Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Teisybė, ta mokykla mažytė, — kalbėjo Glorija Dreik, — ir ne tokia sena kaip kitos, garsesnės, bet turi savitumo. Manau, Filas ten puikiai praleis laiką, jam atsivers durys į gerovės pasaulį...

Kai prie durų išdygo žmogus iš West Village Motors , Evanas drauge nuskubėjo užmesti akį į automobilį. Ilgai netruko. Vos po kelių minučių Evanas vėl sėdėjo Dreikų bute. Gurkštelėjęs chereso atsisuko į tėvą, tada sumišai juokaudamas ir apgailestaudamas papasakojo, kad mechanikas liepęs automobilį tempti tiesiai į metalo laužą.

— Taip ir pasakė: „Čia tikras šlamštas, bičiuli. Niekas daugiau, tik metalo laužo krūva”.

— Oi! — sušuko Reičelė Dreik. — Kaip baisu išgirsti šitaip kalbant apie tavo automobilį.

Iš karto pasidrovėjo, nes tai buvo pirmi žodžiai, ištarti Evanui.

— Tas automobilis iš tikrųjų baisiai senas, — paaiškino Evanas, nors ne toks drąsus, kad išdrįstų pažvelgti į jos dailias akis. — Žinojau, kad netrukus subyrės.

— Manau, tu tiesiog nuostabus, — dabar jau sąmoningai flirtuodama tarė mergina, — jei gali tiesiog imti ir tokį svarbų daiktą kaip automobilis atiduoti sumaitoti visiškai nesigailėdamas.

— Kai kurių dalykų verta gailėtis, — tarstelėjo Evanas, — kai kurių — ne.

Jam beveik niekada nepavykdavo taip taikliai pasakyti, tad dabar labai apsidžiaugė, tik paskui prisiminė, jog girdėjo šitaip sakant tėvą.

Filas Dreikas, atrodo, atvirai apstulbo, kad sesuo žmogui, su kuriuo ką tik susipažino, išdrįso pasakyti: „Manau, tu tiesiog nuostabus”. Reičelė, panašu, suprato, kaip jaučiasi brolis, nes abudu pradėjo žvilgsnių mūšį: išraudę baimingai skatino vienas kitą išberti kokią kandžią repliką. Brolis ir sesuo aiškiai buvo įpratę priklausyti vienas nuo kito. Tai tik patvirtino pirmą Evano įspūdį apie Dreikus: nė vienas jų niekada nebus stiprus.

Bet mergaitės užauga greitai. Jei ištemptum ją iš šios niekingos vietos, išvežtum į maitinančią saulę, pataisytum jos savijautą, turėtum ir puoselėtum pakankamai ilgai, ji lengvai virstų moterimi, verta tavo kraujo, tavo gyvenimo, verta visko. Verta pabandyti.

Evanas padėjo surinkti numerį, Čarlzas paskambino į akių kliniką ir atšaukė registraciją, paskui savo sąskaita paskambino namo, į Kold Springą, ir pasakė žmonai, kad grįš kiek vėliau. Vos spėjus nusisukti nuo telefono jam į delną įslydo dar viena sklidina chereso taurė. Toji moteris nežinojo, ką reiškia pasiduoti.

— ...tikrai, argi nenuostabu? — teiravosi ji po valandos, kai vyrams pagaliau pavyko pajudėti durų link. — Ar nekeistas būdas susipažinti? Tik įsivaizduokit: jei jūsų automobilis nebūtų sugedęs būtent ten, kur sugedo, jeigu iš visų skambučių būtumėte pasirinkę ne mūsų durų skambutį...

Kaip drovūs suokalbininkai Evanas su Reičele laikėsi šiek tiek nuošaliau kitų, stovinčių tarpduryje.

— Ar galiu tau kada paskambinti? — labai tyliai paklausė Evanas, o Filas juodu stebėjo kiek pakėlęs apatinę lūpą.

— Taip, — sutiko ji, — norėčiau.

Dar neužsidarius durims paskui netikėtus svečius Reičelė Dreik pasijuto ypatingai daili. Jautėsi beveik kaip gražuolė iš filmo, nes Evanas Šepardas padovanojo jai pradžią juostos, kurią mintyse galės žiūrėti kada tik panorės. Jos žodžiai „manau, tu tiesiog nuostabus” galėtų būti užuomina žiūrovams, kad, nepaisant savo drovumo, ji gali būti drąsi ir įžūli, o Evano ištarta frazė „ar galiu tau kada paskambinti?” pranašavo, kad jų romanas prasideda. Visiškai nesvarbu, jog tęsinio reikės palaukti iki jo skambučio, nes čia ne toks filmas, kurį norisi paskubomis peržiūrėti.

Oi, o jeigu jis nepaskambins? Kiekvienąkart uždavusi sau šį širdį stingdantį klausimą Reičelė pasijusdavo apleista ir nelaiminga, bet apžavai ilgai netrukdavo. Jos plaučiai netrukus atgydavo, gyslomis vėl pradėdavo sruventi kraujas ir mergina jautė, kad jis paskambins. Buvo įsitikinusi.

— Geras, — šaipėsi brolis, — geras, Reičele, jei tas bičas nepaskambins, tu tikriausiai nusižudysi, jo?

— Atsiknisk, — atkirto Reičelė.

— Filuži, man rodos, pasakei tikrą kvailystę, — per kambarį atsišaukė motina.

— Gerai, gerai, atsiprašau, — suniurnėjo Filas. Kad įsitikintų, jog abi jį išgirdo, dar kartą pakartojo: — Atsiprašau.

Mažoje be tėvo šeimoje atsiprašymai buvo tokie pat dažni kaip ir kaltinimai, o atlaidumas tiesiog tvyrojo ore. Prieraišumas labai svarbus. Kol Filui sukako vienuolika, jie kreipėsi vienas į kitą išgalvota kūdikiška šnekta, kurios pašalietis tikriausiai nesuprastų, o ir dabar dažnai kartodavo: „Aš tave myliu”. Jei kuris nors vaikų daugiau nei valandą susivėlindavo grįžti, laukiantis namuose kone apsirgdavo iš nekantrumo.

Per trylika metų Dreikai dvylika kartų pakeitė gyvenamąją vietą. Du kartus buvo iškeldinti, bet ne visada juos kraustytis priversdavo skurdo alsavimas: Glorija dažnai jautė poreikį ieškoti kitos vietos vien todėl, kad senoji atrodydavo svetima jos prigimčiai. Ji visai nesijautė įsipareigojusi tiksliau tai paaiškinti. Nuolatiniame neapibrėžtame intervale tarp vienų ir kitų namų vaikai suprato, kad privalo laikytis vienas kito tarsi nelaimės aukos, atremti neaprėpiamą maišatį dirbtinai drąsiu juoku ar pagrindo neturinčiais apgailėtinais ašaringais ginčais. Paskui sunkiai nusėsdavo naujoje aplinkoje ir vėl laukdavo, kol be jų žinios įsimaišys kokios jėgos.

Visa trijulė jautė silpnybę veidrodžiui, kabančiam dabartinio laikino būsto svetainėje. Reičelė būtų leidusi prie jo valandų valandas, jei nežinotų, kad stebi brolis.

Taigi veidrodį blėstančioje dienos šviesoje monopolizavo Glorija. Palietusi plaukus moteriškė išbandė keletą skirtingų, veido išraiškų, pritinkančių prie žodžio „malonus”. Jai toptelėjo, kad šis žodis pats tinkamiausias Čarlzui Šepardui apibūdinti. Šios švytinčios popietės ji niekada nepamirš, nes Čarlzas Šepardas buvo pats maloniausias kada nors jos sutiktas žmogus.

— Sakykit, argi tie žmonės nemieli? — teiravosi vaikų. — Negaliu pamiršti, kaip puikiai, nuostabiai praleidome laiką. Manau, netrukus vėl susitiksim, tiesa?

Staiga jos veide sustingo išgąstis.

— Vaje, bet juk aš ne... — pradėjo ir pamatė, kad kylanti baimė ima atsispindėti vaikų akyse, — juk plepėjau ne per daug, tiesa?

— Ne, ne, — nuramino Filas, — tu buvai nuostabi.



Tėvas ir sūnus Šepardai tą popietę užklydo į keletą Vilidžo barų. Mėgaudamiesi švaistoma diena ir naujai atrastu susidomėjimu vienas kitu, neskubėjo, nes paskutinis traukinys išvyks tik po kelių valandų. Jie linksmai kvatojosi, kai kuris nors užsimindavo apie Gloriją Dreik ar pamėgdžiodavo jos kalbėjimo būdą.

— Tačiau manau, kad mergaitė daili, — pastebėjo Čarlzas.

— Taip, — pritarė Evanas, — tikrai. Labai daili.

— Ir labai miela.

— Aha.

Tačiau Evanas baiminosi, kad tėvas nepasakytų ko nors nereikalinga, pavyzdžiui: „Ketini ją pasičiupti?”, nes, kai gyveni su tėvais, labai svarbu asmeninius reikalus laikyti savyje. Be to, jis ruošėsi dar kartą įkūnyti Gloriją Dreik, tad nenorėjo prarasti žaismingos akimirkos.

— Žiūrėk, tėti! — šūktelėjo.

Paskui žengęs nuo baro pamėgino sugriebti drabužius kairėje pusėje ir sugniaužti, kad susidarytų išsikišimas, nors kiek primenantis moters krūtį. Viena ranka pamėgdžiojo aiškų esminį apglėbimo ir glostymo judesį ir suplonintu balsu pasakė: „Vaje, jau pradedu nerimauti.” — Taip, iš tikrųjų, iš tikrųjų, puikiai, — tarė Čarlzas, pritariamai sukikenęs. — Ar neatrodo, kad jau pakankamai iš jos prisišaipėme? O tiesa ta... — jis pasukiojo ledą stiklinėje, gurkštelėjo, tada pastatė gėrimą ant baro. Atsistojo tiesiau ir kelis kartus timptelėjęs pasitaisė švarką, tarsi tai būtų munduras. — Tiesa ta, — pakartojo, — kad iš meilės mirštanti moteris niekada nebūna juokinga.