Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— ...taigi pagalvojau, kad mudviem derėtų rūpestingai viską aptarti, — kalbėjo Čarlzas, — nes kai kurie aspektai reikalauja...

Bet dar prieš baigiant sakinį jis dilbiu užkliudė stiklinę ir vanduo užtvindė stalą.

— Oi! — šūktelėjo Glorija.

— Vaje, baisiausiai atsiprašau. Palaukit, tuojau pamėginsiu — kaip jūs?

— Ne, man viskas gerai. Tiesiog išsigandau.

Prišokęs padavėjas prityrusia ranka viską nuvalė, išsausino ir patyliukais patikinęs, jog nepadaryta jokios žalos, pasitraukė.

— Suprantat, mano akys, — paaiškino Čarlzas. — Mano regėjimas labai silpnas. Kartais trankausi į daiktus tarsi aklas.

Tad visai įmanoma, kad jis nepastebi raukšlelių ant jos veido ir kaklo, nemato nuo užkritusios dešros riekės likusios riebios dėmės, blizgančios ant geriausios iš trijų suknelės korsažo, nenutuokia, kiek jai metų, ir neklausinėja savęs, ką daryti su atviru vienišumu ir geismu, atsispindinčiais jos mėtomuose žvilgsniuose.

Čarlzas kalbėjo taip išdidžiai ir tvirtai, kaip ir tomis dienomis, kai komandavo kareiviams. Aiškino, kaip svarbu Evanui „visiškai laisvam“ užsiregistruoti koledže, juk norės lankyti visas paskaitas, pridūrė esąs visiškai įsitikinęs, kad Reičelė taip pat šitai supranta. Reičelė netgi pati jam tai pasakiusi vieną tų kartų, kai Evanas parsivežė ją namo. Čarlzas visai nenustebo tai girdėdamas: Reičelė per daug protinga mergina, kad šito nesuprastų.

— Taip, žinoma, — pasakė Glorija, turėdama omenyje, jog sutinka tik su teiginiu apie Reičelės protą. Staiga ėmė jausti, kad viskis pradėjo savo vos juntamą nuostabų poveikį jos kraujui ir smegenims. — Aš taip pat tai suprantu, pone Šepardai, bet bijau, kad...

— O, ne, prašyčiau, — pertraukė jis, — vadinkite mane Čarlzu.

— Gerai, nuostabu, Čarlzai, jūs vadinkite mane Glorija. Taigi, aš tikrai bijau, kad nepajėgsiu stebėti, kaip Reičelė tikriausiai metų metus triūs kokia mašininke ar padavėja, guosdamasi tik miglotu pažadu kada nors ateityje ištekėti. Nenoriu, kad ji nors trupinėlį būtų įskaudinta.

— Kaip galima būtų ją įskaudinti?

Reikėjo bent akimirką pagalvoti. Glorija stebėjo, kaip nunešama tuščia stiklinė, kaip pakeičiama žėrinčia nauja, sklidina kitos gėrimo porcijos. Jaunasis Evanas gali atsitiktinai pasielgti kaip vaikinas, kuris nepagarbiai arba blogai galvoja apie merginą, bet juk jis sūnus šio puikaus, dėmesingo vyriškio, kuris nenori nieko kito, tik geriausio savo vaikams. Netgi jei jo stojimas į koledžą gali Reičelei kuo nors grėsti, ką gi, gyvenimas savaime yra rizikingas. Galbūt reikia turėti vyro smegenis, kad sugebėtum galvoti šitaip tiesiai ir aiškiai.

— Tiesiog nežinau, Čarlzai, — pagaliau pasidavė Glorija, — manau, aš paprasčiausiai galvoju, kad Reičelė dar vaikas.

— Na, keista, — atsakė jis, — nes aš tikriausiai pavaizduočiau ją kaip brandžią ir atsakingą jauną moterį.

Iš veido ir balso tembro Glorija suprato jį žinant užsidirbus tašką.

Dar ilgiau nei valandą, kreipdamiesi į kits kitą vardais šiek tiek dažniau nei būtina, jie kalbėjosi ir gėrė taip, tarsi jų susidomėjimas vienas kitu būtų savaiminis — tarsi jie būtų draugai, — kol staiga laikrodis persirito septintą. Čarlzas tokiu metu jau ketino būti namuose, bet dabar neliko nieko kita, tik mandagiai paklausti Glorijos Dreik, ar ji nesutiktų čia pat pavakarieniauti. Nors pirmiausia pasisakė turįs paskambinti.

Prie telefono kabinos su dolerio kupiūra rankoje laukdamas, kol paslaugus pasiuntinukas surinks numerį („Prašom, pone”, „O, ačiū, pone”), Čarlzas galvojo, kad tikra kvailystė tokioje vietoje leisti tiek laiko ir pinigų, tačiau nieko nepadarysi.

— ...na, juk sakiau, kaip toji moteris kalba, mieloji, — aiškino Greisei. — Niekaip neužčiaupsi. Bet svarbiausia pavyko, prikalbinau ją su mumis sutikti. Evanui daugiau jokio spaudimo nebebus, tikra palaima, kaip manai? Gerai... taip, žinoma, mieloji, apgailestauju... taip, be abejonės. Dešinėje spintelės virš plautuvės pusėje yra skardinė tuno, jei norėsi pasišildyti vakarykštės pertrintos grybienės, ji šaldytuve, mažame puodelyje, o kairėje spintelės virš viryklės pusėje padėta sūrių sausainukų...

Stebėdama jį lėtai grįžtantį prie staliuko Glorija galvojo, kad niekada nematė vyro labiau — gerai jau — išvaizdesnio. Kold Springas garsėja kaip „paveldėtų pinigų” kraštas, čia kartų kartas taupiai leidžiami dideli ar kuklūs šeimų turtai. Tiems žmonėms turbūt niekas tinkamiau neatstovautų nei Čarlzas Šepardas. Iš atsargios eisenos galima pasakyti, kad jo regėjimas nekoks, bet tai, atrodo, tik didina jo orumą. Jis tikrai nepanašus į tokį, kuris atsitrenkinėtų į daiktus lyg aklas. Šepardas atrodė vienas tų vyrų, kuris kažkokiu neįtikėtinu būdu vis dar galėtų pasirodyti esąs jos gyvenimo didvyris.

— Norėčiau, kad papasakotumėt man apie Kold Springą, Čarlzai, — paprašė Glorija, kai jis vėl įsitaisė priešais. — Nes, žinot, ką norėčiau vieną dieną padaryti? Man tikrai patiktų ten nuvažiuoti, pasilikti kuo ilgiau ir pačiai viską ištyrinėti.

— Gerai, — sutiko vyriškis. — Toji vieta labai rami, tam tikra prasme — netgi nuobodi...



Kai Glorija tą vakarą grįžo namo, visi pojūčiai čirpė ir giedojo iš malonumo. Bet vos spėjo pasiruošti gėrimo prieš miegą, valanda anksčiau nei paprastai parėjo Reičelė su Evanu. Žvelgdama į blaivius jųdviejų veidus Glorija pirmiausia pamatė, kad Reičelė triumfuoja. Jie turėjo pasakyti kažką svarbaus.

— Nusprendėme, kad tu teisi, — griebdama Evano ranką pranešė Reičelė, kai jie susėdo priešais Gloriją. — Neketiname ilgiau laukti. Norime susituokti tuojau pat.

— Klausykit, tikrai labai keista, — atsakė Glorija, — nes, suprantat, šį vakarą „Pensilvanijoje” vakarieniavau su Evano tėvu ir mes sutarėme visiškai kitaip. Ne taip griežtai.

— O, — atsiduso Reičelė, — na, bet juk ne judu su Evano tėčiu ketinate tuoktis? Tai aš, mes, Evanas ir aš, tiesa?

Glorija nežinojo, ką bemanyti. Manė, kad puiku išvysti tokį ryžtą vaiko, kuris visą laiką atrodė gerokai per švelnus šiam pasauliui, veide, tačiau kažkas, ko ji niekaip negalėjo perprasti, šioje situacijoje jos netenkino.

Neramino ir tai, kad iki šiol Evanas nepratarė nė žodžio. Jis linksėjo ir niurnėjo neva pritardamas, o viską pasakojo Reičelė. Leido, kad ji iš pradžių viena, paskui abiem rankom spaustų jam plaštaką, bet kodėl pats nešnekėjo? Argi nesitikima, jog tokiais atvejais kalbės būtent vyriškis?

— Paklausyk, Evanai, — kreipėsi į jį Glorija, — bijau, kad tavo tėvui šis sumanymas nepasirodys toks jau puikus.

— Ką jūs, nesijaudinkit, ponia Dreik, — mieguistu balsu patikino jaunuolis, — jis pakeis savo požiūrį.

Šis jaunuolis, mėnesių mėnesius šėtoniškai trikdęs, šį vakarą greta skaistaus, išdidaus Reičelės veidelio atrodė nuobodus. Buvo panašus į kareiviškais darbo drabužiais apsivilkusį berniūkštį, ketinantį pasiduoti, pasiruošusį, priemiesčio terminais kalbant, nusileisti dėl vestuvių užsispyrusiai panelei. „Na ir gerai, puiku, po velnių, — atrodė, sako jo nuvargusios akys, — kodėl gi ne?”

Ar padariusi tokias išvadas apie Evaną Glorija nustatė kankinusio nepasitenkinimo priežastį? Iš tikrųjų argi neapgailėtina mergaitei tekėti tiesiog dėl pasimylėjimo?

— Klausykit, bet iš tikrųjų, Čarlzai, — kalbėjo ji telefonu gal po poros dienų, — argi ne juokinga, kad leidome jiems paspartinti tą patį, ką mudu... mudu nutarėme esant labai neišmintinga?