Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Gimusią mergaitę pavadino Ketlina, kaip Merės senelę. Galybėje šeimyninių nuotraukų Evanas su Mere teatrališkai šypsojosi. Tik vienintelį kartą blykstė sugavo juos tokius išsigandusius ir nusivylusius, tarsi sutiktų būti bet kur, griebtis bet ko, kad tik nereikėtų pozuoti šitai fotografijai. Tą nuotrauką netrukus išmetė.

Abiejų šeimų suaugusieji tarsi galėjo rūpintis pačiais savimi, bet žinojo, nors niekas garsiai neišsitarė, kad paauglių santuokos paprastai ilgai netrunka.

Evanas vakarais pradėjo leistis į ilgus betikslius pasivažinėjimus. Tamsoje galėdavo kiek tinkamas galvoti ir raukytis. Nepaneigsi, nuostabu, kai dėl tavęs iš proto eina daili mergina. Tačiau vis tiek norisi žinoti — ar tai jau viskas? Tad vis daužydavo vairą kumščiu, nes negalėjo patikėti, kad jo gyvenimas susitvarkė ir nusistovėjo dar nesukakus nė devyniolikai.

Merė taip pat nesijautė laiminga. Vidurinė buvo, be abejonės, ji šį tą sužinojo apie berniukus, meiles ir visa kita, bet paskui juk turėjo būti koledžas, ketveri metai koledže, o po koledžo norėjosi pagyventi Niujorke: padirbėti, prisipirkti dailių drapanėlių, vaikščioti į vakarėlius, susitikti keletą — na, gerai — susipažinti su keletu įdomių žmonių. Argi ne taip? Argi tai ne savaime suprantama?

Jeigu ne žinojimas, kad Evanas ja žavisi, jog jis baisiausiai kankinsis jos netekęs, Merė suvokė, kad iš paskutiniųjų sugalvotų būdą iš viso to išsipainioti.

Kartais keldama dukrą iš lopšio ar iš vonelės Merė pajusdavo apskritų mylinčių akelių žvilgsnį ir suprasdavo, kad prisiverčia atrodyti švelni, nes baiminasi, jog kūdikis atpažins pasipiktinimo ir kaltinimo išraišką.

Prasidėję ginčai būdavo ilgi ir žiaurūs.

— Ar kada leisi man būti asmenybe, Evanai?

— Ką nori pasakyti tuo „asmenybe”?

— Tik nereikia, juk supranti. Jei nesupranti, tai nėra prasmės ir aiškinti.

— Gerai, tik išsiaiškinkim, kaip tu suvoki „leisti”? Man atrodo, kad bet kuriuo metu gali būti tokia, kokia tik patinka.

— O, Viešpatie, nesvarbu. Puikiai žinai, ką mėginu pasakyti, jeigu apskritai dar sugebi įsivaizduoti mane kitur — ne prie viryklės, ne prie plautuvės ir ne lovoje.

— Ką gi, panašu, jog čia bus vienas tų pokalbių, kai varysim visą naktį, kol lūpos perdžius ir suskirs, o vis tiek negalėsim nusiraminti? Jei taip, tai geriau manęs nepainiok. Aš pavargęs, viskas. Ar bent įsivaizduoji, koks aš pavargęs?

— Tu pavargęs. Tu pavargęs. Klausyk, ponaiti pameistry, tai aš tokia pavargus, kad galiu pradėti klykti.

— Gerai, bet ko, po velnių, tu nori, Mere? Nori išsmukti ir susitikinėti su kitais? Ar šito nori? Trokšti pasiskėtrioti prieš kitus? Turiu tau naujieną, širdele — aš kvailys, kvailys, bet ne toks jau sušiktas kvailys.

— Jeigu tik žinotum, Evanai, ar bent įsivaizduotum, koks tu iš tikrųjų avigalvis.

— Tikrai? Tikrai?

— Tikrai.

Bet kai praėjus pusantrų metų po vestuvių skyrėsi, jokių ginčų nekilo. Aiškiai suvokdami poreikį kuo greičiau nešdintis iš Hantingtono buto ir kuo toliau vienas nuo kito, atrodo, abu žinojo, kad bet kokie tolesni ginčai taip pat trikdytų, kaip nesusitvardymas prie nepažįstamojo, viešumoje.

Merė užsiregistravo į pirmąjį Long Ailando universiteto kursą, prieš tai susitarusi, kad kūdikį prižiūrės tėvai, o po šešių mėnesių, kalbama, susižadėjo su būsimu dantų gydytoju iš Hempstedo.

Evanas parsikraustė į tėvų namus ir toliau dirbo staklių gamykloje. Jis nežinojo, ką dar beveikti, niekas iš aplinkinių neatėjo su kokiu geresniu pasiūlymu, tik tėvas kartą pamėgino įprastą padrąsinimą.

— Taigi, Evanai, kaip ir galima tikėtis, dabar tau sunkus metas, — vieną vakarą, jiedviem užsibuvus prie vakarienės stalo, o Greisei užlipus į viršų, pasakė Čarlzas. — Bet, manau, suprasi, kad kartais geriau reikalams leisti klostytis savaime. Tegali tiesiog stiprinti savo dvasią, palaukti ir pažiūrėti, kas nutiks.

Trečias skyrius

Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmaisiais žemutiniame Manhatane buvo atidaryta žymi optometrijos klinika. Žmonės, kenčiantys nuo labai prasto regėjimo, čia tikėjosi apsirūpinti akiniais, labai pagerinsiančiais jų kasdienį gyvenimą.

Čarlzas Šepardas užsirašė į kliniką vos tik išgirdęs, tų pačių metų balandį. Paskui, užuot vykęs į Niujorką traukiniu, paprašė sūnaus nuvežti.

— Gerai, bet prarasiu dienos užmokestį, — kaip ir tikėjosi Čarlzas, atsakė Evanas. Tėvas buvo paruošęs tinkamą atsakymą, kurį išdėstė prideramu ramiu balsu.

— Nesvarbu, — pasakė, — juk pats žinai, kad nesvarbu.

Evanas dirstelėjo suglumęs, bet tada, atrodo, suprato, ar bent jau atrodė supratęs, kad jei jau senis ką sumanė, į kelionę leistis verta.

Evanui buvo dvidešimt treji, jis tebedirbo gamykloje ir tebegyveno tėvų namuose. Čarlzas Šepardas seniai įtarė, kad sūnus tiesiog nusprendė plaukti pasroviui: norint išsimušti iš kurso prireiks ambicijų. Tik neatrodė, kad nors pėdsakas tų ambicijų slypėtų sūnaus charakteryje. Kadaise berniuką vos neįtraukė nusikalstamumas, o dabar gryna apatija kėsinosi pasiglemžti vyrą. Bėgant laikui jis tapo tiesiog sukrečiančiai dailus, visur, kur tik ėjo, merginos varstė jį išgąstingais bejėgiškais žvilgsniais, o juokingiausia ir neteisinga atrodė tai, jog taip dailiai atrodant taip mažai kruta smegenys.

Čarlzas dažnai pasvajodavo apie neskubrų rimtą pokalbį, kokie, kaip pasakojama, vyksta tarp kitų tėvų ir sūnų, bet, atrodė, namuose tam niekada nėra laiko: vos suplovęs vakarienės indus Evanas šokdavo į mašiną ir dingdavo, dažnai pusei nakties. Čarlzas nežinojo nei kur jis važiuoja, nei ką veikia, tad kartais lyg ir pavydėjo įsivaizduodamas lengvus romantiškus nuotykius Long Ailande ar Niujorke, bet paskui liūdnai pagalvojo, kad gali paaiškėti, jog Evanso šėlionės — tai tik laiko švaistymas vakaras po vakaro vis tame pačiame pakelės bare girtoje tokių pačių kaip jis ištižėlių gamyklos darbininkų draugijoje. Tikriausiai normalu? Jei pakankamai ilgai gyveni kaip proletaras, tarp proletarų, argi nėra beveik tikra, kad pats tapsi proletaru?

Štai kodėl apsilankymo akių klinikoje diena Čarlzui tapo itin svarbi. Valandą ar dvi užtruks kol nuvažiuos į žemutinį Manhataną, dar valandą ar dvi sugaiš grįždami. Visos prielaidos tikėtis, kad pokalbis su Evanu bus vaisingas ir rimtas.

Jiedu susiruošė vidudienį, švelniu, maloniu pavasario oru, tad Čarlzas pokalbį galėjo pradėti tenuvažiavus kelias mylias.

— Atmintis — toks keistas dalykas, — pradėjo ir iš karto pabūgo, kad nuskambėjo labai panašiai į pirmą netikusio, prasto išsipasakojimo atvira linija arba radijo reklamos sakinį, bet nenutilo. — Nesitikiu, kad daug prisimeni apie Fort Beningą Džordžijoje. Tiesa?

— Na, taip, tik truputį, — patvirtino Evanas. — Šiek tiek prisimenu.

— Tikrai, tada buvai visai nedidukas, bet aš apie tuos metus Fort Beninge dažnai galvoju. Mudu su tavo motina turėjome...

Čarlzas kalbėjo apgalvotai, įsiklausydamas į tariamus žodžius ir tarsi aktorius iš visų jėgų stengėsi, kad neskambėtų kaip mintinai išmoktas tekstas, nors, jei atvirai, taip ir buvo: praeitą naktį jis lovoje pašnibždomis kartojosi visą kalbą, netgi pauzes, kur Evanas galėtų įterpti vieną kitą komentarą. Nors kiekvienąkart įkvėpdamas stengdavosi sudaryti spontaniškumo iliuziją, tėvas tik citavo medžiagą, kurią mokėjo atmintinai.

— Tais metais mudu su tavo motina turėjome puikius bičiulius — Džojų ir Nensę Reimondus. Ar nors kiek juos pameni? Augino maždaug tavo metų mergaitę ir jaunesnį berniuką.