklausiau:

– Ar išsikraustom? Juk nuomą sumokėjai iki rugsėjo.

– Niekur mes neišsikraustom. Greisė su Gregoriu jau sėdi lėktuve, skrenda į Havajus. O mudu skrisim prie jūros.

Kaipmat atkutau.

– Kada? – paklausiau sunerimusi.

– Šiandien vakare. Naktiniu traukiniu važiuosim į Barseloną, o ryt rytą skrisim į Maljorką.

– Man reikia į paštą, – pasakiau lėkdama prie stalo. – Turiu padaryti rankraščio kopijas ir išsiųsti agentei.

– Ką? Niekam tas tavo rankraštis neįdomus. Visa tai – niekalas. Dabar svarbiausia susikrauti daiktus ir nepavėluoti į traukinį.