Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Iš anglų kalbos vertė

GIEDRĖ TARTĖNIENĖ

Turinys

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius

Keturioliktas skyrius

Skiriu Kurtui Vonnegutui

Pirmas skyrius

Jei Evanas Šepardas kada ir apgailestavo paauglystėje krėtęs eibes, 1935-aisiais paprasčiausiai liovėsi. Sulaukęs septyniolikos jis įsimylėjo automobilius. Nepaliaujamas silpnesnių berniukų žeminimas, bukagalviški mergaičių įžeidinėjimai, neprotingi ir trikdantys įsivėlimai į smulkius nusikaltimus liko tik bloguose prisiminimuose. Tarsi į pasimatymą jis išsirengdavo nutrūktgalviškai palakstyti po Long Ailandą, o netrukus išmoko užmegzti kone intymius ryšius su bet kurio į rankas pakliuvusio automobilio mechaninėmis dalimis. Tuo metu Evanas Šepardas kiauras dienas skrupulingai ardydavo ar mėgindavo vėl surinkti automobilį dulkėtame įvažiavime prie tėvų garažo ir išoriniam pasauliui buvo nepasiekiamas.

Tėvas, Čarlzas Šepardas, jausdavo malonumą tiesiog stovėdamas prie lango ir stebėdamas vienišą saulėkaitoje plušantį sūnų. Prieš metus niekas nebūtų net pagalvojęs, kad šitas vaikinukas kada nors susiims ir išmoks susitelkti ties naudingu darbu. Ar tik čia ne brandos pradžia? Ar ne tokie dalykai padeda žmogui ugdyti valią ir rasti gyvenimo prasmę?

Kaipgi kitaip? Žmogui gyvenime būtina turėti tikslą — kitaip maudžianti siela pradeda klykte klykti — šitai Čarlzas Šepardas žinojo iš asmeninio patyrimo. Atsargos karininkas nuolat stengdavosi nuslopinti savo poetišką galvoseną. Jam dažnai atrodydavo, kad paties užsidegimas išnyko per aštuonioliktųjų metų paliaubas.

Kai aistringas jaunesnysis pėstininkų leitenantas, neseniai vedęs dailiausią merginą karininkų klubo šokiuose, nė kiek neabejodamas, kad ji už jį melsis, atvyko į Prancūziją trečią dieną po karo pabaigos, jo nusivylimas buvo toks stiprus, kad ne vienas karininkas buvo priverstas jam liepti nekvailioti.

— Nekvailioju, — spyrėsi jaunuolis, — nekvailioju.

Bet visą laiką suprato, kad nuo tiesos neišsisuks, netgi pradėjo įtarinėti, kad vemti verčiantis staigaus sustojimo jausmas persekios visą gyvenimą.

„Be žinojimo, jog tave mylėsiu amžinai, — rašė žmonai iš Havro, — atrodo, praradau pasitikėjimą beveik viskuo. Imu manyti, kad tik labai labai mažai dalykų pasaulyje turi prasmę.“

Grįžęs į Jungtines Valstijas tarp džiūgaujančių ir negalinčių sulaukti, kada bus paleisti namo, vyrų, Čarlzas priėmė skubotą ir nepopuliarų sprendimą. Dėl priežasčių, kurios niekada nė jam pačiam nepaaiškėjo, jis pasiryžo likti.

Kad priežastys nebuvo aiškios, galima sakyti, dėl to, jog metų metus analizavo jas savo mintyse, vis atrasdamas tris tuos pačius gan miglotus atsakymus: į armiją galima žvelgti beveik kaip į pašaukimą; ji aprūpina saugumu, kurio visada reikia sutuoktiniui ir tėvui; be to, netrukus gali prasidėti kitas karas.

Jis taip ilgai buvo leitenantas, kad pradėjo nerimauti, jog taps vyriausiu kada nors žinotu leitenantu, o beveik visos jo pareigos tais metais, visiškai priešingai norams, siejosi su baisia kanceliarijos nuobodybe.

Fort Devensas, Fort Diksas, Fort Beningas, Fort Midas — visos įgulos iš paskutiniųjų stengėsi kuo nors skirtis, bet buvo kaip viena. Pragariškai nuobodžios, suręstos ant paklusnumo pagrindo. Netgi griežtai saugomame atskirame vedusiųjų karininkų kvartale, netgi naktį nesugebėdavai pamiršti, kur ir kodėl esi. Nepamiršdavo ir žmona. Kai visas šeimos gyvenimas privalo sutilpti kariškių taikmečio veiklos ribose, o esi vedęs tokią ryškią dvasingą asmenybę kaip Greisė Šepard, jei atvirai, negalėtum pasakyti, jog nustebai — žinoma, išsigandai, bet tikrai nenustebai — kai pakriko jos nervai ir ji sugniužo.

Kai žmona pirmą kartą atsidūrė ligoninėje, Čarlzas suprato, kad privalo kuo greičiau atsistatydinti. Be to, atsirado dar vienas rūpestis, lėmęs, kad jis vis tiek netrukus privalės išeiti į atsargą: staigiai pablogėjo ir vis prastėjo regėjimas. Ironiška, tačiau būtent tuo metu kariuomenė skyrė jam įdomesnę užduotį. Pagaliau Čarlzas buvo paaukštintas į kapitonus ir paskirtas vadovauti šaulių kuopai.

O, kaip jam patiko tie du šimtai vyrų: netgi neprisitaikėliai, netgi nepatenkintieji. Vos po kelių savaičių jis taip jais didžiavosi ir džiaugėsi, kad, atrodo, užsitarnavo jų pagarbą. Čarlzas gardžiavosi tomis kasdienėmis akimirkomis, leidžiančiomis patikėti, kad juos prižiūri, rūpinasi, o jie tai supranta. Jam niekada nepabodo kreipinys „kapitone” ar „kuopos vade”.

Kai kuopa išeidavo į ilgą žygį su pilna lauko ekipuote, jam patikdavo ritmas, prakaitas ir sistemingos pastangos, nors ne visada būdavo įsitikinęs, kad pavyks įveikti atstumą. Kartais prisimerkęs šnairuodavo į neužtaisytų Springfildų ertmes, kol vyrai stypsodavo išsirikiavę, nenatūraliai išsitiesę, tobulai ramiai tobulais be išraiškų veidais. Tada jis suvokdavo trokštantis vesti šią kuopą į kokį išgalvotą karą, vykstantį jo paties vaizduotėje. Beveik visi pasižymėtų mūšio lauke, nes kiekvienas veiksmas viršytų pareigą, paskui, karui pasibaigus, žuvusieji vėl grįžtų į gyvenimą, kaip tik laiku išgerti ir pasijuokti su dailiomis panelėmis?

Jei Greisė būtų visiškai pasveikusi, jis gal būtų pamėginęs suklastoti akių patikrinimus vien tam, kad pasiliktų su savo kuopa kiek įmanoma ilgiau, deja, tokia sėkmė jo nelydėjo. Žmonai vėl pablogėjo, tad šį kartą jis suprato, jog daugiau dvejoti nebegalima. Dar prieš Greisei sugrįžtant iš ligoninės jis išėjo į atsargą.

Keletą dienų, kol rūšiavo ir pakavo savo mantą, Čarlzas galvojo, ar neišvažiavus į kokią dar nematytą vietelę — Kaliforniją ar, tarkim, Kanadą — kur abu galėtų atsigauti ir didingai pradėti naują gyvenimą. Bet Šepardai buvo Long Ailando žmonės, pripratę prie žole apaugusių lygumų, bulvių augintojų ir sūriu vandeniu dvelkiančių vėjų, tad išmintingiausia buvo pasukti namo. Už nedidelę, bet pakankamą išeitinę pašalpą Čarlzas šiaurinėje pakrantėje Kold Springo miestelio pakraštyje nupirko mažą rusvą karkasinį namelį.

Netrukus jis pagarsėjo kaip vertas pagarbos paslaugus vyriškis, visada aprūpinantis šeimą produktais, tvarkantis skalbinius. Kaimynai kalbėjo, kad jo žmona ligota. Sklido neryžtingi, nepagrįsti gandai, kad jis buvęs karo didvyris, ar kaip kitaip pasižymėjo tarnaudamas. Žmonės tikriausiai būtų nustebinti sužinoję, kad jis — atsargos kapitonas, nes Čarlzas atrodė ir elgėsi greičiau kaip pulkininkas: galėjai lengvai įsivaizduoti jį, priimantį bataliono ar net viso pulko sveikinimus ir rūsčiai stebintį per paradą žygiuojančius karius. Kartais, kai matydavai jį gatvėje besigrumiantį su pirkinių maišais ar skalbinių paketais, toks įspūdis virsdavo komišku. Tada jo šviesūs plaukai išsitaršydavo, o stori akiniai kone slysdavo nuo nosies, bet niekas, netgi užeigoje, niekada nepasišaipė.

— Grįžau, mieloji! — šūktelėjo jis Greisei vieną popietę ir ant virtuvės stalo numetė nešulius su produktais. Vis tokiu pat pakeltu balsu papasakojo žmonai, kur sudėjo daiktus. — Žinai, Evansas su tuo varikliu krapštosi po dešimt valandų, — pridūrė. — Neįsivaizduoju, iš kur semiasi energijos. Ar uolumo?

Iškraustęs krepšius atskėlė ledo ir paruošė dvi taures burbono su vandeniu, vieną — su dviguba viskio porcija. Per svetainę nunešė gėrimus į pritemdytą verandą, kur ant šezlongo tysojo Greisė, ir atsargiai įspraudė taurę su dvigubu gėrimu į jos laukiančiai ištiestą delną.