Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Klifą tarsi kas pamainė, jis iškart apkabino mane.

– Ak, Kite, kaip tavęs pasiilgau. – Ir puolė atsiprašinėti: – Atleisk, kad buvau toks piktas. Nežinau, kas man užėjo.

Lovoje vėl karaliavo meilė ir palaima, tarsi niekada nebūtume pykęsi. Jis neberėkavo, buvo mielas ir švelnus kaip anksčiau, o su jo tėvu išsyk radau bendrą kalbą.

Tai buvo aukštas juodaplaukis vyras, balsas toks pat žemas kaip Klifo, tik daug ramesnis, jokio nervingumo.

Dovanų jis man atvežė knygą apie maisto gaminimą, buvo gerai nusiteikęs, todėl per visą jo viešnagę jaučiausi rami.

Klifo tėvas buvo išsilavinęs žmogus, indologijos ir istorijos profesorius, rengėsi baltai, buvo vegetaras, mokėjo sanskrito kalbą, jaunystėje gyvenęs Indijoje. Kad ir kaip ten būtų, vos jis įsikūrė mūsų svečių kambaryje, bute Bulardo gatvėje įsiviešpatavo taika ir ramybė.

Jau patį pirmą vakarą jis nuvažiavo į Neji aplankyti Greisės ir Gregorio. Grįžęs papasakojo man, kaip ir kas, ir supratau: mano mama buvo teisi – Klifordas iš tiesų gyvena baimėje. Jo tėvas atskleidė man priežastį: Greisė viską permąstė ir, jei Klifas pareikalaus skyrybų, pateiks įspūdingus reikalavimus.

– Ji nori gauti visas šeimos santaupas, gyvybės draudimą ir tris ketvirtadalius Klifordo algos. Plius išlaikymą Gregoriui, kol tas studijuos, nori pusės sumos to, ką mano sūnus uždirbs ateityje investavęs ar ką nusipirkęs. Jai neberūpi niekas, išskyrus pinigus.

– Juk jos tėvas šitoks turtingas! – sušukau pasipiktinusi. – Jam mirus ji paveldės milijonus.

– Greisė nori nubausti Klifą. Esą jei jis manęs nebenori, aš jam parodysiu! Sužlugdysiu finansiškai.

– Ji taip sakė?

– Taip nusprendė.

– Kaip dabar bus?

– Kol kas nieko nebus. Greisė kartu su savo motina, kurią pasikvietė kaip sąjungininkę, išvažiavo į Luarą. Kai abi grįš, visi susėsim ir pamėginsim atvesti Greisę į protą.

– Kaip?

– Klifordas buvo Šveicarijoje ir šį tą sutvarkė. Dabar žino, kaip apsiginti.

– Viliuosi. Prieš Kalėdas Greisė buvo sutikusi skirtis.

– Prieš Kalėdas sutiko, o dabar jau nebenori.

– Ilgai aš neištversiu.

– Ji to tik ir laukia, – ramiai atsakė Klifordo tėvas.

– Nenoriu ardyti šeimos ir kam nors pakenkti.

– Pakenkti? Tu niekam nekenki. Gyvendamas su Greise mano sūnus beveik prasigėrė. Abu gyveno kaip šuo su kate. Greisė frigidiška, Klifas nuolat ieškojo moterų. O dabar tik pažvelk į jį – beveik negeria, neberūko, atrodo jaunesnis. Tai tavo nuopelnai.

– Per vargus, – atsidusau.

– Pasistenk ištverti. Klifui tu – išsigelbėjimas. Ilgai taip nesitęs.

– Klifas kartais būna toks ūmus. Labai įskaudina.

– Tai vis Korėjos pasekmės. Anksčiau toks nebuvo. Vis dar myli jį ar…

Tylėdama linktelėjau.

– Tada apsišarvuok kantrybe, ir viskas bus gerai.

Klifordas ir jo tėvas su Greise ir jos motina susitiko šeštadienį. Tą patį vakarą Klifo tėvas išskrido atgal į Ameriką. Kai Klifas išvežė jį į oro uostą, mane ėmė kamuoti bloga nuojauta. Išsigandau, kad vėl viskas bus blogai. Laukiau liūdnos žinios. Ir sulaukiau.

– Greisė suprato, kad sužlugdyti manęs jai nepavyks, – grįžęs pasakė Klifas. – Tad dabar reikalauja namo. Tuojau pat. Turiu nupirkti jai namą Luaroje, kad abu su Gregoriu galėtų tenai vasaroti.

– O kas tą namą suras?

– Ji pati. Tokio didumo ir brangumo, tokioj vietoj, kokia jai patiks. Žinau ją, nieko nesusiras, nes yra išranki. Tačiau tai dar ne viskas.

– Kas dar?

– Kaip čia tau pasakyti… yra vienas reikalavimas…

– Reikalavimas? Klifai, būk geras, sakyk, ko ji dar nori?

– Ji nebeleis man matytis su Gregoriu. Abidvi su motina pasitarė ir Greisė pareiškė: „Savo sūnų matyti galėsi tik man dalyvaujant. Judviem vieniems susitikti neleisiu.“

– O ką tu į tai?

– Sutikau. O ką man daryti? Jau ir taip vargų per akis.

Klifordas su sūnum susitikdavo kartą ar du per savaitę ir abu važiuodavo papietauti, į kiną ar koncertą. Nuo šiol taip nebebus. Nuo dabar bus šeimos sekmadieniai. Mane tai labai nuliūdino.

Aštuntą ryto Klifordas išlėkė iš namų kaip akis išdegęs.

– Einu į kepyklą duonos ir raguolių, – burbtelėjo. – Pusryčiausiu Neji pas Greisę, negaliu vėluoti.

Namie jis pasirodė tik vienuoliktą vakaro. Papilkėjusiu veidu, nekalbus, toks atgrasus, kad nedrįsau nieko klausinėti.

Oras šiltėjo, aplinkui visa pagražėjo, ir Klifo „šeimos sekmadieniai“ ilgainiui virto šeimos savaitgaliais. Su Greise ir Gregoriu jis vaikščiojo į polo klubą, vaikštinėjo po parką, o aš viena sėdėjau namie, tarp mūrų, ir kankinausi, nes nežinojau, grįš Klifordas vakare ar negrįš.

Laimė, turėjau mažulę sidabrinę „Lancia“. Kai vienatvė visai užkamuodavo, jei oras būdavo gražus, sėsdavau į mašiną ir važiuodavau į Versalį. Čia, nuostabiame parke, ant žolės kilimo, po kupliais medžiais praleisdavau kelias nuostabias valandas. Tas poilsis buvo tarsi balzamas ant žaizdos. Aplinkui čiulbėjo paukšteliai, kvepėjo gėlės, buvo ramu ir miela. Atsigavusi grįždavau į Paryžių. O tada imdavausi to, apie ką nežinojo niekas, nei mama, nei juo labiau Klifordas. Tai buvo mano didžioji paslaptis, kurią saugojau jau trejus metus. Aš rašiau romaną!

Anksčiau studijuodama vien tik analizuodavau romanus, daug metų rytą vakarą skaičiau juos bibliotekoje ir lovoje, ir vieną dieną man dingtelėjo: jeigu parašė jie, gal galiu parašyti ir aš?

Rašyti mėgau nuo vaikystės. Todėl ir pasirinkau literatūros studijas. Sakiau sau: jei nepavyks, romaną išmesiu, nieko baisaus. Bent jau pasipraktikuosiu prieš rašydama disertaciją.

Be to, esu tikra priešgyna. Jei kas mesteli man: „Negali, nepadarysi“, būtinai turiu įrodyti, kad žmogus labai klydo.

Taigi iš visų pusių girdėdama, kad nieko man neišeis, sėdau prie žydrosios „Olivetti“ ir laisvu nuo mokslų laiku ėmiau slapta rašyti romaną.

Klifordas sakė: devyniasdešimt devyni procentai romanų niekada nebūna užbaigti. Mudu bendraujam jau trejus metus, o jis teprisikasė iki antro savo auksinio trilerio skyriaus. Rita irgi rašo nuotykių romaną, sukurpė keturiasdešimt puslapių. Greisės idėjos pasibaigė vos pradėjus pirmą skyrių. O aš į Paryžių atvykau su šimtu puslapių. Dabar jau yra du šimtai ir artėju prie pabaigos.

Kad ištverčiau gyvenimo su Klifordu audras, ėmiausi smagios temos, rašiau apie gražų ir saugų pasaulį, slėpdavausi jame, kad išgyvenčiau. O kur galima geriausiai pasislėpti? Ogi mano dėdės riterių pilyje, stovinčioje tūkstantį metų. Apvalus bokštas, kvadratinis bokštas, storos mūro sienos, paslaptys, meilė ir intrigos, paslėptas lobis ir laiminga pabaiga!

Rašyti buvo sunkiau, nei maniau, užtat tie nervus tampantys Klifordo „šeimos savaitgaliai“ nebeatrodė tokie baisūs. Priekin stūmiausi stebėtinai greitai. Taip pamažu gimė įdomus ir smagus vasaros romanas. Jį užbaigiau liepą. Trys šimtai dvidešimt puslapių. Pagaliau!

Per tą laiką Greisė, ieškojusi namo Luaroje, į paieškas spjovė. Dabar jau užsimanė su Gregoriu išvykti į Havajus.

– Keturios savaitės Havajuose! – mudviem su Klifu vakarieniaujant namie suriko jis. – Žinai, kiek tai kainuoja? Vien bilietai atsieis krūvą pinigų. Ir visi joja man ant sprando. Aš vienintelis turiu uždirbti pinigų – Greisei, Gregoriui, tau.

Ir tada papasakojau jam apie savo romaną.

Klifordas net išsižiojo iš nuostabos. Paskui visas išraudo ir ėmė rėkti:

– Ką? Parašei romaną? Kaip tu drįsai, koks įžūlumas! Aš ariu kaip jautis, neturiu kada išsimiegoti, išlaikau dvi šeimas, o tu… tu rašai romaną? Šito tai tikrai nedovanosiu!