Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Jis niekada nepranešdavo, kad važiuoja jos aplankyti. Jei piktindavausi, atrėždavo: „Ogi teks su tuo susitaikyti. Tu turi savo studijas, aš – savų reikalų.“

Kuo daugiau vakarų jis praleisdavo pas Greisę, tuo labiau kankinausi. Nusiminusi lėkdavau į Paryžiaus gatves, žvalgydavausi į apšviestus svetimus langus ir galvodavau: už kiekvieno lango sėdi nelaiminga moteris ir laukia savo vyro.

Gyvenimas negerėjo, vakarais saulei leidžiantis mane ėmė kamuoti depresija. Ūmai ėmė skaudėti nugarą, maudė kojas, galėjau avėti tik plokščiapadžius batus, prie kurių batsiuvio paprašiau prikalti guminius kulniukus. Net minkščiausia oda man regėjosi per kieta.

Buvo blogai, bet niekaip negalėjau prisiversti palikti Klifordo. Jo kvapas man vis dar buvo malonus, vis dar ilgėjausi jo glamonių, man patiko mudviejų kūnų harmonija, vis dar jaučiau beprotišką trauką, vis dar po kiekvieno ginčo susitaikydavome lovoje.

Kitiems mudu atrodėme nuostabi pora. Klifas turėjo gerą klausą, skambino pianinu, vaikščiojome į operas, į koncertus, namie surengėme du vakarėlius, per kuriuos Klifas muzikavo svečiams, ėjome į gerus restoranus. Ilgainiui pabuvojau visuose garsiuose restoranuose: „Tour d’Argent“, „Lassere“, „Ledoyen“, dažnai eidavome ir į „Šervudą“. Kad nepabėgčiau, Klifordas visur mane vedžiojosi: į šventes Amerikos ambasadoje, į gala koncertą, Rokfelerio garbei surengtą prašmatniame viešbutyje prie Vandomo aikštės, į Onasio kviestinę vakarienę „Chez Maxim’s“ restorane, kurios niekada nepamiršiu, nes blogai pagarsėjęs daugybės laivų savininkas įkišo ranką į sriubinę ir išžvejojo didžiausius omarų gabalėlius. Tai buvo makabriška vakarienė, nes netrukus po to Onasio neliko. Jis mirė Paryžiuje, amerikiečių ligoninėje.

Mudu su Klifu skridome į karnavalą Rio de Žaneire, taip pat į Londoną, į vakarėlį Bakingamo rūmų sode, kuriame dalyvavo karalienė. Susipažinau su Sofi Loren, princese Begum ir Kim Aga Chanu, mus pasikvietė buvusi karalienė Soraja, o jos vyras Persijos šachas, nors ir sirgo, Sankt Morice davė Klifordui interviu.

Tai buvo gyvenimas užsienio garsenybių apsupty. Tačiau po kiekvieno vakarėlio laukdavo nelemta Pigalio aikštė. Džiugi kelionė iš baro į barą. Klifas buvo neprognozuojamas. Kartais prisilupdavo tiek, kad net taksistai nebestodavo. Tada liepdavau jam lindėti tarpuvartėje ir tik kai jau įsiropšdavau į taksi, pamodavau, kad prieitų.

Kad ir kiek jis išgerdavo, bloga niekada nebūdavo. Tik atsidūręs namie be gyvybės ženklų susmukdavo ant grindų prieškambaryje arba vonios kambary prie vonios, o kai išsimiegojęs atsibusdavo, nieko neprisimindavo. Lygiai pusę dešimtos ryto pareigingai keliaudavo į redakciją ir rašydavo puikius straipsnius. Kaip jam tai pavykdavo, man buvo paslaptis.

Klifas buvo garsiausias to meto žurnalistas, išviešindavo skandalus, gavo daugybę apdovanojimų, kalbino prezidentus, mokslininkus, kino žvaigždes ir verslo magnatus, bet toji laimė buvo apgaulinga. Neabejojau: manęs laukia dar ne vienas sukrėtimas.

Po kokių šešių taikos savaičių vieną naktį Klifordas neperspėjęs apskritai negrįžo namo. Paskui parsirado girtutėlis, bet ne atsiprašė, o laidė gerklę, išplūdo mane. Tai varė į neviltį.

Kartą vasarą, po baisingo mudviejų ginčo, trenkiau durimis ir išlėkiau pas Volfą į Avinjoną. Aplankiau jį, gyvenantį pasakų namelyje tarp gėlių, karališkųjų palmių ir mimozų. Ten prabėgusios dienos buvo nuostabios. Kai grįžau į Paryžių ketindama susirinkti daiktus, radau Klifordą pusgyvį gulintį lovoje subintuota galva, subadytu kairiu skruostu, o nuo laukujų durų iki miegamojo per kilimą driekėsi kraujo pėdsakai.

Aš vos nenualpau. Vėl jo pagailo, puoliau rūpintis ir pažadėjau, kad niekada daugiau nevažiuosiu pas Volfą, nes Klifordas tvirtino nusižudysiąs, o to aš tikrai nenorėjau.

1975 metais, per Kalėdas, mudu oficialiai išsiskyrėme. Aš grįžau į Vieną, bet prieš pat Naujuosius Klifordas atidūmė ir išsivežė mane į Paryžių. Aš lyg užkerėta niekaip negalėjau apsieiti be jo. O jis – be manęs.

Mudu nuskridome į Ameriką pas Klifo tėvą ir šis paprotino sūnų. Pusę mėnesio buvo taika ir ramybė, paskui, kaip sako, užkliuvo už varčios ir vėl nuo pradžios. Niekas niekaip negerėjo. Išskyrus vieną dalyką – disertaciją parašiau pasakišką. Tačiau tai verta atskiro skyriaus.

22

SKYRIUS

Priežastis, kodėl taip ilgai ištvėriau su Klifu, buvo ne tik lova. Tai buvo ir mano studijos. Kišenėje turėjau trokštamą skaitytojo bilietą ir man plačiai atsivėrė garsiosios nacionalinės bibliotekos Rišeljė gatvėje, Paryžiaus širdyje, vartai. Vos tik įžengdavau į pašlovintas sales, mintys apie nelaimingą asmeninį gyvenimą išgaruodavo ir pasijusdavau daug geresniame pasaulyje.

Užmiršau pasakyti, kad disertaciją rašiau karališkoje aplinkoje, gražiausioje pasaulio skaitykloje, po stikliniais kupolais, laikomais grakščių kolonų. Saulės nutvieksta švytėjo sieninė tapyba ir regėjosi, kad apsupta augalų sėdžiu romantiškame miškelyje.

Dirbau prie didžiulio stalo iš prabangaus medžio, mėgavausi taika, ramybe ir nuostabiais kvapais, sklindančiais nuo gausybės knygų. Be to, plušėjau kaip tikra detektyvė – ieškojau užmirštų moterų rašytojų.

O tai nebuvo labai jau lengva.

Jeigu koks pastorius parašydavo pusėtiną pamokslą, visur šmėžuodavo jo vardas. O jei garsia rašytoja tapdavo moteris, paminėti jos pavardės nesiteikdavo niekas. Ir vis dėlto atkapsčiau tas pavardes. Tarkim, būdavo parašyta: „ Misis Manli skaito ištraukas iš naujausio savo romano“ arba „Marija Benet parašė dar vieną širdžiai mielą knygą“. Aš jas visas prikėliau naujam gyvenimui – Elizabetą Heivud, Elizabetą Inčbald, Sarą Filding, perskaičiau Esteros Šapon laiškus ir knygą „Misis Treil gyvenimas“. Buvo taip įdomu, kad tas moteris net sapnuodavau. Kai kurios knygos buvo nė karto neskaitytos ir surištos lankais, tad norėdamas perskaityti pirmiausia turėdavai supjaustyti lapus. Už mane tai padarydavo bibliotekininkas. Ir štai ji, Anglijoje 1775 metais išspausdinta knyga, kurią pirmą kartą, po dviejų šimtų metų, Paryžiuje perskaitė Kitė Valentin. Jausmas buvo tiesiog svaiginantis. Taigi skaičiau, skaičiau, skaičiau.

Kai kuriuos romanus sudarė šeši tomai, kiekviename – po kelis šimtus puslapių. Ko konkrečiai ieškoti, nežinojau, todėl užsirašinėjau tai, kas man atrodė įdomiausia. Ir šitaip plušėjau visus metus. Paskui išanalizavau sukauptą medžiagą.

Tai buvo revoliucija! Kai tuo įsitikinau, nuėjau į kavinę priešais biblioteką, kur dažnokai keliaudavau atsipūsti, ir užsisakiau taurę „Pommery“ šampano.

– Ką švenčiat, madmuazele? – pasidomėjo padavėjas, kuris jau atpažindavo mane. – Atrodot labai laiminga.

– Taip, mesjė. Ką tik nusipelniau daktaro laipsnio. Atradau nuostabių dalykų, parašiau disertaciją ir gerai žinau, kad ji bus užskaityta.

O žinot, ką atradau?

Kodėl užmirštos talentingos moterys rašė kelių šimtų puslapių ilgumo romanus? Po penkis šešis storiausius tomus. Ko jos tuo siekė? Ir staiga labai patenkinta supratau: puikiai slėpdamosi už meilės ir intrigų, už sudaužytų širdžių ir išdavysčių scenų jos tyliai ir slapta sėjo moterų emancipacijos sėklą.

Anuomet Anglijoje į išsilavinusią moterį būdavo žiūrima su panieka. Iš tokių vyrai šaipydavosi ir kvatodavo pasakodami anekdotus. „Rašanti moteris tokia pat apgailėtina kaip šuo, einantis dviem kojom“, – rašė tūlas Semiuelis Džonsonas. Be to, aplinkui tik ir skambėjo: „Skaityti ir rašyti mergaites reikia mokyti vien dėl to, kad jos galėtų rašyti meilės laiškus. Jeigu jos bus auklėjamos kaip jų broliai, vėliau nebus paklusnios savo vyrui, taps tuščiagarbės, kietakaktės ir įžūlios.“