Susanna Kubelka - Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!

– Ką?

– Tos mergužėlės. Ar jos buvo gražios?

– Kai kurios – taip, bet ne visos. Tačiau nesuk galvos, jų paslaugų aš atsisakiau. Mama prieš atsisveikindama paskaitė ilgą paskaitą apie sifilį, be to, tų merginų man buvo gaila. Mus jos aptarnaudavo ne sava valia.

– Buvo verčiamos?

– Gerai apmokamos. Ir jų tėvai gaudavo pinigų. Bet tai buvo bjauru. Pirmoji mano moteris buvo Greisė. Jau sakiau tau.

– Taip, sakei.

Prisiglaudžiau prie Klifo, o jis paglostė man plaukus.

Štai kur visa problema – karas Korėjoje. Tai jis kaltas dėl visko. Jei tik būčiau apie tai žinojusi, prieškalėdinės tragedijos nebūtų buvę. Taigi ir vėl nesusipratimas. Daugiau taip nebus!

– Ką būtum daręs, jei nebūčiau atskridusi? – paklausiau po valandėlės.

– Būčiau nusišovęs, – akimirksniu atsakė Klifas.

– Klifordai! Baik! Nejuokauk šitaip.

– Nejuokauju.

– Turi pistoletą?

– Taip, iš armijos laikų.

– Juk ginklą laikyti draudžiama.

– Oficiali versija – jį iš manęs pavogė.

– Klifai, būk geras, nereikia. Kur tas ginklas? Tavo bute?

– Gerai paslėptas. Ir dar štai kas, Kite. Neklausyk sakančiųjų, neva karas – naudingas dalykas. Karas – tai prievarta. Kuo daugiau karų, tuo daugiau sužalotų žmonių. Po kiekvieno karo pasaulis tampa vis nuožmesnis. Tačiau aš kaip laikraštininkas tokiais atvejais negaliu skųstis, nes laikraščių tiražai išauga ir byra dideli pinigai.

Kitą dieną parskridome į Paryžių. Jaučiausi išgijusi. Vėl galėjau valgyti, skaityti, kalbėti, nebereikėjo akinių, galėjau susikaupti ir gilintis į knygas. Buvau džiugiai nusiteikusi ir kupina jėgų. Man jų labai reikėjo, nes artėjo 1974-ieji.

Treti metai, kai esu su Klifordu.

Tegu jie būna ne tokie kaip ankstesni.

19

SKYRIUS

Prieš mudviem atsisveikinant mama pasakė:

– Jei tik kas negerai, nedelsdama grįžk namo. Jeigu jis tavęs neišleis, mudu su dėde atlėksim į Paryžių ir išsivešim tave. Daugiau neberizikuok, mieloji. Jeigu jis vėl ims gerti, išsyk skambink.

Tačiau dėl gėrimo bėdų nebuvo. Klifas taip bijojo mane prarasti, kad tenkino kiekvieną norą. Be to, nuo pirmos dienos mudviem sekėsi.

Buto ieškoti šįkart nereikėjo. Vienas „ABC News“ žurnalistas išvyko atgal į Ameriką ir įsikraustėm į jo butą Bulardo gatvėje. O kur yra Bulardo gatvė? Ogi prie pat Muton Diuvernjė gatvės, kur yra nuogalių baseinas ir kadaise maudėmės nuogi. Ratas užsidarė!

Butas buvo gražiame sename name, trečiame aukšte, mielas, ramus, saulėtas, dvigubai didesnis už pirmąjį mūsų butą Paryžiuje.

– Čia jau tikri namai, – apsidžiaugė Klifordas ir patraukė per kambarius. – Čia jau galima gyventi, čia parašysiu savo auksinį trilerį, čia būsim laimingi.

– Savaitgaliais galėtų atvažiuoti Gregoris.

– Ir tavo mama galėtų mus aplankyti. Tegu pabūna, kiek tik nori, vietos užteks.

Butas iš tiesų buvo puikus, gražiai ištinkuotas. Erdvi svetainė, didelis miegamasis, šviesi virtuvė, du vonios kambariai, svečių kambarys, darbo kambarys, židiniai, didžiuliai veidrodžiai, stiklinės durys, aplinkui balkonas, kuriame pastatysiu vazonus su rožėmis ir laurais.

– Ir tu turėsi darbo kambarį, – pasakė Klifas. – Galėsi išskleisti užrašus, ir tai bus disertacijos kambarys.

– O kur dirbsi tu?

– Prie angliško stalo svetainėje. Man reikia mažiau vietos nei tau. Jei ateis svečių, stalą nukraustysiu.

Mano darbo kambario langai žvelgė į didelį Bulardo vilos sodą. Sėdėdama prie rašomojo stalo galėjau matyti japonės dailininkės ateljė vidų. Ateljė langas buvo didžiulis, plati palangė užklota baltu ir juodu užtiesalais. Ant balto drybsojo rusvakailė persų veislės katė, ant juodo – baltakailė. Abi gulėjo nejudėdamos ir mėgavosi saule.

– Klifai, eikšen! Pasižiūrėk! – sušukau sužavėta.

– Gražūs gyvūnėliai, gražūs kailiukai, – pasakė Klifas. – Turbūt šukuoja kasdien, išsyk matyti. Tom dviem tenai gera. – Jis nusigręžė ir atsiduso. Turbūt prisiminė Puculį. Katinas taip ir negrįžo namo.

Nuo pat pirmos dienos Bulardo gatvėje jautėmės kaip namie. Iš Neji parsigabenome Klifordo drabužius, jo pianiną, užrašus, batus, reikalingiausias knygas, taip pat ir saugykloje paliktus baldus, kurių imti nenorėjo Greisė.

– Į redakciją pėsčias nebenueisiu, – pasakė Klifas, – bet mane vežios Žanas. Jei nori, pakeliui jis gali nuvežti tave į biblioteką. Būtų gerai gyventi arčiau redakcijos, bet čia labai gražios apylinkės. Daug parduotuvių, prekybos centras Dagero gatvėje.

– Ir daug puikių kavinių, ir mūsų baseinas, pameni? Galėtume kasdien eiti paplaukioti.

– Nueisim, – patikino Klifas. – Darysim viską, ko tik pageidausi.

Jis laikėsi pažado, duoto kalėdiniame laiške. Sutvarkė popierius skyryboms ir netgi norėjo nupirkti man šunį. Tačiau tas mažiukas man patikęs kudlius buvo seniai parduotas, o kiti manęs nesužavėjo. Nenorėjau ir naujo papuošalo, nes dėdė pažadėjo: „Kai baigsi mokslus ir apsiginsi disertaciją, dovanų gausi perlus.“ Man to visiškai pakako. Galiu ir palaukti. Kitų perlų man nereikia.

Atidaryti man atskirą banko sąskaitą Klifordas neskubėjo. Nespaudžiau jo. Kiekvieną savaitę jis duodavo man pinigų kasdienėms išlaidoms, ir daugiau, nei reikėjo. Neatsisakiau tik vieno dalyko – automobilio.

Mums ir čia pasisekė. Tas pats žurnalistas, kuris perleido savo butą, pardavė ir automobilį. Mažutį elegantišką tamsiai sidabrinį „Lancia Coupé“ su šviesios odos sėdynėmis. Jį buvo smagu vairuoti, nesunku rasti vietą aikštelėje, nes mieste buvo daug praktiškesnis nei didžiulis „Bentley“, kurį Klifas atidavė Greisei.

Pirmus tris mėnesius gyvendami Bulardo gatvėje mudu mylėjomės iki sąmonės netekimo. Miegamajame stovėjo tikra pagunda – dvigulė lova su baltai dažytomis atramomis galuose, aptraukta storu geltonu blizgančiu šilku. Toje lovoje Klifordas kalbėjo man apie amžiną meilę ir ištikimybę. Jis nerūkė, nė lašelio negėrė, matė tik mane, o aš – tiktai jį, nė akimirkai nesitraukėm vienas nuo kito. Tačiau laimė truko neilgai. Balandžio pabaigoje viskas pasikeitė.

Mūsų dienotvarkė buvo kitokia nei gyvenant Lordo Bairono gatvėje. Keldavomės tuo pačiu metu, nes automobiliu atvažiuodavęs Žanas Klifą nuveždavo į redakciją, o mane – į biblioteką. Ten paplušėdavau iki pusės šešių, autobusu grįždavau namo, Degero gatvėje apsipirkdavau ir per turgų laiminga traukdavau namo. Pagamindavau vakarienę ir laukdavau Klifo.

Kai jis jau būdavo parašęs straipsnį, sulaukdavau skambučio iš redakcijos: „Labas, panele Valentin, tai „ABC News“. Misteris Tečeris jau išvažiavo.“

Taip buvo ir paskutinį balandžio penktadienį.

Kad Klifordas išvyko, man pranešė Sendė. Paruošiau vakarienę, padengiau stalą, gražiai sulanksčiau servetėles, išblizginau stiklines, ant salotų užpyliau marinato. Paskui ėmiau laukti Klifo, bet jis nepasirodė.

Atėjo devinta vakaro, dešimta – Klifordo nėra.

Vienuoliktą vakaro prasidėjo: ėmė graužti skrandį, nosis užsikimšo, dilgčiojo kairį smilkinį, pradėjo drebėti kojos. Jeigu vėl bus taip, kaip prieš Kalėdas, tariau sau, aš nebeištversiu. Gal jis pas Rozabelą? Gal su Skotu Pigalio aikštėje?

Čiupau telefoną ir paskambinau Vikei.

Prieš tris savaites ji su visa siuvimo mašina grįžo pas Skotą, bet tuo metu jau dirbo sekretore „Los Angeles Times“, taigi nebebuvo nuo Skoto priklausoma, jei ką, galėjo išeiti.

– Vike, Klifas negrįžo namo. Gal jis kur nors su Skotu?