Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Užgaišiu tik valandėlę.

– Prasideda! – subliuvo Klifordas. – Aš tau – tuščia vieta, ar ne? Tu galvoji vien apie save. Štai ką pasakysiu: tavo romanas neužbaigtas. Dar reikia rimtai padirbėti.

– O Džeikui patiko.

– Nes gavo pinigų. Negi nesupranti? Juk tai juodraštis. Joks leidėjas šitokio neims.

– Beverlė paprašė atsiųsti dabar. Aš pažadėjau.

Klifordas kilstelėjo ranką.

– Nuostabu! Madmuazelė viską išmano geriau, tiesa? Taip tau ir reikia, susigurink nosį. Gal tada pagaliau suprasi, koks malonumas gauti atsakymą „ne“. Ar girdi, ką sakau?

Aš tylėdama pakavau rankraštį.

– Klausiau tavęs, ar girdi, ką sakau? – suriko Klifas.

– Jau net kaimynai tai girdi, – atšoviau ir išlėkiau į paštą.

Išsiuntusi rankraštį lengviau atsikvėpiau. Padariau, ką galėjau. Visa kita – likimo rankose.

Grįžusi į Bulardo gatvę Klifordą radau sėdintį ant lagamino prie durų. Jis buvo švariai nusiskutęs ir persivilkęs: balti polo marškinėliai, šviesios kelnės. Pamatęs mane prisimerkė.

– Svarstau, ar apskritai tave imti. Kai šitaip elgiesi, dingsta bet koks noras.

– Jei nori, galiu likti čia, – atsakiau ramiai. – Bus pigiau, pataupysi.

– Nesąmonė! Bilietai nupirkti ir viešbutis užsakytas.

Jis nuėjo į svečių kambarį, o grįžo nešinas žaliu daiktų prikimštu kelioniniu krepšiu. Šito dar nebuvau mačiusi. Ir kas jame? Gal knygos?

Klifas dėbtelėjo į laikrodį.

– Turi pusvalandį. Aš išvažiuosiu laiku. Jei nespėsi, apsieisiu be tavęs. Ir kartoju paskutinį kartą: jeigu kada nors man už nugaros vėl rašysi knygas, viskas bus baigta! Dar kartelis – ir lėksi iš čia.

Jis nuskuodė į svetainę, įsipylė konjako ir išėjo į balkoną.

Mikliai susikroviau daiktus. Paskui paskambinau mamai.

– Mama, šiandien išskrendam į Maljorką.

– Baik plepėti! – man už nugaros subliuvo Klifas. – Einam. Tavo motina tau svarbesnė už mane, ką?

– Klifai, ji juk turi žinoti, kur esam.

– Sužinos, – sviedė Klifordas, išplėšė man iš rankos ragelį ir nutrenkė ant šakutės.

Važiuojant į traukinių stotį jis visą kelią neužsičiaupdamas prikaišiojo ir pamokslavo. Siautėjo ir traukinyje, garsiai rėkavo ir šūkalojo, kol konduktorius neapsikentęs kumščiu padaužė į kupė duris.

Klifordas užsičiaupė ir daugiau nepratarė nė žodžio. Net labos nakties nepalinkėjo. O aš galvojau: Dieve mano! Kodėl aš čia? Kodėl nepasilikau Paryžiuje, mūsų gražiame ramiame bute? Kodėl nesėdau į automobiliuką ir neišvažiavau į Avinjoną? Į pasakų namelį su mimoza ir karališkomis palmėmis sode?

Volfas atsiuntė man laišką ir pranešė vėl išsinuomojęs tą namuką visai vasarai. Volfas! Žydraakis garbanius! Norėjosi save pasmaugti. Kodėl važiuoju atostogauti, juk tai bus baisu. Trys savaitės su Klifordu, ilgos dienos ir naktys. Kaip aš ištversiu?

Tačiau ir vėl viskas buvo kitaip. Aš ir vėl klydau.

20

SKYRIUS

Klydau, nes neįvertinau gydančios pietietiškos gamtos jėgos. Vos tik lėktuvas nusileido, Klifordą tarsi kas pamainė. Apsistojome viešbutyje šiaurinėje salos dalyje, laukinėje įlankoje. Čionai nevedė jokie keliai, snūduriuojančiame uoste sėsdavai į laivą ir plaukdavai į rojų.

Anuomet visas šiaurinis salos pakraštys buvo nepaliestas žmogaus. Vienas kitas turistas, vienas kitas viešbutis. Jei norėdavai susimokėti už pirkinius, tau sakydavo: „Ne ne, neskubėkit, nereikia pinigų, ryt atsiskaitysit.“

Mūsų kambarys buvo nuostabus, su senoviniais ispaniškais baldais, o pats viešbutis – puikus, be iškabų ir nereklamuojamas jokiame kelionių vadove. Tikra slaptavietė kvepiančioje pinijų giraitėje, su ilgu smėlėtu nuosavu paplūdimiu ir paslaugiu personalu.

Antrą poilsio dieną Klifordas išmetė migdomuosius ir raminamuosius, kuriuos rijo nuo pirmo pasimatymo su Greise balandį. Trečią dieną apsikabino mane, ir aš jo neatstūmiau, nors Paryžiuje prisiekiau neprisileisianti per patrankos šūvį. Ketvirtą dieną susikibę už rankų nuėjome prie jūros. Penktą maudėmės vidurnaktį, po žvaigždžių nusėtu dangumi, paskui kambaryje po beveik dviejų savaičių vėl pasibučiavome.

– O mažule, kaip gera liesti tave, – sudejavo Klifas. – Tavo oda tokia švelni, kaip šilkinė.

Jis paėmė mane ant rankų ir nunešė į lovą, o aš nesipriešinau. Lovoje buvo pasiutusiai gera, o dar tas svaiginantis pinijų aromatas, ekstazės apimtų svirplių cirpimas. Aš pietuose, prie jūros! Aš rojuje! – mintyse kartojau sau.

Mylėjomės iki paryčių ir iki kitos dienos pietų. Vėl nauja pradžia? Niekada nebūčiau pamaniusi! Tai buvo mudviejų – mano ir Klifo – žvaigždžių valanda. Klifordas vėl tapo mano globėju: rytais atnešdavo pusryčius į lovą, į atokų paplūdimį einant per lauką, prižėlusį kibių usnių, nešė ant rankų pirmyn ir atgal, tepė nugarą aliejumi nuo saulės, šukavo plaukus, masažavo kojas, nerūkė, vakare išgerdavo tik vieną taurę vyno.

– Ačiū Dievui, Greisė išsidangino, – pasakė man. – Paryžiuje kiekvieną mielą dieną skambinėjo į redakciją: „Ar sąžinė negraužia? Nesijauti kaltas? Ar tau ne gėda?“ Kartais liepdavo paskambinti Gregoriui, bet vos tas ištardavo: „Labas, tėti“, o aš apsidžiaugdavau, kad galėsiu pasikalbėti su sūnumi, ji išplėšdavo ragelį berniukui iš rankų ir imdavo mane plūsti. Tikras košmaras, mažule Kite. Todėl buvau toks bjaurus. Ar supranti? – Ir tada išpasakojo apie šeimos savaitgalius: – Per pusryčius su manim nė vienas nesikalbėdavo, lyg būčiau prašalaitis. Per pietus būdavo kiek geriau, bet vakare vėl ledynmetis. Paskui Greisė sakydavo: „Matai, pas mus ir vėl viskas kaip anksčiau, kodėl nepasilieki?“ Tai tampė nervus, supranti? Kiekvieną sekmadienį ta pati daina.

Klifordas buvo pasiėmęs savo žaliąją „Olivetti“. Ir auksinio trilerio rankraštį.

Pirmą dieną jis nekreipė į mane dėmesio, ilgas valandas taisinėjo rankraštį, paskui iki vėlumos spausdindavo. Mudviem susitaikius, rašomąją mašinėlę padėjo į spintą.

– Į valias prisirašiau Paryžiuje. Eime maudytis.

Užsidėjome nardymo akinius ir nuplaukėme išilgai vaizdingo kranto, į laukinę uolų aprėmintą įlanką. Buvo nepakartojama. Vanduo skaidrus kaip krištolas, aplinkui zujo mažulytės sidabrinės žuvelės. Žvelgiau į purpurines jūrų plukes ant geltonų ir žalių akmenų, į jūrų ežius, ir tas spalvingas povandeninis pasaulis mane tiesiog užbūrė.

Laimingi grįžome į viešbutį, vakarieniavome lauke. Buvo nepaprastai gardu, aplinkui kvepėjo laukinėmis mėtomis. Paskui pusę nakties mylėjomės.

Klifordas nebeprisilietė prie romano, neparašė nė eilutės. Užtat kiekvieną dieną skaitė po kriminalinį romaną, neva sėmėsi įkvėpimo. Žaliasis kelioninis krepšys iš tiesų buvo prikimštas knygų – dvidešimt vienas kriminalinis romanas, taigi į dieną po vieną.

– Kaip lengvai skaitoma, – džiaugėsi Klifas. – Kiti nė nenumano, koks sunkus rašytojo darbas. Vargšele Kite! Rašei, vargai, o aš rėkiau ir plūdausi. Ar atleisi man? Pamirši? Ateik, apkabink mane. Daugiau taip nebus, pažadu.

Į Paryžių grįžome tapę artimomis sielomis. Daugiau jokių barnių ir pakelto balso. Ar ilgam? – klausinėjau savęs. – Ar šitai ilgam?

Tačiau ir toliau gyvenome gražiai, netgi geriau nei anksčiau.

Po savaitės atėjo laiškas iš Klifordo agentės Beverlės. Kūrinį ji atmetė! Klifordas vos nešokinėjo iš džiaugsmo.

Beverlė rašė:

Kaip debiutinis, romanas stebėtinai geras. Tačiau pradžia per ilga, pilis aprašyta per daug išsamiai, geriau tuos aprašymus pamėtyk, antraip skaitytojas ims nuobodžiauti. Svečią, viešintį pilyje, apskritai išmesk, jis neįdomus, nes aprašai tik trečiame skyriuje ir niekur daugiau. Meilės istorijai trūksta ekspresijos. Tačiau siužetas man patiko. Herojų charakteriai įtikinami ir įdomūs, rašymo stilius stebėtinai elegantiškas. Jei dar pusmetį rimtai padirbėtum, galėtume pasikalbėti apie sutartį. Rankraštį tau išsiųsiu tuojau pat. Na, o sprendimas, deja, kol kas neigiamas.