Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande



Kitame Kold Springo pakraštyje, kuo toliausiai, Harieta Talmadž rimtai susikirto su vaikaičiu tikriausiai pirmą kartą gyvenime. Jis žingsniavo pirmyn atgal priešais senelės krėslą ir plačiai teatrališkai gestikuliavo, tarsi jos būtų neįmanoma įtikinti, o moteriškei vis labiau aiškėjo, kad būtent berniukas nepaiso sveiko proto.

— Todėl, kad man toji moteris ne itin patiko, Džerardai, štai kodėl, — pasakė. — Aną popietę ji man pasirodė nuobodi ir įkyri, iš karto tau taip ir pasakiau. Nematau jokios prasmės palaikyti tolesnius... kokius nors tolesnius ryšius.

— Bet ar nemanai, jog tai savotiškai nemandagu? Tiesiog šitaip atstumti žmogų?

— Nematau nieko nemandagaus, — atkirto senelė. — Buvau tobulai mandagi, kai ji kvietė mus kažkada praeitą mėnesį: paprasčiausiai pasakiau, kad popietei turiu kitų planų, bet viliuosi, jog palaikysime ryšį.

— Taigi? Ar čia nebūtų ryšio palaikymas? Užsukti valandai dviem? Kas gi čia blogo?

— Matai, vargu ar čia „blogo” klausimas, Džerardai. Net neįsivaizduoju, kodėl tu užsispyrei. Jei taip baisiai svarbu susitikti su Dreikų berniuku, kodėl negali paprasčiausiai nulėkti su dviračiu?

— Todėl, kad anaip būtų gražiau, nejau nesupranti? Kaip ir tada, kai jiedu čia apsilankė. Jei nuvažiuočiau vienas, būtų per daug akivaizdu.

Frazė „per daug akivaizdu“ sudėjo visus taškus ant „i”. Flešas vis dar buvo tokio amžiaus, kai nepopuliariam vaikinukui kitų jaunuolių draugystės reikia siekti taip pat skrupulingai, tarsi jie būtų mergaitės. Nuolatiniai nepasisekimai mokykloje tikriausiai jį šiurkščiai išmokė, kad „per daug akivaizdu” gali būti pati blogiausia klaida. Jos beveik pakanka širdžiai sudaužyti.

Labai retai augindama vienintelę savo dukters atžalą Harieta buvo tikra, jog viską daro gerai — buvo pernelyg daug netikėtų sunkumų ir tiek daug skubotų pasukimų lengviausiu keliu. Dabar, kai Flešas tapo mandagiu paaugliu giliu balsu, ji dažnai jausdavosi galinti didžiuotis savo ankstesniais sprendimais. Bet tokiomis akimirkomis kaip ši atrodydavo kitaip.

Dar po kelerių metų, kai jis pradės įsimylėti merginas, kiekvienam naujam ryšiui tikriausiai suteiks per daug emocinio intensyvumo. Jis bus iš tų vaikinų, kurie gąsdina merginas nepateisinamu savininkiškumu, kurie teiraujasi: „Iš kur žinai, kad manęs nemyli?“ Jei neatsiras tokios, kuri ištvertų su juo pakankamai ilgai, jis risis vis žemiau, prie vis mažiau geidžiamų panelių, kol apsistos ties kokia apgailėtina mažyle iš prastos giminės, tikriausiai net kitos klasės. Gali taip atsitikti, kad nugyvens gyvenimą kaip vienas tų ištižusių neišsivysčiusių geraširdiškų žmogėnų, kurių visi gailisi.

Nors ir taip, šią pavojingą popietę vargu ar galima išgvildenti Flešo galimo plaukimo pasroviui klausimą — kita svarbi vyriškumo pamoka turės palaukti.

— Na, gerai, brangusis, — apsisprendė ji pagaliau, — jei tai tau tiek daug reiškia, žinoma, važiuokim kartu. Tuomet kodėl tau nenuėjus ir nepasakius Ralfui, kad paruoštų mašiną keturios trisdešimt?



Po Čarlzo skambučio Glorijai liko ne kažin kiek laiko sutvarkyti svetainę, taigi ji verčiau nusprendė pasirūpinti apdarais ir šukuosena. Paskui pro langą, pro žaliuojančius lapus, slėpusius dalį įvažiavimo, pamatė atriedantį Šepardų taksi. Stebėjo, kaip išlipęs Čarlzas atsisuka padėti lėtai, stebėtinai apkūniai poniutei vieną po kitos pastatyti pėdas ant žemės. Kai svečiai lankstydamiesi po žemomis šakelėmis pajudėjo namo link, Glorija negalėjo užgniaužti pasitenkinimo virpulio, kad Greisė tokia stora, bet iš artėliau, kai popiečio šviesa ėmė žaisti moters veide, pasirodė, jog ji labai daili. Dabar tapo visiškai akivaizdu, iš kur tokia puiki Evano išvaizda.

— Štai, pagaliau, — džiūgavo Glorija. — Kaip baisiai malonu pagaliau su jumis susipažinti, Greise.

Moteris spėliojo, ar gali prieiti ir pakštelėti į skruostą — ar tokiomis aplinkybėmis derėtų? — bet sulaikė beveik nepastebimas Greisės šypsenos traukuliukas, tad Glorija nuskubėjo prie gėrimų stalo ir pradėjo ten krapštytis nė akimirkai nenutildama.

— ...bijau, kad šiandien čia šiokia tokia netvarka, bandėme stumdyti baldus, bet nieko, kaip matote, dar galutinai nenusprendėme...

Namuose buvo bent Filas, mandagus kaip pridera privačios mokyklos moksleiviui, paliks gerą įspūdį, bet kurią akimirką laiptais nusileis Reičelė. Jei draugijoje kildavo įtampa, Gloriją visada ramindavo supratimas, kad jos vaikai tinkami pasirodyti. Ji prisiminė tą dieną Niujorke, kai pati apkerėta Šepardų vyrų kalbėjo silpnai ir liguistai, veltui mėgino išlaikyti svečių susidomėjimą. Kažin kaip ten būtų susiklostę, jei namo laiku nebūtų grįžę vaikai.

— ...taip, Costello’s , žinoma, — kalbėjo Greisė, — o kiek toliau — senieji Salos rūmai. Ar žinai tuos rūmus?

— Ne, bijau, kad...

Tada su nauja nėščiosios suknele tarsi besipuikuodama savo padėtimi pasirodė Reičelė.

— O, Greise! — apsidžiaugė.

Glorijai dingtelėjo, kad Reičelės entuziazmas kiek perdėtas, paskui pagalvojo, kad gal dukra prisirišo prie šios moters per tuos ramius savaitgalius, kol buvo susižadėjusi.

— Atrodai nuostabiai, širdele, — pagyrė Greisė, — tiesiog kaip gyva sveikos ir laimingos kūdikio besilaukiančios jaunos moters reklama.

— Oi, ačiū, žinot, viliuosi , kad iš tiesų esu sveika. Tikrai, niekada nebuvau laimingesnė.

Glorijai pasidingojo, kad ji niekada negirdėjo tokio kvailo pareiškimo apie asmeninę gerovę, nebent per radiją, transliuojant Kino akademijos apdovanojimus. Reičelės žodžiai priminė pačias lėkščiausias Kurčio frazes. Ką padarysi, Reičelė visada buvo tėčio vaikas.

— O, puiku, — Greisė apsidžiaugusi atsisuko į Čarlzą pritarimo. — Argi nenuostabu, kai žmona šitaip kalba?

Vyras pritarė, kad tikrai puiku, netgi pridūrė, kad to pakanka, jog kiekvienas sutuoktinis pasijustų išdidus, tačiau atidžiai stebėjo Greisę, ypatingą dėmesį skirdamas jos akių švytėjimui. Tai buvo kilniaširdiškoji, nerimastingoji, džiaugsmingoji jos girtumo fazė: netrukus kerai pradės sklaidytis, bet dar galima spėti išvesti ją iš čia ir pargabenti namo prieš susmunkant.

— Žinai, Reičele, — kalbėjo Greisė, — nuo tos akimirkos, kai Evanas tave pirmą kartą atsivedė į namus, supratau, kad tu jam — pati ta. Visą laiką buvai pati ta.

Reičelė galėjo tą komplimentą taip ir palikti, bet akivaizdu, tą popietę buvo perdėto jausmingumo diena.

— Ką gi, — pasakė ji, — labai viliuosi, kad judu žinote, kaip nuoširdžiai jus pamilau.

Dabar Glorijai ėmė atrodyti, kad tie trys nepažįstamieji mėgina ją atskirti ir nutildyti. Nori priversti ją jaustis vieną pasaulyje, o tai beveik tas pats, tarsi ketintų nugalabyti. Bet ji dar gali už save pakovoti vieninteliu jai žinomu būdu — ji vėl pradėjo kalbėti.

— Greise, — kreipėsi, bet savimi patenkintų balsų burbuliavimas buvo toks tvirtas barjeras, kad jai teko du kartus pakartoti, kol pavyko įsiterpti, — Greise, ar Čarlzas jums kada pasakojo, kaip mes susipažinome, ten, mieste? Keistu, nuostabiu būdu...

— Taip, sugedo mašina, — pertraukė ją Greisė Šepard. — Nuostabi istorija. Keista. Nors, žinot, žmonės pasakoja apie atsitiktinius susitikimus, bet iš tiesų tokių dalykų nėra, nes visi susitikimai yra atsitiktinumai, tiesa? Ypač vaikino ir merginos. Netgi rūpestingiausiai suplanuoti, kruopščiausiai kaip tik galima įsivaizduoti surengti, pavyzdžiui, taip, kaip susipažinome mudu su Čarlzu. Turėjau labai gerą draugę. Ji man pasakė, kad būtinai turiu nueiti į šokius Fort Devense, nes ten lankosi vaikinukas, kurį aš be abejonės įsimylėsianti. Taigi nuėjau, netgi itin nenoromis, nes tuo metu buvau beveik susižadėjusi su kitu — ten pamačiau jį — tobulą kaip svajonė jauną leitenantą, iš pirmo žvilgsnio jį įsimylėjau ir per visus prabėgusius metus nė karto nepasigailėjau.