Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Kaip miela, — sučiulbėjo Glorija, — tikrai nuostabu.

Tačiau žiūrėdama į švytintį senstelėjusį veidą neabejojo, jog vienintelis jos troškimas — kad Greisė Šepard būtų mirusi.

— Kas čia? — šūktelėjo Reičelė. — Kieno ta didžiulė... didelis limuzinas įvažiavime?

Filas mikliai pribėgo prie lango, paskui atsisuko į motiną:

— Ar tu juos šiandienai kvietei?

— Ne, nekviečiau, — kaip tikra nekaltybė atsiliepė Glorija, tarsi sūnus privalėtų suprasti, kad ji nieko panašaus nedarytų nepasitarusi su juo, bet paskui pridūrė: — Tačiau, manau, nuostabu turėti tokius namus, kur žmonės jaučiasi laisvi užsukti bet kuriuo metu. Kaip manot?

Ji jautėsi šiek tiek išsigandusi, bet iš esmės džiaugėsi. Niekas iš šios šeimos grupelės nepadarys klaidų, kurias Harieta Talmadž paimtų domėn. Jei Harieta Talmadž iš pradžių ir apstulbs atsidūrusi tokiame apšepusiame kambaryje su izoliacijos plokščių sienomis, tai tik tol, kol pamatys, kokie nuostabūs žmonės čia susirinko.

— Taip, Harieta Talmadž, — nutęsė Glorija tarpduryje. — Kaip nuostabu jus matyti. Ir Flešą. Užeikit, prisijunkit prie mūsų. Bijau, negaliu pasiūlyti arbatos, nes mes visi gurkšnojame stipresnius gėrimus. Čia mano dukra Reičelė, čia jos anyta, ponia Šepard, ir kapitonas Šepardas.

— Na, mes važiavome pro šalį, — teisinosi Harieta, — o Džerardas pasiūlė porai minučių užsukti... o, taip, labai ačiū, mažą škotiško, jei turite.

Filas pašoko patraukti laikraščio ir katino nuo kėdės, ant kurios ji ruošėsi sėstis, bet tai ir buvo vienintelis keblus momentas per visą viešnagę: ponia Talmadž atrodė pripratusi jaustis patogiai visur.

— Tai kaip laikaisi, Filai? — tyliai paklausė Flešas.

— Na, neblogai. O tu?

— Gerai.

Ferisui tikriausiai nebuvo lengva suorganizuoti šį susitikimą. Taip, jis neklydo: atsitempus kartu senąją damą susitikimas atrodė svariau. Ar Filas dabar turėtų pasakyti: „Parodysiu tau savo kambarį” ir nusivesti Ferisą į viršų? Kas čia per šūdas?

— Sunkiai dirbi? — kamantinėjo Ferisas.

— Žinai, vis tiek užgaištu. Ir pinigėliai neblogi.

— Gerai. Tik kad nematau jokios...

— Nematai jokios ko?

— Gerai jau, nesvarbu.

Filui pasidingojo, kad jis niekada nesupras, kaip atsidūrė čia kartu su didžiausiu Irvingo mokyklos pašlemėku. Abu apsikabinę kokakolos butelius, o nederanti suaugėlių kompanija apsimeta, kad mėgaujasi pokalbiu.

— Kiek laiko tarnavote laivyne, kapitone? — smalsavo ponia Talmadž.

Čarlzas išraudo, sumirksėjo, tačiau jo sutrikimas tetruko sekundę.

— Matote, čia toks nesusipratimas iš ponios Dreik pusės. Suprantate, tarnavau armijoje ir niekada... nevartojau termino „kapitonas” civiliame gyvenime.

— Štai kaip, suprantu, — atsakė moteris. — Matote, dauguma mano šeimos vyrų buvo jūrų laivyno karininkai. Tėvas ir senelis buvo kontradmirolai, o vyras išėjo į atsargą būdamas komandoras. Jis atliko tikrąją tarnybą dvidešimt penkerius metus — bijau, dideliam mano nusivylimui. Prisimenu, žmonės kalbėjo, kad laivyno reikalai jam rūpi labiau už mane, nors netgi dabar esu linkusi tikėti, kad jie tik juokavo. Bet kuriuo atveju — dažniausiai juokavo.

— O, tai nuostabu, — prisijungė Greisė Šepard su miglotumu balse, kuris reiškė, kad ji pradeda blėsti. Čarlzas surizikavo dar kartą pažvelgti į žmoną ir pastebėjo įrodymą: akys vis dar skaisčios, bet jau praradusios gyvybingumą, Greisė dar sugebėjo atskirti šmaikščią pastabą, bet po kelių minučių nebegirdės nė šūvio. Tačiau yra vienas pliusas — ji sėdi giliame senamadiškame krėsle su ranktūriais, galva atsišliejusi į atlošą: gali sau alpti šiuose apmušaluose, niekas nė nepastebės, kol ateis laikas kelti ją į taksi — o iki tol, jei pasiseks, ponia Talmadž jau bus pranykusi.

— Filuži, — šūktelėjo Glorija, — kodėl tau nenusivedus Flešo į kiemą?

Paskui paaiškino poniai Talmadž, jog kiemas — tikrai puikiausias dalykas šiame keistame sename drėgname name.

Filas visą vasarą jautė, kad nors kiemą išvalytum nuo visų akmenų, kupstų ir usnių, vis tiek viską dengtų per storas ne vienerių metų senumo lapų sluoksnis. Toli iki grožio. Jis kelis kartus pabandė dalį kiemo išvalyti su grėbliu ir žoliapjove, bet grėblio dantys strigo ilgoje, drėgnoje, svyrančioje žolėje, kurią žoliapjove nupjauti nebuvo jokių galimybių.

Tačiau Flešui Ferisui pasirodė, jog plotas pakankamai tinkamas pokalbiui vaikštinėjantis. Jis, atrodė, žino, ką nori pasakyti, ir jei žodžiai būtų skambėję nors kiek mažiau nervingai, esmė būtų buvusi aiški.

Jis pasakė nematąs jokios priežasties, kodėl Filas negalėtų mesti darbo stovėjimo aikštelėje ir vėl leistis į pasivažinėjimus. Argi ne apmaudu iššvaistyti kelias paskutines jų atostogų savaites?

— Jei atvirai, — baigdamas pareiškė, — aš irgi beveik neišsigaunu iš namų. Noriu pasakyti, kad dabar visai nesmagu važinėtis vienam.

Filas iš karto suprato, kaip būtų lengva paneigti argumentą tyliu lengvu prunkštelėjimu ar paniekinamu juoku, bet iškilo sunkumas: per paprasta, atsižvelgiant į tai, kaip atvirai Flešas prašo, ir į tai, kiek mažai tam vargšui tipeliui liko laiko pasimėgauti draugyste prieš naują pradžią Dirfilde. Aišku, geriausia būtų atsakyti su rūpestingai pagrįstu savo paties argumentu.

— Supranti, negaliu, Flešai, — pradėjo, — nes man reikia visų pinigų, kuriuos uždirbsiu nuo dabar iki rugsėjo. Reikės nusipirkti naują tvido švarką — tie daiktai kainuoja daugiau nei tu gal įsivaizduoji, jei eini į gerą parduotuvę. Be to, reikia daugybės kitų daiktų: naujų kelnių, marškinių, batų...

Jis melavo — dar vasaros pradžioje švarką ir bent vienerias naujas flanelines kelnes prižadėjo nupirkti tėvas, jei batų ir marškinių palauks iki Kalėdų, bet Flešo Feriso labui atrodė verta pameluoti. — O jeigu kiek ir liks, — tęsė Filas, — man reikės pinigų išlaidoms. Manau, praeitais metais buvau vienintelis vaikas mokykloje, negaudavęs paramos iš namų.

Paskui, kol jie žingsniavo po išraustą kiemą, taip ilgai truko tyla, kad Filas ėmė viltis, jog pasakė pakankamai. Kur ten.

— Puiku, — pagaliau pratarė Flešas, — o jei padarytume šitaip: aš paprašysiu senelės duoti tau du šimtus dolerių. Tris šimtus?

Filas pasibjaurėjo. Trauk velniai pastangas likti mandagiu!

— Klausyk, Ferisai, — rėžė, — tu apgailėtinas. Ketinu pamiršti, ką pasakei, supranti? Nes tai taip kvaila, kad vos neapsivėmiau. Noriu tau štai ką pasakyt: jeigu ir toliau šitaip siūlysiesi Dirfilde ar kur kitur, tesaugo Dievas tavo subinę.

— Gerai, — pasigailėtinai tyliai pasakė Flešas, — gerai jau, gerai.

Filas šiek tiek gailėjosi, kad taip pratrūko, tačiau į pažeminto Flešo veidą atidžiau nepažvelgė, tik užmetė akį. Trumpai ir atžagariai metė, kad verčiau dabar pat eis vidun ir pradės ruoštis į darbą. Tai buvo dar vienas melas, nes iš tikrųjų jam reikėjo pratempti dar ne vieną valandą. Bet paskui, beveik prie pat namų, jis padrąsinančiai nusišypsojo Flešui, švelniai stuktelėjo į petį ir stipriai patrynė krumplius pripažindamas, koks kvailas buvo ginčas, o Flešas pažvelgė atlaidžiai ir dėkingai.

— ...na, tai nutiko, kai gyvenome Pelame, — dėstė vieną ilgų, gėrimo sutirštintų monologų Glorija. — Asmeniškai aš niekada nebūčiau sugalvojusi kraustytis į nuobodų mažą vidurinės klasės miestelį, tokį kaip Pelamas, nuo tada apie jį košmarus sapnuoju, bet vaikų tėvas tais metais mums ten surado namą, suprantat, kai neturėjom kur daugiau eiti, taigi taip ten ir atsidūrėme. Nemanau, kad Reičelei tikrai buvo svarbu — ji visada buvo geriausiai prisitaikantis mūsų šeimos narys — bet Filas, atrodo, nekentė tos terpės kaip ir aš. Noriu pasakyti vieną dalyką — per mylią aplinkui buvau vienintelė išsiskyrusi moteris ir kaimynai buvo man labai „malonūs”, jei galima įsivaizduoti ką blogesnio, o Filas, atrodo, visa tai jautė...