Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

Iš laimės man apsisuko galva! Vos kvėpuodama žvelgiau į leidinius, paštu atsiųstus man iš Paryžiaus, Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos. Virpančiais pirštais varčiau lapus. Tai – ne sapnas! Tai realybė. Mano pavardė buvo riebiomis raidėmis išspausdinta keturiuose garsiausiuose pasaulio laikraščiuose.

Tos laimingos akimirkos niekada nepamiršiu. Iš džiaugsmo plodama delnais šokau svetainėje. Tačiau paskui pritilau. Atsisėdau priešais židinį ir susimąsčiau. Ką tai reiškia? – klausiau savęs. Ogi tai, Kite Valentin, kad Klifordas buvo neteisus.

O aš – teisi.

Tai reiškė, kad rašau kuo puikiausiai ir kad tai tinka spaudai. Hey, Baby! Palikusi Klifą aš tikrai nemirsiu iš bado. Ne, Klifai, tu neteisus, nors nuolat tvirtini priešingai! Aš dar parodysiu, ką sugebu.

Paskleidžiau laikraščius ant kilimo ir paskambinau mamai.

– Mama, nepatikėsi. Mano straipsnį išspausdino keturi laikraščiai.

– Niekada neabejojau, kad taip bus, – atsakė mama. – Sveikinu, vaikeli. O kokie laikraščiai? Tuoj nulėksiu į Vieną ir nusipirksiu.

– Gal galėtum paskambinti dėdei?

– Žinoma. Tuojau pat. O ką sako tavasis Klifas?

– Jis nieko nežino. Nepasakojau, o ir nebūtina.

– Kite, tai nuostabi naujiena. Gaila, kad esi taip toli. Smagiai atšvęstume.

– Būtinai atšvęsim, mama.

– Išties. O dabar einu rengtis ir lekiu į Vieną.

Dėdė parašė man šiltą laišką:

Miela Kite!

Perskaičiau tavo uždegantį straipsnį ir nepaprastai tavim didžiuojuosi. Tačiau labai prašyčiau nemesti studijų. Dabar tai svarbiausia. Neužmiršk.

Neužmiršau. Nė sekundei. Tačiau parašiau dar vieną straipsnį apie moteris išradėjas, apie kurias tyčia buvo nutylima, ir nusiunčiau vienam Šveicarijos savaitiniam žurnalui.

Straipsnis buvo priimtas. Man paskambino pati vyriausioji redaktorė ir pasakė: „Rašykit mums, ir kuo daugiau, tuo geriau. Jūsų straipsnį publikuosim kitame numeryje. Be to, mokam gerus honorarus.“

Po šito pokalbio buvau tokia apsvaigusi iš laimės, kad Vikę, Irmą ir Doritą pakviečiau į „Coupole“ pietų. Paskui nuėjau į turgų Dagero gatvėje ir paruošiau šventišką vakarienę: salotas su palmių šerdimis, artišokais, džiovintais pomidorais ir atsargiai nuluptomis raudonosiomis ir geltonosiomis paprikomis. Pagaminau rizotą su šviežiais baravykais ir puikiu granapadano sūriu, o desertui – dieviškai gardų tortuką „Opera“.

Gražiai papuošiau stalą, pastačiau dvi puokštes rožinių rožių ir ėmiau laukti Klifo.

Šįsyk jis kažin kodėl nevėlavo. Susiraukęs dėbtelėjo į rožes ir paklausė:

– Kas yra? Kokia nors šventė?

– Taip, – atsakiau. – Mano gyvenimo šventė.

Knietėjo papasakoti jam apie sėkmę, bet gerai prisiminiau, kaip jis suniekino mane nenusisekus romanui. Iki šiol jaučiau nuoskaudą.

– Čia ne atsakymas, – suburbėjo Klifas. – Kažką slepi. Pažįstu tave kaip nuluptą. Gal tas Volfas iš Kelno atsibeldė į Paryžių?

– Tikrai ne.

– Nelaikyk manęs kvailiu, – niršo Klifas. – Kad ir kas būtų, vis tiek išsiaiškinsiu.

Ir išsiaiškino.

Po savaitės, iš turgaus parėjusi namo, buto duris radau atrakintas. Tai bylojo, kad Klifas jau čia. Nustebusi nupėdinau į svetainę ir pamačiau tokį vaizdą: ant angliško stalo, šalia žaliosios „Olivetti“ ir auksinio trilerio, stovi konjako butelis ir puspilnė taurė. Ir dar guli keturi laiškai – iš „Herald Tribune“, „Neue Zürcher Zeitung“, „Frankfurter Allgemeine“ ir „Die Presse“.

Laiškai buvo atplėšti, kiekviename gulėjo po čekį. Honorarai už mano straipsnius.

Klifordas atplėšė laiškus manęs neatsiklausęs. Jis sėdėjo susikūprinęs, piktai perkreipęs lūpas. Išgirdęs mane ateinant, bedė pirštu į laiškus ir subliuvo:

– Kas čia? Ką vėl iškrėtei? Ką visa tai reiškia? Ką čia vėl rezgi?

Įkvėpiau oro.

– Tai pinigai už straipsnį, kurį parašiau. Pameni, pats sakei, jog tai gera mintis. Kad reikia pailsėti nuo mokslų…

– Aš to nesakiau!

– Sakei, sakei.

– Tikrai nesakiau, kad išsiuntinėtum, – rėkė Klifordas. – Gal visai išprotėjai? Darai man gėdą prieš visą pasaulį. Aš esu žurnalistas! Iš Greisės sulaukiu vien neapykantos ir pavydo, o dabar tu šito ėmeisi? Fui, kaip šlykštu! Nepakęsiu!

– Klifai, aš nesu tavo priešė.

– Tačiau elgiesi kaip priešė. Gal tau protas aptemo? Ji mat straipsnį parašė! Kaip tu drįsai?! Tu esi nulis! Niekas! Jei ką ir gali, tai tik todėl, kad išmokai iš manęs. Tampiausi tave į interviu. Jei ne aš, spaudos konferencijos nebūtum akyse regėjusi. O kur dėkingumas? Tu mane mėgdžioji. – Jis čiupo taurę ir susivertė konjaką į gerklę, pasipurtė, įkvėpė oro ir suriko: – Tetrūko, kad padarytum mane alkoholiku. Ar tau būtinai reikia nuolat įrodinėti, kad esi geresnė?

– Nesididžiuoji manimi? Mokytojas turėtų didžiuotis savo mokine.

– Tu nesi mano mokinė, kad tave kur galas! – sustugo Klifas. – Aš tave išlaikau. Iki šiol neišlyginai nė vienų marškinių, butas nugyventas, užuolaidos purvinos, kilimas neišsiurbtas…

– Marškinius tu neši į skalbyklą.

– Užsičiaupk!

– Juk sakei, kad Greisei nupirkai naujus virtuvės baldus ir nebeturi pinigų. Ir kad valykla baisiai brangiai atsieina. O dulkių siurblį sugadinai pats. Kaip dabar tą kilimą išsiurbti?

– Maištauji? – išbalbatavo Klifas, nes jau buvo spėjęs apspangti. – Ką tu sau manai… tu… tu… – Jis pašoko ir ėmė artintis.

Šis aukštas stiprus vyras siautėjo ir rėkė taip, kad man ėmė spengti ausyse. Tamsūs jo antakiai buvo suraukti, o katiniškos akys pilnos neapykantos. Dar niekada nebuvau mačiusi jo tokio įsiutusio. Man pasidarė baisu. Jis tuoj puls ir užmuš mane. Man sulinko keliai, krepšys su pirkiniais iškrito iš rankų. Paskutinis dalykas, ką prisimenu, – kad susmunku ant kilimo.

Kai atmerkiau akis, pamačiau, kad guliu ant geltonos sofos priešais židinį, o Klifas išsigandęs spokso į mane.

– Ar viskas gerai? – paklausė.

Išsižiojau, bet negalėjau ištarti nė žodelio. Ūmai supratau, kad nebeplaka mano širdis. Išsigandusi įsiklausiau. Taip ir yra, ji sustojo! Aš mirštu! Bet pagaliau išgirdau: bum bum! Ačiū Dievui, esu gyva.

– Atrodai kaip sulūžusi lėlė, – suburbėjo Klifordas. – Man tu per silpna. Nepriimi net menkiausios kritikos. Ne, iš tokio gyvenimo nieko nebus.

Staiga kažkas paskambino į duris.

– Tai daktaras Belderis, – pranešė Klifas. – Mano šeimos gydytojas. – Ir nuėjo įleisti atvykėlio.

Daktaras Belderis buvo mažiukas apvalainas inteligentiškas žmogus geromis akimis ir pilku kostiumu.

– Na, kur skauda? – pasiteiravo jis.

Tačiau aš vis dar negalėjau kalbėti.

Gydytojas pasisuko į Klifą.

– Neprieštarausit? – paklausė ir mikliai, įgudusiais judesiais apčiupinėjo mane. – Ar jos gyvenimas labai įtemptas? – pasidomėjo.

– Ir dar kaip! – atsiliepė Klifas. – Mokosi dieną naktį, ruošiasi egzaminui. Tie mokslai ją nugalabys. O kas jai?

– Panikos priepuolis. Šiaip viskas gerai. Jai reikia ramybės. Jokio alkoholio, jokių cigarečių, jokios kavos, tegu ilgiau pamiega. Ir jokių ginčų! Tegu porą dienų pailsi, pone Tečeri. Jūs, beje, irgi, – pridūrė dėbtelėjęs į taurę su konjaku Klifordo rankoje. Paskui išrašė sąskaitą. Klifas ją iškart apmokėjo, ir gydytojas išėjo.

Mudu likome vieni.

Atsisėdau ir staiga pajutau, kad vėl galiu kalbėti.

– Klifai, aš palieku tave.

– Pala pala… Kodėl?