Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Sveika, Kite. Skotas persišaldė ir guli lovoje.

– O, atsiprašau. Tikiuosi, nepažadinau?

– Ne, jis nemiega. Palūkėk, paklausiu jo, gal ką žino.

– Būčiau dėkinga. Labai nervinuosi.

– Žinomas jausmas, – atsiliepė Vikė. – Aš tuoj. – Netrukus grįžusi pasakė: – „Le Nôtre“ surengta vakarienė užsienio žurnalistams. Gal jis tenai?

– Kodėl man nepasakė?

– Nežinau. Gal ateik pas mus, jei nenori sėdėti viena.

– Dėkoju, bet palauksiu namie.

– Paskambink man, gerai? Ir nesileisk išnaudojama.

– Gerai. Labanakt. Skotui linkėjimai.

Kad nusiraminčiau, pagulėjau karštoje vonioje, paskui atsiguliau. Bet užmigti nepavyko. Gulėjau ištempusi ausis ir girdėjau kiekvieną krebždesį laiptinėje. Tačiau bėgo valandos, o Klifas vis nesirodė.

Penktą ryto išgirdau sunkius netvirtus žingsnius laiptinėje. Jie vis artėjo.

Tai akivaizdžiai Klifas.

Šokau iš lovos, nulėkiau prie durų ir atidariau jas.

– Kodėl tu… nemieee… gi… – vos apversdamas liežuvį paklausė Klifas. Nuo jo nešė konjaku, jis siūbavo, pastūmė mane ir ramstydamas sieną nuslinko į virtuvę. Nei pabučiavo, nei paaiškino, jokio „atsiprašau, mieloji“ – ničnieko.

Virtuvėje atplėšė šaldytuvo duris, čiupo butelį mineralinio ir kaipmat išplempė.

– Buvai „Le Nôtre“? – paklausiau.

– „Le Nôtre“? Apie ką čia kalbi? – Jis atsigręžė ir piktai dėbtelėjo į mane. – Buvau pas Greisę.

– Buvai pas Greisę? Iki dabar? – sušukau pasipiktinusi.

– Nemačiau jos tris mėnesius! – subliuvo Klifordas. – Tris mėnesius! O gal turiu tavęs prašyti leidimo susitikti su nuosava žmona? Nepažabosi manęs, nesitikėk. Aš – laisvas žmogus.

– Bet, Klifai…

– Tylėk! – vėl suriko jis. – Nenoriu kalbėti.

– Nerėk taip garsiai. Pažadinsi žmones.

– Norėsiu, ir rėksiu, – nerimo Klifas. – Aš čia gyvenu! Aš moku nuomą! – Jis nusiplėšė drabužius, išmėtė po virtuvę, užkliuvęs už savo batų drėbėsi ant grindų ir keturpėsčias nuropojo prie lovos. – Dabar miegosim, – suvapėjo ir išjungė šviesą.

Nejudėdama apdujusi stovėjau tamsoje. Kai pagaliau atsigavau ir pirštų galiukais atėjau į miegamąjį, jis jau miegojo.

Nuo tada gražiame bute Bulardo gatvėje prasidėjo ledynmetis. Ir tai buvo baisu. Namo Klifas grįždavo blogos nuotaikos, pilku veidu, valgydamas spoksodavo priešais save, neatsakinėjo į klausimus ir vis kartojo tą patį sakinį: „Nežinau, ar gerai elgiuosi.“

Staiga ėmiau jam neįtaikyti: gaminu per daug europietiškai, rengiuosi per daug paryžietiškai, galvoju vien tik apie mokslus, o ne apie jį. „Tu manęs negirdi. Amerikietės daug atidesnės savo vyrams.“ Aš neleidžiu jam mėgautis malonumais Pigalyje, aš švaistau per daug pinigų maistui. Geriu per mažai vandens, per mažai vyno. Neleidžiu jam rūkyti, per mane jis per ilgai voliojasi lovoje.

– Negaliu ištisą dieną drybsoti lovoje! – suriko jis sekmadienio rytą, nors prieš tai buvo švelnus ir pamaniau, kad viskas bus po senovei. – Man reikia dirbti. Man reikia į redakciją.

– Šiandien sekmadienis, – išlemenau.

– Pas mus sekmadienių nebūna.

Jis nuskuodė į vonios kambarį, mikliai apsirengė, išpuolė iš buto ir trinktelėjo durimis.

Tačiau tai dar ne viskas.

Po poros dienų pabudusi pamačiau, kad Klifo nėra. Dingo ir jo higienos reikmenys, ir skutimosi mašinėlė. Pasiėmė ketverius marškinius ir apatinius drabužius. Varge vargeli! Negi grįžo pas Greisę?

Pažvelgiau į laikrodį. Buvo vienuolikta valanda. Turbūt išsmuko labai anksti, nes nieko negirdėjau. Paprastai pusę dešimtos lauke papypsėdavo automobiliu atvažiavęs Žanas, bet negirdėjau jokio signalo. Negi atvažiavo anksčiau? O gal apskritai nebuvo?

Nulėkiau į svetainę ir paskambinau į redakciją. Atsiliepė Rozabela.

– Labas, Kite, Klifas turėjo skubiai išskristi į Ciurichą. Grįš savaitgalį.

– O ką jis veiks Ciuriche?

– Svarbus įvykis, bet nieko daugiau negaliu sakyti. Žinai, gerai, kad paskambinai. Man liepta tau perduoti, kad kitą savaitę turėsit svečių.

– Mes turėsim? Kokių svečių?

– Klifordo tėvas atskrenda iš Amerikos. Jūs turit per mažai rankšluosčių, tad…

– Ko per mažai?

– Rankšluosčių svečiams. Nupirkau kelis.

– Ar Klifas liepė?

– Oi ne, neliepė. Paprašė bičiuliškai.

– A, taip. Ar galiu atvažiuoti pasiimti?

– Jei nori, gali, – šaltai atsakė Rozabela. – Bet galiu įduoti ir Žanui, jis užvežtų.

– O kokios spalvos tie rankšluosčiai?

– Žalios. Ar norėtum ką nors perduoti Klifordui, jeigu skambintų?

– Ačiū, ne.

– Okey , tai tiek. – Ir padėjo ragelį.

Nuėjau į virtuvę ir išsiviriau kavos. Paskui įsitaisiau balkone priešais savo darbo kambarį.

Diena buvo nuostabi. Abi persų katės gulėjo ant patiesalų ir šildėsi saulėje, aplinkui žydėjo kaštonai, medžiai buvo išskleidę lapus, žaliavo platanai. Ačiū Dievui, kad nepapasakojau mamai, dingtelėjo man. Būtų be reikalo jaudinusis. Ačiū Dievui, jis neišsikraustė pas Greisę. Be to, jo tėvas apsistos pas mus, o ne pas Klifo žmoną. Vadinasi, Klifas mane pripažįsta. Anksčiau bijojau Klifo tėvo, bet vieną dieną Klifas man pasakė, kad tėvas su Greise nesusikalba: „Jis visada stebėjosi, kad taip ilgai gyvenu su Greise. Tėvas liepė tau perduoti, kad džiaugiasi mūsų pažintim. Sakė: mūsų šeimoje esi laukiama.“

Tai buvo šiokia tokia paguoda.

Ir vis dėlto norėjosi verkti. Klifas elgiasi su manim lygiai taip pat šiurkščiai kaip ir su savo žmona. Mudu išmaišėm pusę pasaulio, ir žmonai jis apie tai nepasakė nė žodelio. Dabar žodelio netaria man. Ir šaukia ant manęs lygiai taip pat, kaip telefonu šaukdavo ant Greisės.

„Na ir kas, kad rėkiu? – įsiuto jis, kai prikišau. – Amerikoj moterys neima į galvą. Rėkti sveika!“

Jam būnant namie dabar jau man reikėjo ausų kamštukų, jeigu norėdavau padirbėti. Jo garsus žemas įsakmus balsas, kuris man taip patiko, dabar skaudino. O blogiausia buvo tai, kad vėl užpuolė migrena ir nusilpo akys. Teko optikoje nusipirkti stipresnius skaitymo akinius.

Vis dėlto parašiau mamai ir netrukus ji paskambino.

– Gal nori grįžti namo? Gal man tuojau pat parsivežti tave? Ryt atlėkčiau, jei nori.

– Ne, mama, dar negaliu jo palikti.

– Tada neužsileisk. O gal nori būti žmonos pakaitalas? Vos tik tokia tapsi, jis tavim nebesidomės ir dėl pramogos susiras kitą.

– Taip, tu teisi.

– Ar akys labai nusilpo?

– Puse dioptrijos.

– Ką? Per tokį trumpą laiką? Jei taip ir toliau, baigsis liūdnai.

– Ai, viskas bus gerai. Tik nesuprantu, kodėl jis rėkauja.

– Iš baimės. Rėkia tik bailiai. Jis kažko bijo. Gal numanai, ko?

– Nelabai. Jis nieko nepasakoja.

– Gal turi bėdų darbe? Gal kas padavė į teismą?

– Nieko negirdėjau.

– Gal ne ten investavo ar jo akcijų kursas biržoje smuko?

– Kad aš žinočiau.

– Tokiu atveju stebėk ir išsiaiškink. Visada gerai žinoti, kas dedasi. O kaip darbai bibliotekoje? Gali susikaupti?

– Kuo puikiausiai. Tai mano išsigelbėjimas. Disertacija bus nuostabi. Parašiau tau laišką apie tai, kiek pasistūmėjau. Radau nepaprastai įdomių dalykų.

– Tai svarbiausia, – nudžiugo mama. – Ar jo tėvas jau atvyko?

– Atvyksta poryt.

– Gerai. Na, sėkmės. O jei manęs reikės, tiesiog paskambink. – Ir ji padėjo ragelį.

Klifordas ir jo tėvas į Paryžių atskrido tą pačią dieną.