Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Pasiskubink! – suriko Klifas. Jis jau buvo perplaukęs įlanką ir užsikabarojęs ant uolos. – Ko ten trypčioji?

Įkvėpiau oro ir tariau sau: plauksiu. Net jei pakeliui gausiu galą.

Ūmai vėl atsigavau, vėl žinojau, kaip reikia elgtis vandenyje, ėmiau plaukti palengva, paskui vis greičiau. Vanduo laikė mane. Kol kas. Plaukdama galėjau matyti dugną, bet paskui pasidarė giliau, tamsiau, šalčiau… Sūrios bangos plakėsi į veidą, prisirijau vandens ir kiekvieną sekundę tikėjausi blogiausio. Besidaužančia širdim, genama baimės įlanką perplaukiau. Kai išlipau, visa drebėjau. Sukaupusi paskutines jėgas užsiropščiau ant uolos. Išgelbėta! Man pavyko.

– Tu niekada taip greitai neplaukiosi kaip aš, – sumurkė Klifas.

Jis gulėjo ant nugaros, veidą atsukęs vakaro saulei, užmerkęs katiniškas akis, ir spinduliavo neramybę. Pažvelgiau į tvirtą rudai įdegusį kūną, į putnias lūpas, nuo galvos iki kojų nužvelgiau aukštą stuomeningą vyrą, kuris nieko kito neveikė, tik kritikavo mane ir plūdo kaip kvailą vaiką, ir supratau: viskas, jau pasiekiau skausmo ribą.

Dabar man iš tiesų reikėjo pagalbos. Jei niekas nepasikeis, ir tučtuojau, gyvenimas manęs nebedžiugins.

9 Musė.

23

SKYRIUS

Į Paryžių grįžau visai sugniuždyta. Tikra bėdulė. Klifas taip mane įėdė, kad visur įžvelgiau pavojus: gatvėje, namie, tamsoje. Svėriau tik keturiasdešimt aštuonis kilogramus, maudė smilkinius, mokytis sekėsi sunkiai, o blogiausia buvo tai, kad pasijutau nevykėlė.

Paryžiuje manęs laukė laiškas. Iš universiteto. Siuntėjas – mano bičiulė Gretė.

Klifas laišką įteikė man tylėdamas. Melsdama dangaus pagalbos nuėjau į darbo kambarį, atsisėdau prie rašomojo stalo ir atplėšiau voką. Tai jau bus antras kartas, kai mano darbas atmetamas, galvojau sustingusiais pirštais traukdama iš voko popieriaus lapą. Paskui perskaičiau. Tada antrą kartą ir trečią.

Žinot, kas ten buvo parašyta?

Ogi mano profesorius užskaitė disertaciją ir išgyrė. Gretė rašė:

Labai išgyrė! Įsivaizduok, jis pasiėmė tavo darbą į namus savaitgaliui, o pirmadienį mus visus sukvietė ir pasakė: „Pagaliau bent vienas puikus darbas. Parašyta labai sklandžiai, kaip romanas. Be to, jame yra kai kas visiškai nauja.“ Ir pasiūlė perskaityti patiems.

Kite, tau pavyko! Sveikinu! Visą dieną apie tave tik ir kalbėjom. Kada grįši į Vieną? Užsuk užsiregistruoti, tau leista laikyti egzaminą žodžiu. Labai lauksiu.

Tavo Gretė

Aš paplūdau ašaromis. Padėjau galvą ant rašomojo stalo ir ilgokai kūkčiojau. Ilgus mėnesius laukiau ir vyliausi, drebėjau ir abejojau – ir štai atpildas. Man nebereikia baimintis. Tikslas jau pasiekiamas ranka.

Dieve brangiausias, kaip man palengvėjo!

– Na, argi nesakiau? – išgirdau riktelint Klifordą. Jis jau buvo spėjęs iškraustyti lagaminus ir tyliai įsliūkino į kambarį. – Sakiau, kad sukurpei mėšlą. Bet nebijok, šersiu tave ir toliau.

Pakėliau galvą, nusišluosčiau ašaras ir tylutėliai ištariau:

– Disertacija priimta.

Klifordas atkišo smakrą.

– Ką ten burbi? Kalbėk garsiau, nieko nesuprantu.

– Mano profesorius užskaitė disertaciją.

– Ką? – Klifordas net loštelėjo. – Tu nepakenčiama! Tuojau liaukis bliauti. Kaip tau ne gėda? Elgiesi kaip mažvaikė. Važiuoju į Neji, pas saviškius. Vakarienei nelauk.

– Būtinai dabar? – paklausiau įsižeidusi. Tikėjausi bent vieno gero žodelio, tačiau argi iš jo sulauksi?

– Greisės nemačiau keturias savaites, – suriko Klifas ir nuskuodė į svetainę.

Išgirdau jį kalbantį telefonu. Paskui nė neatsisveikinęs išrūko iš namų.

Išėjau į balkoną.

Gražuolės persų katės mėgavosi vasara, prausėsi tupėdamos ant užtiesaliukų, ateljė žydėjo oleandras, o ant molberto gulėjo ką tik nupieštas spalvingas paveikslas. Prisišliejusi prie lango stovėjo japonė dailininkė. Ji vilkėjo baltai, ant galvos buvo užsidėjusi raudoną kepuraitę, gražiai derančią prie juodų plaukų. Staiga ji pastebėjo mane ir pamojavo. Aš irgi pamojavau jai.

Paskui visą vakarą sėdėjau viena. Ir tai buvo nuostabu. Paskambinau mamai, dėdei, Vikei, Irmai, Doritai, Ritai, Karlui ir Volfui į Kelną. Išklausiau jų sveikinimus. Buvo tikra palaima!

Tada kritau į lovą ir po ilgo laiko kaipmat užmigau. Kai pabudau, buvo pietų metas. Klifordas jau buvo išėjęs. Negirdėjau nei kada parsirado, nei kada vėl išrūko.

Nuostabu! Ilgai turškiausi vonioje, gerai ištrinkau plaukus, kad neliktų nė krislelio jūros druskos, pažvelgusi į veidrodį nusišypsojau sau ir tariau: vėl esu graži. Pasidžiaugiau duobutėmis skruostuose ir pasijutau kaip iš naujo gimusi. Akivaizdu: mano kančios greitai baigsis.

Griebiausi darbo ir plušėjau kaip bitelė. Jėgos grįžo, vėl galėjau mokytis. O vieną dieną man toptelėjo geniali mintis. O nutiko štai kas.

Šešias valandas verčiau „Beovulfą“ ir labai įgriso tas niūrus vyrų pasaulis su visais jo karingais senaisiais anglosaksais, su malonumu dobusiais vienas kitą ir su meile aprašiusiais, kas kokia ietimi ką persmeigė. Man reikėjo atsipūsti. Įkvėpti gryno oro. Išvaikyti niūrias mintis. Ir tada man dingtelėjo: kodėl neparašius straipsnio apie dabartį? Kas dabar visiems labiausiai rūpi? Ogi moderni moteris. Emancipuota moteris.

Vikė pasakojo dirbusi TEBIPO10, o aš žinojau, kad ten yra labai įdomus skyrius, skirtas moterų reikalams. Apie tai dar niekur nebuvo rašyta. Taigi paskambinau vadovei, uoliai šveicarei, ir paprašiau jos interviu tema „Moterys ir ekonomika“.

– Kokiam čia laikraščiui? – pasidomėjo ji.

– Esu laisvai samdoma žurnalistė, – patikinau. Maniau, ji atsisakys, bet taip nenutiko.

– Gerai, – išgirdau ir lengviau atsikvėpiau. – Rytoj atvykit pas mane į biurą, pažiūrėsim, kas iš to išeis.

Išėjo! Ir dar kaip!

Švytėdama iš laimės, nešina kalnu intriguojančių užrašų grįžau namo. Žinot, ką sužinojau? Ogi moterys yra stropesnės, patikimesnės, lankstesnės už vyrus. Be to, jos rečiau serga, nepalieka darbo vietos taip dažnai kaip vyrai.

Tai buvo sensacija.

Anais laikais buvo priimta manyti, kad moterims nedera užimti aukštų postų. Kartą per mėnesį jos turi moteriškų bėdų ir dėl to sėdi namie, tad tomis dienomis iš jų – jokios naudos.

Straipsnį rašiau slapta, Klifui neprasitariau nė žodeliu. Spausdinau miela mažąja „Olivetti“. Tačiau vieną dieną jis grįžo anksčiau ir staiga išdygo tarpdury – toks aukštas ir grėsmingas.

– Ką čia taip uoliai spausdini? – paklausė ir priėjo arčiau.

– Ai, šiaip. Straipsniuką. Dėl smagumo, – kaipmat atsakiau ir išspaudžiau nekaltą šypsenėlę.

– Gera mintis, – nudžiugo Klifas. – Nuolat mokytis nesveika. – Ir išpėdino į virtuvę pasiimti šalto alaus.

Daugiau nieko neklausinėjo. Jam nerūpėjo, ką rašau, svarbiausia, kad atitrauktų nuo mokslų.

Straipsnį parašiau angliškai, paskui vokiškai, tada drebėdama ir virpėdama parodžiau šveicariškajam angelui iš TEBIPO. Maniau, sumals į miltus, bet ne! Straipsnis jai labai patiko. Taip patiko, kad neliepė perrašyti nė žodelio ir netgi mane pagyrė. Pagyrė! Kojom nesiekdama žemės nulėkiau į artimiausią pašto skyrių, padariau straipsnio kopijas ir išsiuntinėjau keliems laikraščiams. Paskui apie tai nebegalvojau – vėl pasinėriau į „Beovulfe“ apdainuotus baisumus.

O tada įvyko štai kas: vieną dieną „Herald Tribune“ man nežinant ėmė ir išspausdino mano straipsnį. Paskui ir „Frankfurter Allgemeine“, „Neue Zürcher Zeitung“ ir Vienos „Die Presse“.