Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Nulėkiau į virtuvę ir apžiūrėjau šiukšlių maišą, paskui po maišu, tada orkaitę, šaldiklį, židinį, balkoną. Nieko!

Puoliau į neviltį. Klifordas buvo svetainėje, garsiai plepėjo telefonu.

Paieškojau miegamajame po lova, už ilgų iki žemės užuolaidų. Staiga pastebėjau, kad spinta užrakinta, o rakto nėra. Valio!

Kur Klifordas paslėpė raktą, spėlioti neprireikė. Žinojau: savo chalato kišenėje. Tenai ir radau.

Spintoje, pačioje apačioje, gulėjo mano knygos ir užrašai, taip pat gramatika, kuri padės man suprasti „Beovulfą“, jo vertimas į vokiečių kalbą, senosios anglų kalbos žodynas, šventojo Augustino veikalai ir mano skaitymo akiniai. Ačiū tau, Dieve!

Patenkinta sukroviau viską ant lovos, atsisėdau šalia ir ėmiau laukti audros su perkūnija. Ir sulaukiau.

– Kite, jau pasiruošusi? – baigęs kalbėti telefonu sušuko Klifordas ir įpuolė į miegamąjį. Metęs žvilgsnį į lovą išraudo kaip burokas. – Ką tai reiškia? – subliuvo ir įsmeigė į mane akis.

Akivaizdu, tikėjosi, kad imsiu raudoti, tačiau tokie laikai jau seniai praėjo. Per ilgus metus sukūriau geresnę taktiką. Sėdėjau, tylėjau ir išpūtusi akis spoksojau į jį. Tegu išsisiunta.

– Nežiūrėk šitaip! – rėkė Klifordas. – Tai varo mane iš proto. Kodėl niekada nedarai taip, kaip noriu aš?

– Tu paslėpei mano užrašus, – pasakiau ramiai.

– Manai, nežinau, kas vyksta? – prisimerkęs rėkavo Klifordas. – Vos baigsi studijas, pamojuosi man rankele: goodbye , senuk Klifai! Lik sveikas, mielas tėtuši! Neišdegs! Girdi mane? To šlamšto nesiveši! – Aš tylėjau. – Sakau tau, nesiveši. Gal apkurtai?

– Jeigu taip, niekur aš nevažiuosiu.

– Kaip pageidausi. Tada skrisiu vienas.

Klifas čiupo savo lagaminą ir nuskuodė prie laukujų durų. Trinktelėjo jomis ir nurūko laiptais žemyn. Tačiau po dviejų minučių vėl stovėjo priešais mane.

– Kur mano pasas?

– Ant naktinio staliuko.

– Dabar jau tikrai išeinu.

– Bye bye! – pasakiau džiugiai.

Klifordas minutėlę spoksojo į mane, paskui pratrūko raudoti.

– Tu nebemyli manęs, – kūkčiojo susmukęs prieš mane ant kelių. – Tu nesupranti manęs. Aš noriu atostogauti su tavim, tik su tavim.

– Ir aš noriu. Bet turiu ir mokytis, antraip užgrauš sąžinė.

Klifordo ašaros kaipmat nudžiūvo.

– Jei taip, aš pasiimsiu savo rašomąją mašinėlę ir rašysiu auksinį trilerį.

– Puiki mintis, – linktelėjau ir ėmiau krautis užrašus į krepšį.

– Bet įspėju: mano romanas bus šimtąkart geresnis už tavąjį. – Ir jis piktdžiugiškai sukikeno.

Vasaros atostogos Korsikoje buvo kitokios negu Elbos saloje, Maljorkoje ir Iskijoje. Čia gamta irgi buvo pietietiška, tik negydė lyg balzamas. Jūra buvo tokia pat žydra, saulė tokia pat karšta ir plieskė nuolat, tačiau mudu su Klifu dabar buvome nebe du įsimylėjėliai, miegantys prašmatnioje lovoje, pakrantėje įsikūrusiame viešbutyje, apsuptame aukštų palmių, o varžovai.

Klifas nuolat įrodinėjo esąs geresnis už mane: greičiau bėgioja, geriau plaukia ir laipioja uolomis. Žinoma, taip ir buvo. Juk logiška. Aš esu metro šešiasdešimties, jis – metro devyniasdešimties. Ko čia stebėtis, kad bėgioja greičiau už mane. Juk jo kojos ilgesnės, o raumenys stipresni.

Anksčiau jis vis klausinėdavo: „Ar ne per greitai einu? Juk esu aukštesnis. Pasakyk, jei nespėji. Nesivaržyk.“ Dabar kas rytą ir per pietus jis kaip įkirptas skuosdavo per viešbučio vestibiulį į restoraną, o aš tipendavau iš paskos stengdamasi neatsilikti. Kaip kvaila! Tačiau jam būtinai reikėjo būti pirmam, antraip visą dieną tektų klausytis priekaištų.

Plaukioti jūroje irgi nebuvo malonu kaip anksčiau. Dabar vyko varžybos. „Kuris pirmas pasieks uolas? Kuris pirmas užsiropš aukštyn?“ Žinoma, pirmas visada būdavo jis. Nes troško būti geresnis, vikresnis ir protingesnis už mane. Žaidimas „žuvelė bučiuoklė“ seniai buvo užmirštas.

Man mokantis Klifordas elgėsi kaip nuožmiausias priešas. Vos tik minutėlei padėdavau užrašus į šalį, pratrūkdavo: „Va matai! Tu visai be jėgų. O man ką tik dingtelėjo nuostabi mintis.“ Jis puldavo prie savo žaliosios „Olivetti“ ir triumfuodamas, šaipydamasis iš manęs, imdavo tarškinti klavišais.

Po savaitės iš Ajačo persikraustėm į Marincą. Čia pakrantė buvo visai laukinė, smaragdo spalvos vanduo nepaprastai skaidrus. Tikras atostogautojų rojus. Palmių buvo mažiau, užtat į valias mėtų ir krūmų, kurių žiedai išsiskleisdavo sutemus ir visą naktį svaigindavo kvapais. Užburianti vieta.

Atvykėliai čia gyveno mažuose svečių namukuose ant skardžio, valgydavo gryname ore, paplūdimyje, baltoje palapinėje. Ir viešbučio savininkai, ir svečiai buvo mieli žmonės. Čia buvo ir dosniai šeriamų šunų, bet Klifordas bijojo tų mažučių geltonplaukių draugiškų padarėlių, drebėdavo net pamatęs vapsvą, paukštį ar plaštakę, jei tik tie atskrisdavo per arti.

Nuo pat pirmos dienos jį kamavo įvairiausios baimės, kalbėjo vien apie Korėjoj išgyventus baisumus, nuostabią vietovę pavertė karo lauku. Neliko nei ramybės, nei džiaugsmo, nei harmonijos, nei laimės, o tik du buteliai vyno, kuriuos kas vakarą ištuštindavo.

– Ir tu gerk, – liepdavo man. – Pasijusi geriau.

– Tada negalėsiu mokytis.

– Negali padaryt pertraukos, ką? Kam tau tie mokslai?

Pertraukų aš nedariau. Gėriau mineralinį ir kiekvieną dieną mokiausi po penkias valandas. Klifordas rašė savo auksinį trilerį ir vis trukdė man dirbti.

– Matai, vynas man padėjo. Sugalvojau tiesiog fantastišką sceną, to dar nėra buvę. Tuoj paskaitysiu.

– Klifai, aš mokausi ir negaliu atidžiai tavęs klausytis.

– Tikrai? Užtat leidi man už viską mokėti. O darai tik tai, kas patinka pačiai. Gyvenime dar niekada niekada niekada nebuvau sutikęs tokios egoistės. – Jis atsuko man nugarą ir vėl ėmė tarškinti klavišais. Tačiau greitai liovėsi. – Ei, va čia tai sakinukas! Va čia tai žodelį sugalvojau. Puikumėlis! Paklausyk…

– Klifai, būk geras…

– Žinai, mano kantrybė baigiasi! – suriko jis ir pašoko. – Šiąnakt miegosiu terasoje.

Ir miegojo. Iki pirmos valandos nakties. Paskui užsimanė meilės ir švelnumo ir įslinko pas mane į lovą. Tol nedavė ramybės, kol tariau sau: tiek jau to, tebūnie dėl šventos ramybės. Apkabinau jį ir staiga supratau: nieko nebus – aš negaliu.

Niekaip!

Buvau per daug nervinga ir įsitempusi. Pirmą kartą man prireikė vazelino, kad galėčiau atsiduoti Klifordui. Laimė, buvau įsidėjusi didoką tūtą. Kai galiausiai išvykom iš Korsikos, ji buvo tuščia.

Ir vis dėlto, nepaisydama kankinimų, pavydo scenų, ūmių pykčio priepuolių, pakęsti Klifordo kvapą vis dar galėjau.

Tačiau įtampa augo. Kiekvieną popietę prieš vakarienę mudu eidavome maudytis. Artėjant kelionei namo vieną dieną buvo labai karšta ir Klifas kaip visada pirmas nuskuodė į paplūdimį. Nes visada visur turėjo būti pirmas. Kai atėjau, jis prunkšdamas jau yrėsi per įlanką. Prieš tai buvome mirtinai susiginčiję. Įbridau į vandenį ir pakraupau: nebegaliu plaukti. Nebemoku! Oda išsyk pašiurpo. Dar vakar plaukiojau kelias valandas – ir še tau! Nesuvokiama! Juk vandeny jausdavausi kaip žuvis, plaukti mama išmokė, kai buvau ketverių. Vandens niekada nebijojau, manęs negąsdino nei upė, nei giliausias ežeras, o štai dabar stoviu čia visų užmiršta ir galvoju: ar vanduo mane išlaikys?

Baimė sukaustė man gerklę. Aš bijau jūros, bijau gyvenimo, ateities, bijau Klifo! O jeigu jis teisus? Gal tikrai disertacijos neužskaitys? O juk tam darbui atidaviau visą širdį, visą save, visas jėgas. Jeigu tikrai nepavyks, kas tada? Ką darysiu? Kas manęs laukia?