Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

P. S. Pasistenk, kad siužetas būtų įtemptesnis.

Laiškas iškrito man iš rankų. Pasijutau sugniuždyta. Padirbėti dar pusmetį? Neįsivaizduojama! Jau ir taip plušėjau labai ilgai. Dabar reikia imtis disertacijos.

– Argi nesakiau? – Klifordas švytėte švytėjo. – Knyga dar neužbaigta, tai tik juodraštis.

Paguodai jis nupirko man brangų kostiumėlį iš „Ted Lapidus“, į kurį jau senokai krypo mano akys. Iš tamsiai mėlyno plono aksomo, visa palaidinė siuvinėta margomis žvaigždelėmis. Švarkelis gražiai paryškino liemenį ir tiko taip, kad net vyrai gatvėje atsigręždavo. Staiga jie ėmė pastebėti mane išsyk, o ne iš antro karto.

Tačiau kas iš to? Romaną juk atmetė. Man nepavyko.

O čia dar Greisė grįžo iš Havajų, kuriais buvo sužavėta.

– Ji užsimanė tenai turėti namą, – pranešė Klifordas. – Liepė nupirkti jai Maui saloje. Numetė dešimt kilogramų ir vėl trenka plaukus. Atrodo puikiai.

Vos tik Greisė su Gregoriu atsirado Paryžiuje, Klifordas vėl atšalo. Neilgai trukus visą naktį negrįžo namo, kartą per savaitę išdumdavo į „Solo Diner“ restoraną, o artėjant rugsėjui, kai man reikės skristi į Vieną ir užsiregistruoti universitete, jo replikos apie mano studijas darėsi vis kandesnės, o pats piktesnis. Tačiau vos ištardavau: „Jei tau manęs nebereikia, išsiskirkim“, jis ūmai persimainydavo. Dvi dienas būdavo kaip šilkinis. Paskui viskas vėl grįždavo į senas vėžes: rytais kaip akis išdegęs neatsisveikinęs išlėkdavo iš namų, nepaprašydavo Žano luktelėti, kad ir aš galėčiau važiuoti kartu iki bibliotekos, nebeišspausdavo nė šypsenėlės, o blogiausia – nebežvelgė į mane. Jei žiūrėdavo, tai akis nugręžęs į šoną. Tarsi jį būtų graužusi sąžinė.

– Kas atsitiko? – klausinėjau. – Gal nori man ką pasakyti?

– Neišsigalvok, – atšaudavo jis.

Tačiau visos paslaptys kada nors išaiškėja.

Sekmadienį, prieš pat man iškeliaujant į Vieną, pagaliau sužinojau, kas buvo rezgama man už nugaros.

Buvo nuostabus rudens rytas. Gražiajame bute Bulardo gatvėje mudu dar miegojome. Name buvo tylu, gatvėje už langų – irgi jokio garselio.

Staiga, lygiai devintą, sučirškė durų skambutis – keturis kartus trumpai, vienąkart ilgai ir šaižiai. Tai buvo slaptas mudviejų su Klifu signalas. Kas ten galėtų būti?

Klifordas nudavė negirdįs skambučio, taigi užsimiegojusi užsimečiau žydrą chalatą ir atidariau duris.

Koridoriuje stovėjo Rozabela.

– Dėl Dievo, Rozabela, – sumurmėjau. – Kas atsitiko? Gal nelaimė?

– Nieko neatsitiko. – Mergina palenkusi galvą dėbtelėjo į mane. Užuodžiau aštrokų kvepalų aromatą. Rozabela vilkėjo balta aptempta suknele gilia iškirpte, nagus buvo nusilakavusi ryškiai raudonai, ilgus iki užpakalio garbanotus plaukus pasileidusi. Po pažastimi ji laikė natų sąsiuvinį, rankoje – du blokus cigarečių „Lucky Strike“. – Ar Klifas jau pabudo? – paklausė.

– Ne, dar miega.

Ji atkišo man cigaretes.

– Perduok jam, tai suvenyras nuo manęs.

– Klifordas neberūko.

– Vis tiek perduok. Gal vis dėlto įleisi vidun? Man metas mokytis.

– Metas… ką daryti?

– Ką ką. Mokytis groti pianinu.

Įkvėpiau oro.

– Juokauji?

– Kodėl turėčiau? Klifordas leido. Šeštadienį mūsų pasiuntinybėje grosiu Šopeną. Negi jis nieko tau nesakė?

– Ne, nė žodelio.

Rozabela plačiai nusišypsojo, parodydama baltutėlius dantis.

– Taigi taigi, – ištarė piktdžiugiškai. – Mudu su Klifu turim savų paslaptėlių.

Ji prasispraudė pro mane ir nudūmė tiesiai į svetainę, kur prie lango stovėjo pianinas.

Nuskuodžiau jai iš paskos.

– Negali čia mokytis, – sušukau išsigandusi. – Pažadinsi visą namą. Žmonės dar miega. Juk tu pati namie turi pianiną. Ten ir mokykis.

– Negaliu, – atšovė ji. – Kaimynai piktinasi.

– O kaip mūsų kaimynai?

– Man jie nerūpi. Aš jų nepažįstu.

Ji įsitaisė prie pianino ir ėmė fortissimo skambinti gamas.

Rozabela buvo aukšta mergina, puse galvos aukštesnė už mane, tvirtomis rankomis, didelėmis plaštakomis, taigi nutempti jos nuo pianino man nebūtų pavykę. Todėl įpuoliau į miegamąjį ir pažadinau Klifordą.

– Nepatikėsi, – pasakiau sunkiai šnopuodama, – Rozabela čia ir daužo pianiną. Eikš greičiau! Išmesk ją lauk. Manęs ji neklauso.

Klifordas pramerkė katiniškas akis.

– Duok man ramybę! – suniurnėjo ir pakišo galvą po pagalve.

– Ji atnešė tau cigarečių. Vėl slapčia rūkai?

Klifordas neatsiliepė.

– O iš kur ji žino slaptą mudviejų signalą? Gal dabar jau įsimylėjai Rozabelą? Ar čia ta judviejų paslaptėlė?

Klifordas staiga atkuto.

– Aš įsimylėjau? – sušuko piktai. – Niekada! Tai ji įsimylėjusi mane, jau seniai. Ir mane kankina.

– Kankina? Kokiu būdu?

– Draugo ji neturi, sekmadieniais sėdi viena. Ji atvyko iš Olandijos, todėl Paryžiuje neturi jokių giminaičių. Ji tikisi, kad tu paruoši mums pusryčius ir ji praleis pas mus dieną.

– Vadinasi, pasiuntinybėje nebus jokio koncerto?

– Bus. Labdaringas. Jie kažkam renka aukas.

– Ar tu iš tikrųjų leidai jai ateiti? Šiandien, sekmadienį?

Klifordas susiraukęs atsiduso.

– Pasakiau: valandžiukę gali pasimokyti. Bet nesakiau: ateik devintą ryto.

– Ji sėdės pas mus visą mielą dieną?

– Ne! Ji tiesiog įsižeidė, kad neatsikėliau ir nepasitikau jos. O dabar leisk man miegoti.

– Kodėl ji nesimoko namie?

– Jos pianinas nesuderintas, derintojas neatėjo.

– Klifai, nesuprantu tavęs. Ta moteris nori mudu išskirti. Juk jinai – klastinga gyvatė.

– Redakcijoje mes visi – viena didelė šeima. Tu to nesuprasi. Vienas kitam padedam ir po darbo. Rozabela – visai mielas žmogus.

– Ne! Ne!

– Taip! Bet gana. Jei tu ir toliau kelsi kvailas pavydo scenas, man neliks nieko kito kaip išeiti. – Jis pasislinko tolyn ir ant galvos užsitraukė antklodę.

Tą akimirką grojimas liovėsi. Gal Rozabela išėjo?

Ne, ji stovėjo balkone, prie pat raudonų rožių krūmelio, ir rūkė.

– Klifordas neateis, – pasakiau paduodama jai peleninę. – Jis pavargęs, ilsisi.

Atsišliejau į dailią balkono sienelę iš kaldintos geležies ir ėmiau laukti, kada Rozabela išeis. Tačiau ji niekur nėjo. Mėgaudamasi surūkė cigaretę, pastatė peleninę ant grindų ir atsistojo šalia manęs.

– Palik jį, – pasakė nežiūrėdama į mane. – Patariu nuoširdžiai.

– Nesupratau.

– Kalbu apie Klifą. Tu jo negausi.

– Tikrai? – Stengiausi kalbėti kuo ramiau. – Jis skiriasi su žmona. Dėl manęs.

Rozabela garsiai nusikvatojo.

– Vargšele, tu nieko nežinai. – Išpūčiau akis. O ji pridūrė: – Skyrybų procesas sustabdytas.

– Ką?

– Senų seniausiai. Žinai, ką jis pasakė Greisei?

– Ne, – išstenėjau.

– Jis pasakė: „Ko tu taip nerviniesi? Tarp mūsų viskas lieka po senovei. Skirtumas tik tas, kad aš miegu ne namie. O dienomis kaip buvo, taip ir liko.“

– Man jis pasakė, kad su Greise bendrauja tik per advokatą.

Rozabela prisidegė antrą cigaretę, atkragino galvą ir išpūtė dūmus.

– Tai, ką Klifordas kalba, ir tai, ką jis daro, – du skirtingi dalykai, – ištarė ir labai patenkinta pažvelgė į mane.

Nusigręžiau. Štai mįslė ir štai atsakymas. Tik nemaniau, kad viskas šitaip blogai.

– Iš kur žinai? – paklausiau po valandėlės. Staiga man pasidarė šalta. Tvirčiau susisupau į chalatą.