Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Netrukus nacionaliniame savaitiniame žurnale stebėtinai daug vietos buvo skirta straipsniui apie seksualinius santykius prieš vedybas. Reičelė pradėjo skaityti su vis augančiu susidomėjimu net nepastebėdama, kad autorius piktnaudžiauja tokiais žodžiais kaip „praktiškas” ir „protingas”, bet tada į kambarį įėjusi motina lyg tarp kitko metė: „Žinai, tavimi dėta neužsiiminėčiau tokiais niekais, brangioji. Tokius dalykus spausdina tik tam, kad sukeltų sensaciją.” Kai kitą dieną Reičelė norėdama paskaityti vienumoje ieškojo žurnalo, sužinojo, kad motina jį išmetė.

Ar tą vakarą tikrai vertėjo trikdyti save mintimis apie motiną? Ar jos motina būtų įskaudinta, jei nieko nesužinotų ir neišsiaiškintų?

Tiesa, bet vis tiek — šito nepaneigsi — Reičelė bijojo. Kai Evano automobilis riedėjo atgal į tamsią klaidžią Manhatano raizgalynę, delnai jos skreite buvo šlaputėliai, o širdis plakė bauginančiai stipriai. Tikriausiai visos skaistuolės bijo. O gal baimė kamuoja tik tas, kurios sėdėjo po motinų padu? Bet kuriuo atveju blogiausia buvo tai, kad ji nesugalvojo tinkamo būdo pasakyti Evanui Šepardui „ne”. Jis išjuoktų, pagalvotų, kad ji — nesubrendusi ir kvaila, pamirštų nė nemirktelėjęs ir ji daugiau niekada jo nepamatytų.

Tačiau nuostabiausia buvo tai, kad jie tiesiog tyliai šnekučiavosi jaukiame automobilyje, prisišliejusiame prie šaligatvio netoli jos namų, o Evanas nė nesiekė jos užvaldyti. Jis net nebandė brautis prie jos krūtinės ar šlaunų. Šiuos du judesius ji gana pakenčiamai mokėjo atstumti, bet Evanui tikriausiai būtų viską leidusi. Atrodė, kad šį vakarą jis geidžia tik bučinių — ilgų svaiginančių holivudiškų bučinių pravertomis lūpomis ir besipinančiais liežuviais. Buvo beveik tas pats, tarsi jis sakytų: „Žinai, galiu palaukti, o tu? Ei, paklausyk, nepalyginamai daugiau išmanau nei tu, mieloji, ir manau, kad bus daug geriau, jei neskubėsime.”

Kai pagaliau vestibiulyje gana ilgai palaukęs ir įsitikinęs, kad rankinėje ji surado raktus, Evanas ištarė: „Labanakt”, jai pasidarė silpna ir svaigu — taip nenorėjo jo paleisti.

— Ar paskambinsi? — beviltiškai paklausė. — Ar dar kada paskambinsi, Evanai?

— Taip, žinoma, paskambinsiu, — tarė jis atsigręždamas ir nusišypsodamas taip, kaip vėliau taps įpročiu: mišiniu gailesčio, draugiško pasišaipymo ir pasižadėjimo mylėti.

Tą vakarą pakeliui į Kold Springą žinodamas, kad paliko gerą įspūdį, Evanas leidosi užvaldomas minties vėl vesti — bet šį kartą viskas vyks geriau ir dėl geresnių priežasčių.

Susiruošęs į lovą, kai iki akimirkos, kada teks keltis ir eiti į darbą teliko kelios valandos, mintis staiga užplūdo gluminantis klausimas: jeigu vėl ves, kaipgi tada mašinų gamyba? Tačiau tik prieš pat užmiegant Evanui toptelėjo, kad santuoka ir koledžas nebūtinai naikina vienas kitą. Galima rasti būdų viską suderinti. Kai tau dvidešimt treji ir pats tvarkai savo gyvenimą, gali padaryti bet ką.

Penktas skyrius

Nesibaigiant tų metų vasarai, rudeniop, Evanui su Reičele ir jų šeimoms kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad juodu puikiausiai galima laikyti susižadėjusiais.

Viskas labai gražu — manė Glorija Dreik, ir būtų kur kas gražiau, jei Evanas kada viešnagėn atsivežtų ir tėvą, bet tokiai įvykių eigai jautėsi nepribrendusi ir nepasiruošusi. Dažniausiai apskritai negalėjo patikėti, kad jos dukra pakankamai suaugusi įsimylėti, ji galvojo apie Reičelę kaip apie mažą mergaitę, palei miegamojo duris skrupulingai rikiuojančią pustuzinį lėlių arba prapliumpančią ašarų upeliais dėl tokio nereikšmingo dalyko kaip atsisakymas nupirkti porciją ledų.

Kai Glorija vakarodavo pakankamai ilgai, kad sulauktų užsisvajojusios Reičelės, kiekvienąkart ją iš vėžių išmušdavo mergaitės išvaizda: suglamžyti drabužiai ir sutaršyti plaukai, apsiblaususios akys ir pabrinkusios lūpos nuvalgytu lūpdažiu. Dažnai sakoma, kad meilė — tai kančia, bet Reičelė atrodydavo taip, tarsi iš tikrųjų būtų kankinta.

Dar vienas dalykas: Glorija pradėjo įtarinėti, kad Evanu visiškai pasitikėti negalima, o galbūt apskritai negalima pasitikėti. Jo dailiame veide buvo kiek per daug šėtoniškumo. Kartais, pavyzdžiui, kai jis primerkdavo kibirkščiuojančias akis ir skersomis pažvelgdavo, atrodydavo kaip tie vyrukai, kurie be jokio sąžinės graužimo suvilioja ir pameta.

— Reičele, manau, mums reiktų pasikalbėti, — prabilo Glorija vieną popietę, kai Reičelė svetainėje statė lyginimo lentą norėdama paryškinti patrauklaus balto sijonėlio, kurį tą vakarą ketino segėti, klostes. — Neatrodo, kad Evanas labai taktiškai su tavimi elgiasi. Šitaip ilgai, be tikslo meilikauti. Jeigu judu susižadėję, turėtų netrukus būti paskirta vestuvių diena.

— Oi, mama, — elektrinio lygintuvo garuose Reičelė atrodė nekantri, — argi nesupranti, kaip nesąžininga būtų Evano atžvilgiu? Jam reikia pagalvoti apie karjerą. Jis ketina tapti inžinieriumi, juk nuolat kartoju, ir jam reikės...

— Nuostabu. Kiek laiko mokysis mechanikos mokykloje?

— Atrodo, ketverius metus, bet svarbiausia...

— Nori būti susižadėjusi ketverius metus?

— Ne! Gal malonėtum leisti man baigti, mama? Didžioji dauguma koledžo studentų yra vedę. Mudu galėtume susituokti po pirmų ar antrų metų, nes iki tol būsiu pakankamai padirbėjusi ir prikaupusi santaupų. Supranti, turėsiu nuolatinį darbą.

— Man nepatinka šitokia logika, — ryžtingai pareiškė Glorija. — Kai Evanas šį vakarą ateis, manau, mums trims tiesiog čia vertėtų susėsti ir viską aptarti.

Taip ir padarė. Jaunoji pora klausėsi susikibę rankomis ant senos sofutės, o Glorija atvirai kalbėjo. Ji pabrėžė, kad ilgos sužadėtuvės visada laikomos neišmintingomis dėl akivaizdžių priežasčių, tad ragino vaikus susituokti ne vėliau kaip iki lapkričio. Kitaip, sakė, jiems neliktų nieko kita, kaip tik „atleisti vienas kitą nuo bet kokių pažadų“.

Išsakiusi tokią kalbą Glorija pasijuto atlikusi savo pareigą. Pasirinko tinkamą kryptį ir pasitelkė reikiamus žodžius. Sutikti netikėtai iškilusius iššūkius, sugerti kiekvieno netikėtumo sukrėtimą, o paskui priimti greitą, tvirtą sprendimą — tai ir reiškia, kaip ji įprato galvoti bėgant metams, verstis visokiomis gudrybėmis.

Jaunuoliai tylomis pasitarė, paskui Reičelė atsisukusi į motiną pasakė, kad jie viską apgalvos. Evanas tuo metu atrodė itin susidomėjęs ant švarko rankovės išsipešusiu siūleliu.



Po kelių dienų telefono ragelyje pasigirdo gilus vyriškas balsas:

— Pone Dreik? Čia Čarlzas Šepardas.

Pasirodo, šią popietę jis netikėtai atsidūręs mieste ir pagalvojęs, ar jiedu negalėtų kur nors susitikti ir išgerti.

Prieš veidrodį Glorija pasimatavo tris sukneles, nė viena nebuvo visiškai švari, pasidarė dvi skirtingas šukuosenas, ir tik tada nusprendė, kad yra pasiruošusi. Virpėjo kaip mergaitė, nes jau praėjo daugybė metų nuo tada, kai viena ėjo į miestą susitikti su vyriškiu. Reikėjo įkalbinėti save nebūti juokinga. Juk puikiai suprato, kad Čarlzas Šepardas paskambino tik todėl, kad sužinojo apie jos ultimatumą, tikriausiai norės atstovauti priešingam požiūriui. Ką gi, ji išklausys, o paskui pasistengs nugalėti. Tik dar vienas atvejis, kai teks pasitelkti visokias gudrybes.

Jis nurodė erdvų, ramiai gaudžiantį „Pensilvanijos” viešbučio barą. Toks skoningas pasirinkimas visiškai atitiko šio neįprastai malonaus vyriškio stilių. Neatrodė, kad jis pamatė ją anksčiau nei priėjusią per kelias pėdas nuo stalo, tada sumirksėjo, pažvelgė apgailestaujamai, pašoko, atsistojo tiesut tiesutėliai kaip kariškis ir žaviai nusilenkė. Susėdus Glorija užsisakė mažai skiesto burbono ir vien nuo minties apie gėrimą gomurys pradėjo maloniai dilgčioti. Bus nuostabu.