Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— O, Dieve, — kelis kartus sau panosėje sumurmėjo Evanas, — Dieve, trenkiau savo žmonai.

Kiekvieną kartą tai ištaręs greitai apsidairydavo, kad įsitikintų, jog niekas nematė judančių lūpų, paskui vėl dėkingas nugrimzdavo į alų. Tokias sąžinės graužaties valandas galima kantriai iškęsti, kol žinai, kad esi vienas ir nestebimas, o už durų laukia rūpestingas ir atidus bičiulis — automobilis. Kai pakankamai apsunksi, tapsi pasipūtęs ir mieguistas, automobilis parveš tave namo.

Kurią nors vasarą po karo, kai vėl bus apsčiai degalų, Evanas norėtų nuriedėti iki Vakarų pakrantės — neskubėti, aplankyti viską, ką verta pamatyti. Jautė, kad šis sumanymas puikus, stiprus, išlaisvinantis, bet vaizduotėje jo negalėjo pernelyg išplėtoti, kol apsvaigęs nuo alaus neapsispręs, kas važiuos kartu. Reičelė su kūdikiu? Ar Merė su Ketlina?

Staiga pasijuto toks laisvas ir stiprus, kad laiko apsispręsti visai neprireikė. Tarkim, kad nugalėjo — o kodėl neturėtų? — Merė ir Ketlina.

Kai suvoki, ko nori, esi stiprus ir laisvas — visi tai žino. Evanas Šepardas tai jautė iki kaulų smegenų. Santūriai linksėdamas atspindžiui baro veidrodyje pajėgė suvokti, kad lengva nebus. Toje kelionėje per Ameriką pasitaikys liūdnų, nežabotų akimirkų — nuolatinės mintys apie Reičelę ir apie kūdikį iš pradžių trukdys ties kiekvienu posūkiu, o kartais netgi kėsinsis nustumti jį nuo kelio, bet Evanas žinojo, kad pamažu privers jas nugrimzti į praeitį. Užleisti kelią jam.



Reičelė buvo įsitikinusi, kad iki ryto Evanas grįš namo, bet dar reikėjo ištverti naktį. Ji gulėjo verkdama tik protarpiais, tarsi verksmas būtų prabanga, kurios dar negali sau leisti, ir per vieną tylą tarp kūkčiojimų ir gokčiojimų išgirdo, kaip kopia į viršų sena, lėta, nugalėta būtybė. Klausydamasi, kaip motina tolsta koridoriumi ir užsidaro duris, suprato, kad netrukus atsikels ir eis jos guosti. Pasakys labai apgailestaujanti, kad viskas taip susiklostė. Nebus sunku — Dreikai ašaringai atsiprašinėdami ir prisiekinėdami meilę visada savotiškai atgimsta — bet teks dar kiek palaukti, nes prabudo kūdikėlis.

Nuvaliusi ir papudravusi užpakaliuką, pakeitusi vystyklą Reičelė pasiguldė sūnelį į lovą ketindama pamaitinti. Kol mažas veidukas spaudėsi ir darbavosi prie jos krūtinės, beveik nesuvokdama kalbėjosi su vaikeliu taip, tarsi jis būtų pakankamai suaugęs suprasti:

— Oi, tu mano mažas stebukle, — čiulbėjo, — tu nuostabus, štai koks esi. Nepaprastas. Ar žinai, kuo būsi užaugęs? Būsi žmogus.

Išnašos

Flash - švystelėjimas, žybsnis (angl).