Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Pusėtinai. Tik esu pervargusi.

– Suprantama. Valgyt nori?

– Ačiū, ne. Tik miego.

Mama paėmė mane už parankės.

– Kambarį paruošiau, gerai pailsėk.

Ji palydėjo mane viršun, atklojo antklodę, pakedeno pagalvę. Kritau į lovą, o kai pabudau, jau leidosi sutemos. Nustebau: keista, nesijaučiu alkana. Tik mintys sujauktos, tarsi būčiau nupurtyta elektros. Mane net kratė, o prieš akis stovėjo Klifas.

Štai jis grįžta namo, randa mano laišką, paskui važiuoja pas Vikę. Ar jis pasigedo manęs? Mėšlas! Viliuosi, jaučiasi labai blogai. Taip jam ir reikia!

Susišukavau plaukus ir nusileidau apačion.

Mama jau buvo padengusi stalą jaukiajame erkeryje ir pagaminusi mano mėgstamų tarkuotų obuolių ir morkų salotų su riešutais, medumi ir citrina. Paskui valgėme omletą su prieskoninėmis žolelėmis ir petražolėmis apibarstytų bulvių. Daugiau man niekas nelindo.

– Nenori Linco torto? – nustebo mama. – Iškepiau specialiai tau, taip, kaip mėgsti – migdolų daugiau nei miltų. Juk visada patikdavo.

– Suvalgysiu ryt per pusryčius, mama. Dabar noriu vieno – išsikalbėti.

– Tada pasakok.

Kai viską atvirai išklojau, mama pasakė:

– Man regis, viskas vyksta per greitai. Netgi nelaiminga meilė baigiasi ne žaibiškai, o tik tada, kai nebegali pakęsti net to vyro kvapo. – Tylėdama atsidusau, o ji kalbėjo toliau: – Manau, tu jį vis dar myli. Juk sakei, kad lovoj su juo gera.

– Taip.

– Visada?

– Ne, ne visada. Jis toks… Kartais būna labai mielas, bet vos tik nusiteikiu, jog taip tęsis ir toliau, pavirsta pabaisa ir ima žiauriai kankinti.

– Nemanai, kad grįžęs į Paryžių jis viską namie išdaužys? Iš įsiūčio.

– Ne, Vikė neleis.

– Tikrai?

– Kaip tik šiuo metu jis vakarieniauja pas Vikę. Ji pažadėjo man, kad abu su Skotu palydės Klifą namo ir neišleis iš akių, kol tas užmigs. Vikė mano, kad rytoj Klifas jau bus apsiraminęs.

– Nenustebčiau, jeigu rytoj jis išdygtų pas mus, nusiteikęs parsivežti tave namo, – pasakė mama.

– Ne, tik ne šitai!

– Šis vyrukas labai atkaklus. Iš tokio galima visko tikėtis.

– Mama, skyrybų procesą jis nutraukė. Liepė man dingti. Sakė, nusibodau jam.

Mama nusišypsojo man.

– Nemanau. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavai, Kite, vis dėlto įtariu, jog tuoj lėksi atgal.

– Kaip manai, ar tarp jo ir Rozabelos kas nors vyksta?

– Galbūt. Gal kas buvo anksčiau. Nelabai rimta. Bet kokiu atveju tu jam svarbesnė. Kitaip jis gyventų su ja, o ne su tavim. – Mama vos susilaikė nenusižiovavusi. Pažvelgė į laikrodį. – Kite, ar žinai, kiek dabar valandų? Pusė pirmos nakties. Nesijauti pavargusi?

– Ne. Juk ilgai miegojau.

– Eime, padėsiu tau iškrauti daiktus ir eisim gulti.

Mudvi sutvarkėme stalą. Kai jau ketinome eiti į lauką atnešti daiktų iš automobilio, suskambėjo telefonas.

– Kam tokiu laiku nesimiega? – nustebo mama. – Blogas ženklas.

– Nepyk, mama, tai Vikė. Pažadėjo paskambinti, kai tik nuves Klifordą namo.

– Tada pati atsiliepk, – paragino mama. – Bet nuojauta man kužda, jog kažkas negerai.

Ji ir vėl buvo teisi.

– Kite, čia tu? – išgąstingu balsu paklausė Vikė, ir aš išsyk supratau, jog atsitiko kažkas baisaus. – Tuojau pat grįžk! Klifas be sąmonės išvežtas į ligoninę.

Aš nustėrau.

– Dėl Dievo meilės, jis miršta?

– Tikiuosi, ne. Įprasta istorija. Susipliekė Pigalio aikštėje. Perskaitęs tavo laišką Klifas taip susinervino, kad pasakė: namo neisiu, tuojau pat nusišausiu. Paskui jiedu su Skotu išmovė iš namų. Ir aš su jais, nes bijojau, kad neatsitiktų kas bloga. Nespėjau nė mirktelėti, o Klifordas jau pliekėsi su kažkokiu mušeika, drėbėsi ant grindinio. Skotas puolė Klifui padėti, nors anksčiau to nedarydavo, pasipylė kraujas. Nuo to vaizdo man iki dabar bloga, nes negaliu žiūrėti į kraują.

– Ar jie stipriai susižeidė?

– Tik susitrenkė galvas, ir veidai apdaužyti. Bet atrodo kraupiai. Klifordas pasakė: „Jokia moteris nėra manęs palikusi.“ Ir dar – kad tu esi didžioji jo meilė, kad be tavęs nebenori gyventi.

– O kur jie paguldyti? Padiktuok adresą.

– Amerikiečių ligoninėje Neji. Kite, aš tikrai nekalta. Kai Klifas atėjo pas mus vakarienės, jis jau buvo girtas.

– O kaip Skotas?

– Jis sąmonės neprarado. Ryt išleis namo. Tikiuosi, atsigaus ir Klifas. Bijau, kad…

– O kur tu dabar?

– Namie.

– Eik miegoti, Vike. Pasistengsiu atlėkti kuo greičiau.

– Nepyksti?

– Tai tikrai ne tavo kaltė. Kada ryt važiuosi į ligoninę?

– Pusę aštuonių.

– Pasakyk Klifordui, kad atlekiu, gerai?

– Pasakysiu. Jei iki tol nenumirs.

– Jei pasiseks, Paryžiuje būsiu ryt po pietų.

– Greičiau atvažiuok, Kite. Ir nepyk…

Padėjau ragelį. Mane kone pykino, galvoje ūžė. O mama, išgirdusi, kas atsitiko, liko rami.

– Taip ir maniau, – pasakė išklausiusi mane. – Duoti pinigų kelionei?

– Gal galėtum paskolinti penkis šimtus šilingų benzinui?

– Žinoma.

– Kai tik būsiu Paryžiuje, tuojau pat grąžinsiu.

– Gerai, kad neiškrovėm daiktų.

– Taip, bet laurus paliksiu tau, neprieštarausi? Pastatytum terasoje.

– Mielai paimsiu. Rytoj pat persodinsiu į didesnius vazonus. Jiems pas mane patiks. Gal įdėti Linco torto?

– O taip, prašyčiau.

– Tuojau.

Mama nuėjo į virtuvę, o aš ištraukiau iš automobilio laurų medelius. Jie nebuvo sunkūs, tad nunešiau į sodą ir pastačiau prie namo sienos. Paskui grįžau paimti torto ir abi su mama patraukėme į kaštonų alėją, kur stovėjo mano automobiliukas.

– Bent jau galėsi paskaityti knygas, kurių tau reikia disertacijai, – pasakė mama. – Matai, yra ir teigiama pusė.

– Taigi, šiokia tokia paguoda.

– Jei nori, galiu atvažiuoti pas tave lapkritį.

– Jeigu dar būsiu Paryžiuje.

– Manau, būsi. Ar ilgai vaikščiosi į biblioteką?

– Keturis penkis mėnesius.

– Kaip nors ištversi.

– Mama, kaip manai, kiek laiko paprastai trunka aistringa meilė?

– Penkerius metus, – išsyk atsakė mama.

– Penkerius? – sušukau pasibaisėjusi.

– Treji jau praėjo. Bus matyti, kaip visa klostysis. Gal tavo atveju viskas baigsis greičiau.

– Laikyk špygas, mama.

– Laikysiu, mieloji. – Mama pažvelgė į automobilį. – Gražus, – ištarė svajingai. – Tau tinka. Tik važiuok atsargiai.

Puoliau mamai ant kaklo ir stipriai apkabinau.

– Ačiū už viską. Buvo smagu tave pamatyti.

– Ir man tave. – Kai atsisveikindama pabučiavau ją, pridūrė: – Iš Paryžiaus išsyk paskambink.

– Kai tik būsiu namie.

– Perduok Klifui, tegu greičiau sveiksta.

– Perduosiu.

Užvedžiau variklį, pamojavau mamai, ji pasiuntė man oro bučinį, ir išvažiavau.

Keliavau naktį, virš galvos plytint žvaigždėtam dangui, vėl tūkstantį tris šimtus kilometrų – į Paryžių, iš kurio tik vakar išdūmiau. Ir visą kelionę galvojau: jeigu Klifordas numirs, tikrai neištversiu. Jis kankino mane ir melavo, varė iš proto, be to, nenoriu turėti reikalų su vedusiais vyrais, ir vis dėlto, brangusis Dieve, padėk jam pasveikti.

Nenoriu, kad jis mirtų!

Į Paryžių atvykau vėlyvą popietę. Pakeliui iš automato paskambinau Vikei. Skotas jau buvo namie, o Klifas tebegulėjo ligoninėje, dar neatgavęs sąmonės.

Nervindamasi nulėkiau į amerikiečių ligoninę. Tačiau pavėlavau. Palata buvo tuščia. Klifas dingo. Košmaras! Negi jis mirė?